Tiesą sakant, A.Kubilius tą savo „ką tai reiškia“ ištarė kelis kartus tokiu sultingu balsu, nerdamas į potekstės gelmes, jog matėsi noras pranešti, kad po prezidentės išsakytos paramos energetikos ministrui interpeliacijos rengėjus beveik jau būtų galima apkaltinti Tėvynės išdavyste ir atiduoti suvalgyti žmogėdroms.
Kiek vėliau tais pačiais žodžiais A.Kubiliui antrino netverdamas savo kailyje partijos bičiulis, TS-KDP frakcijos seniūnas J.Razma.
Savo nelaimei, ketvirtadieniais neturiu užsiėmimų ir tąsyk priešokiais galėjau stebėti Seime vykusias grumtynes TV ekrane. Kaip jau supratote, labiausiai į atmintį įsirėžė tas A.Kubiliaus kartojamas „ką tai reiškia“. Sakote, nieko čia tokio, labai jau atsitiktinis, nutolęs nuo magistralinių įvykių manevras, užmatomas tik stipriai žvairuojant į pašalius. Taigi kyla pagrįstas klausimas, ar šių eilučių autorius nėra pernelyg kaprizingas įvykių stebėtojas, nemokantis susikaupti ties pagrindiniais dalykais, pasimetantis tarp smulkmenų?
Iš tiesų, politikų žodžiai paprastai užsimiršta jau kitą dieną, net jeigu ir liudija buvusias batalijas - kaip sujaukti namai, neplauti indai ir pridergtos peleninės po baliaus. Užmiršti čia reiškia - nekaupti šiukšlių. Tačiau net ir prabėgus, regis, atminčiai išvalyti užtektinai reikalingo laiko, negaliu atsikratyti įspūdžio, jog mėžti nuo ryto iki vakaro mėšlą yra labiau garbingas užsiėmimas nei stebėti spektaklį, kurio kulminacija tokia - čia priėjo A.Kubilius ir paklausė: „Ką tai reiškia?“
Šių žodžių kontekstas, tekstas ir potekstė labai skaudžiai apnuogino tai, jog, žiūrint esmės, mus nuo lukašenkinės Baltarusijos skiria tik plona popierinė sienelė su apgaulingais ornamentais vidinėje pusėje. Labai sunku patikėti, jog Seime, reikalaudamas besąlygiškai paklusti prezidentės išsakytai nuomonei, kalbėjo demokratinės šalies premjeras, o ne lukašenkinės svitos personažas. Neatsitiktinai, regis, A.Kubilius aną vasarą mynė ir mynė piligrimystės kelius lukašenkiniuose tyruose.
O dabar raginu pasielgti dar kitaip, tarsi apverčiant diskusijos esmę. Pabandykime, apsimetę visiškais neišmanėliais, suprasti išsakytą klausimą be konteksto ir potekstės, taip tarsi jį rastume užprotokoluotą popieriaus lape, nenurodant jokių aplinkybių, nepažymint intonacijų.
Ką reiškia tai, jog prezidentė parėmė A.Sekmoką?
Interpeliacija energetikos ministrui buvo skelbiama dėl sužlugusio konkurso rasti strateginį investuotoją atominės elektrinės statybai. Ar ministras atsako už tokią įvykių seką?
Ilgai maitinęs mus pompastiškais pažadais, piešęs neįtikėtinus miražus, tiesą sakant, mulkinęs žmones, atėjus laikui privalėjo, niekur nesidėsi, pranešti, jog iš viso to gavosi šnipštas. Vien dėl to normalių refleksų visuomenėje būtų atsižegnota nuo tokio ministro netempiant gumos. Tačiau konservatoriai ir toliau tikrovę bando pakeisti propagandinėmis akcijomis, akivaizdžią nesėkmę bandydami apibūdinti vos ne kaip triumfališką pergalės žygį, nors akistata su tikrove anksčiau ar vėliau viską privers sustatyti į savo vietas.
Kita vertus, A.Sekmokui jau iš anksto yra išrašyta indulgencija, nežiūrint to, kaip įvykiai klostysis toliau. Esą šis žmogus yra vertas ypatingos malonės, nes su jo vardu yra siejamas LEO LT išardymas, o tai reiškia, anas tampa simboline figūra susiklosčiusios politinės sistemos fone. Nesunku pastebėti, jog užsimezgusi politinė sistema šiandieninėje Lietuvoje turi negatyvų atsparos tašką, t. y. prezidentės rinkimų kampanija vyko ir buvo rastas sutarimas su konservatoriais aršios kovos prieš nacionalinį investuotoją pagrindu.
Taip, žinoma, daugelis Lietuvoje LEO LT išardymą laiko didele sėkme, tačiau, pasinaudodamas demokratinės tvarkos teikiama teise išsakyti savo nuomonę, nepraleisiu progos pasikartoti, jog, mano galva, tai yra pati didžiausia Rusijos pergalė prieš Lietuvos valstybę per visą Nepriklausomybės dvidešimtmetį, pati didžiausia niekšybė, apskritai nešvankus reikalas, užprogramuojantis dideles bėdas ilgam laikui.
Teisybės dėlei reikia pastebėti, jog A.Sekmoko laikysena diskusijų Seime metu buvo neįtikėtinai ori ir korektiška oponentų atžvilgiu, į daug klausimų energetikos ministras atsakė pakankamai argumentuotai.
Štai, pavyzdžiui, ministro atsakymai dar labiau padidino mano abejones dėl to, ar socialdemokratai nėra pernelyg užsiangažavę “Gazprom” naudai (nėra užsigazprominę?). Kita vertus, beveik niekas iš oponentų ir neabejojo ministro gera valia, bet, kaip žinome, vien tik gera valia neužtikrina sėkmės, o, sakoma dar ir taip – gerais norais ir kelias į pragarą grįstas.
Kaip atrodo bent man, stebėtojui iš nuošalės, ministras A.Sekmokas, pats, regis, tikintis tuo, ką sako kitiems, didiesiems žaidėjams yra patogus kaip kaukė.
Vienas protingas žmogus yra pastebėjęs, jog didžiausias blogis slypi ne tame, jog gyvenimas mums primeta vaidmenis ir net ne tame, kad kartais kaukė priauga prie veido taip, jog lengvai neatplėši, bet tame, jog aplinkinį pasaulį kartais pradedame matyti kaukės akimis.
Regis, tai iš dalies paaiškina aptartą atvejį.