Prezidentas V.Adamkus: „Turime išmokti gerbti vieni kitus, pasitikėti

- Ar dera politikų plūdimasis Kovo 11-osios išvakarėse, tegu ir dėl labai svarbių energetikos dalykų? - Pirmasis Seimo pavasario sesijos posėdis man sukėlė nemalonių jausmų. Tokia proga turėtume jausti pakilią nuotaiką. Bet Seimo sesijos pradžia skleidė visiškai priešingą dvasią. Visą dieną opozicijos ir pozicijos parlamentarai tik barėsi ir plūdo vieni kitus, nė vienu žodžiu neprisimindami, kad ateina svarbi tautos šventė.

Vis dėlto stengiuosi nepasiduoti pesimistinėms nuotaikoms. Džiaugiuosi, kad Lietuva du dešimtmečius, nors ir klupdama, neretai jos piliečiams jaučiant nusivylimą, judėjo pirmyn.

Negalima neigti pasiektos pažangos - ką nekalbėtume, dabar Lietuva visiškai kitokia nei buvo 1990 metų kovo 11-ąją. Ji gerokai modernesnė ir sustiprėjusi. Dar nesuvokta, kiek daug Lietuvai pavyko nuveikti tarptautiniu lygiu.

Tačiau vidaus politika liūdina, neretai nusvyra rankos, stebint, kas vyksta. Kai mintimis peržvelgiu šiuos du laisvės dešimtmečius, atsidūstu, pagalvojęs, kiek daug galimybių liko neišnaudota.

- Iš tiesų negaliu nelyginti dviejų Lietuvos nepriklausomybės laikotarpių: poros dešimtmečių po 1918 metais įvykusio valstybės atkūrimo ir šių laikų. Palyginimas - ne dabarties naudai.

Anuomet Lietuva buvo kuriama tiesiog plyname lauke - neturėjome nei jokių valstybės institucijų, nei aukštųjų mokyklų, nei gausesnio inteligentijos sluoksnio.

Kai 1938-iais Lietuva šventė valstybės atkūrimo dvidešimtmetį, man ėjo dvylikti metai. Tai, kas per tokį trumpą laiką buvo sukurta, atrodė kaip stebuklas.

Jau veikė visos valstybės institucijos, buvo išplėtota švietimo ir aukštojo mokslo sistema, įsteigti teatrai, bibliotekos, tiesiog akyse gražėjo Lietuvos miestai, ypač jos laikinoji sostinė Kaunas.

Prisimenu, kaip 1938 metais Vasario 16-ąją minėjo Lietuva. Tai buvo visų žmonių šventė, jos dvasia jautėsi net mažuose miesteliuose ir kaimuose. Išlikęs atmintyje įspūdingas karinis paradas Kaune, šventinėmis girliandomis išpuoštos miesto gatvės.

Prabėgo jau daugiau kaip septyni dešimtmečiai, o šventės vaizdas gyvas mano atmintyje iki šiol.

Kokią Kovo 11-osios šventę po septynių dešimtmečių prisimins šių laikų vaikai? Ar kaip šventės išvakarėse Seime riejosi pozicijos ir opozicijos politikai?

- Su skausmu klausiu savęs: kaip mūsų politinis ir dvasinis gyvenimas galėjo taip degraduoti nuo Baltijos kelio aukštumų iki šiandienių rietenų, kuriomis siekiama ne bendrų tikslų, o asmeninės naudos.

Apskritai apie laimėjimus Lietuvoje niekas nekalba. Politikams vienintelės temos - korupcija, nusikaltimai, interpeliacijos. Kartojamos tik tos pačios banalios frazės apie visur klestinčią korupciją, vogimą. Kaip galime tikėtis, kad tokioje slogioje atmosferoje jaunoji karta išsiugdys patriotinius meilės tėvynei jausmus?

Aišku, kad taip toliau gyventi negalime. Šalyje turi įvykti dvasinis lūžis. Turime išmokti gerbti vieni kitus, pasitikėti vieni kitais ir savo tėvyne, dirbti drauge bendram labui, o ne tik plėšti kažką sau kitų sąskaita.

