Bet kad konservatoriai drįstų iš Seimo tribūnos net ne užuominomis, o tiesiai šviesiai užsipulti tautos tebemylimą prezidentę D.Grybauskaitę, vargu ar kas galėjo ir susapnuoti.
S.Pečeliūno frazė „blogai, kad galvų kapojimas jau tapo mūsų folkloru” pati pretenduoja tapti folkloru. A.Valinsko „boba” tebuvo įžeidimas ir prasto skonio pavyzdys. S.Pečeliūnas kalbėjo kultūringai, bet vožė į paširdžius.
„Kai asmens reitingas tampa tam tikru meilės indeksu ir jo pradedama vaikytis bet kokia kaina, tai tampa bėda”, „susiduriame su piktnaudžiavimu autoritetu”, „nuo piktnaudžiavimo autoritetu iki polinkio į diktatūrą – tik vienas žingsnis”, – drožė prezidentei S.Pečeliūnas.
Kaip nuosprendis skambėjo jo apibendrinimas: „Niekada gerai nedirbs net pats protingiausias ir sąžiningiausias valstybės tarnautojas, kasdien bijodamas išgirsti dažnai net nemotyvuotą prezidentės žodį: nepasitikiu. Šitaip tik kuriame pataikūnų kastą, o savarankiški ir kūrybingi nebenorės imtis atsakomybės.”
Vargu ar tai itin naujos mintys. Tiesiog S.Pečeliūnas, kaip vaikas iš H.Ch.Anderseno pasakos, pasakė, kad karalius – nuogas (šiuo atveju – karalienė). Panašiai viešojoje erdvėje jau yra kalbėję ir kai kurie politikos komentatoriai.
Bet viena – žiniasklaidos žmogus ir visai kas kita – politikas, Seimo narys ir dar valdančiosios koalicijos atstovas.
Seimo nariui tam reikia drąsos ir dar kelių sąlygų – jis turi nesiekti jokių valstybės postų, nesitikėti ordinų, nesvajoti, baigęs politinę karjerą, įsitaisyti į diplomatinę tarnybą.
Ir tai dar ne viskas. Jei jis ne maištininkas, dar turi būti įsitikinęs, kad jo išpuolis prieš prezidentę bent jau nesukels partijos vadų pykčio, o gal jiems net ir patiks.
S.Pečeliūnas nepanašus į linkusį maištauti prieš savo partijos vadus, o ir jie, atrodo, su neslepiama palaima veiduose klausėsi, kaip vanojama prezidentė. Pirmiausia dėl to ir verta dėmesio ši kalba – kaip dar vienas ženklas, kad konservatoriams jau išseko kantrybė leistis šokdinamiems prezidentės.
Žinoma, konservatorių šokiai su prezidente – tiesiog dvejopų standartų klasika. Seime svarstant A.Sekmoko interpeliaciją, premjeras A.Kubilius savo kalboje turbūt 5–6 kartus rėmėsi valstybės vadove ir retoriškai klausė opozicijos lyderių, kodėl jie galvoja apie energetikos ministrą priešingai nei prezidentė.
Lyg pats premjeras A.Kubilius prieš porą dienų nebūtų galvojęs priešingai nei prezidentė apie ūkio ministrą D.Kreivį. Negana to, dar reikalavo jos pasiaiškinti, kuo jai nepatinka šis Vyriausybės narys, sakė neišgirdęs argumentų, kodėl ministras turėtų atsistatydinti.
Net galėjo susidaryti įspūdis, kad premjeras, anksčiau lengvai leisdavęs prezidentei kapoti savo ministrams galvas, šį kartą kone sąmoningai provokuoja ją pareikšti nepasitikėjimą juo pačiu. Kita vertus, sunku būtų patikėti, kad A.Kubilius jau nori trauktis iš Vyriausybės vadovo posto ir tiktai ieško tam patogios dingsties.
Pasikeitęs konservatorių bendravimo su prezidente tonas greičiau rodo jų išaugusį pasitikėjimą savo jėgomis po palyginti sėkmingų savivaldos rinkimų ir stiprėjant jų pozicijoms Seime, kai vienas parlamentaras iš opozicijos jau persėdo pas valdančiuosius. Laukiama dar bent poros perbėgėlių.
Šie statistiniai pokyčiai keičia jėgų santykį Seime. Konservatoriai jau gali jaustis tvirčiau, poreikis kibtis prezidentei į parankę silpsta.
Tuo tarpu vidaus nesutarimai niekur nedingo. Nerasdami bendros kalbos, su kuo derėtų sudaryti koaliciją Vilniuje, konservatoriai sostinėje gali pergudrauti patys save ir likti prie skilusios geldos. Panašus pavojus kilęs ir Kaune. O kai pats esi plikas it tilvikas, kaip iš apmaudo nešauksi, kad ir karalienė – nuoga.