- Nenorėčiau aptarinėti konkrečių detalių. Visuomenė yra sutrikusi, paklydusi savo vertybėse. Valstybė pametė savo kelią, nežino tikslų. Politikai neieško atsakymų, kodėl daromos klaidos, o tik tenkina savo siaurus grupinius interesus.

Nesiimu spręsti, kiek būta nesąžiningumo, suklydimų jūsų minėtais atvejais, bet matau, kad politikams mažiausiai rūpi tiesa. Jie tik žaidžia savo smulkius savanaudiškus žaidimus.

- Norėtųsi, kad visų partijų politikai daugiau rūpintųsi valstybe, spręstų ekonomines ir socialines problemas, o interpeliacijos vis dėlto tėra partiniai žaidimai. Atėjus valstybės šventei turėtume daugiau galvoti apie tai, kad mūsų gyvenimui reikia vertybinio, dvasinio lūžio.

Lietuvoje yra į ką remtis. Matau nuoširdžiai dirbančių žmonių, kurie sugeba nuveikti didelius darbus nepaisydami sunkių sąlygų. Tai daug idealizmo turintys mokslo, kultūros, verslo žmonės. Tamsoka dabar Lietuvoje, bet tikrai nėra visiška tamsa, kaip kai kas mėgsta sakyti.

- Turiu nuomonę šiuo klausimu. Kai kuriais atvejais aš elgčiausi kitaip, bet nenorėčiau ką nors sakyti, kas būtų įvertinta kaip prezidentės kritika.

- Vyksta politinis turgus. Rinkėjai apgaudinėjami, kai daugiausia mandatų iškovojusios politinės jėgos išmetamos už valdžios laivo borto. Tokius rinkimų nelaimėjusių partijų sandėrius stebime ir Kaune, ir Vilniuje, ir kai kur kitur. Taip demonstruojama panieka rinkėjų valiai.

Tai dar kartą įrodo, kad reikia keisti savivaldos rinkimų tvarką, pačią vietos valdžios sistemą. Jau gerą dešimtmetį apie tai kalbama, bet nejudame iš mirties taško. Visą laiką pasisakiau už tiesioginius merų rinkimus. Dabartinė situacija tik dar labiau įtikina, kad reikia ryžtis tokiai reformai.

- Mano gyvenimo ritmas nepasikeitė ir pasibaigus prezidento kadencijai. Jaučiu pareigą pateisinti lūkesčius tų žmonių, kurie nori, kad aš nepasitraukčiau iš politinio gyvenimo ir dabar, kai jau neinu oficialių pareigų. Negaliu abejingai stebėti, kas vyksta Lietuvoje.

Gaunu gausybę laiškų, kvietimų į įvairius renginius. Sulaukiu ir prašymų pagelbėti. Ne visuomet galiu padėti, tenka ir paaiškinti, kad neturiu tokių teisinių galių, bet tokiais atvejais bent persiunčiame pagalbos prašymus atitinkamoms valstybės įstaigoms.

Lankausi universitetuose, kolegijose, gimnazijose, bendrauju su visuomeninėmis organizacijomis. Kvietimų sulaukiu tiek daug, kad pajėgiu atvykti tik gal į mažiau nei trečdalį vietų, kur esu kviečiamas.

Dalyvauju ir tarptautiniuose renginiuose, konferencijose. Tai man darbas savo šaliai. Kalbėdamas užsienyje, stengiuosi gerinti Lietuvos įvaizdį, niekuomet nekritikuoju jos užsienio politikos, net jei ne viskas, kas dabar daroma, man ir patinka.

- Tačiau teko girdėti, kad pasitaiko net ir konfliktų su prezidentės kanceliarija.

- Iš tiesų nesijaučiu, kad būčiau reikalingas dabartinei prezidentės komandai, todėl ir pats nesiperšu į patarėjus. Tačiau jei ir pasitaiko kokių nesusipratimų, tai neturi nieko bendra su pačia prezidente D.Grybauskaite. Tik būtų gerai, kad netektų susidurti su visokiomis darbą trikdančiomis smulkmenomis.