Studentą užvaldė aistra pasikinkyti vėją

Dominyką visada traukė pavojai. Iki 15os metų jis laisvės ir jėgos pojūčiu mėgaudavosi skrosdamas vandenį burlente, o jėgos aitvarais susidomėjo prieš septynerius metus.

„Kai pajūry pirmąkart pamačiau aitvarus, didelį įspūdį padarė ryškios jų spalvos. Burlenčių burės permatomos. Nuo tada pradėjau domėtis šiuo sportu, internete peržiūrėjau daug filmukų, skaičiau įvairią literatūrą.

Tuo metu jėgos aitvarų mokyklų šalyje beveik nebuvo, išskyrus kelis šio sporto pionierius. Jie šiek tiek patardavo, tačiau visko mokiausi pats iš pradžių, kaip suvaldyti aitvarą, paskui snieglentę ir galop kaip juos abu suderinti. Po dviejų mėnesių išmokau“, prisiminė Dominykas.

Sausio pabaigoje ant Kauno marių ledo vykusiame šalies jėgos aitvarų žiemos čempionato „Snow Kite Grand Prix 2011“ pirmame etape geriausiai iš lietuvių pasirodęs D.Smilga laimėjo laisvojo stiliaus rungtį.

Kitose penkiose rungtyse nugalėjo latvis Oskaras Brivkalnis.

D.Smilgai gerai sekėsi ir Nidoje vykusiame antrame čempionato etape, jame panevėžietis užėmė trečią vietą laisvojo stiliaus rungtyje.

„Laisvasis stilius man labiausiai patinka, nes čia galima improvizuoti. Tai tarsi šokis jį reikia stengtis atlikti kuo gražiau, o vertinamas pagal pratimų sudėtingumą, taip pat šuolio aukštį.

Mano aukščiausias šuolis apie 13 metrų. Jį pasiekiau varžybose vasarą ant vandens, nes žiemą ant sniego sunkiau pakilti į tokį aukštį“, pasakojo D.Smilga.

Pergalė Kaune ne vienintelis D.Smilgos laimėjimas: panevėžietis ne kartą yra tapęs mūsų šalyje rengiamų „Kite Fiesta“ varžybų nugalėtoju bei prizininku skirtingose rungtyse, prieš trejus metus iškovojo antrą vietą laisvojo stiliaus rungtyje Latvijoje vykstančiose „Kiteparty“ varžybose.

Pasak D.Smilgos, žiemą nėra prasmės kur nors važiuoti, „kaituoti“ (nuo anglų kalbos žodžio „kite“ aitvaras, aut. past.) visos sąlygos yra Stetiškių aerodrome lygus laukas, sniegas, atvira erdvė.

„Vasarą šis sportas tampa labiau išrankus, ne kiekvienas ežeriukas jam tinka. Labai svarbu, kad pūstų lygus vėjas, jei jis gūsingas, tada sunkiau valdyti aitvarą.

Arčiausiai tokios sąlygos yra Rėkyvos ežere Šiauliuose, tačiau geriausia „kaituoti“ Kuršių mariose ir pajūryje“, sporto subtilybes aiškino D.Smilga.

ISM Vadybos ir ekonomikos universitete Vilniuje trečiame kurse ekonomiką ir politiką studijuojantis panevėžietis ne tik dalyvauja varžybose, bet ir randa laiko pomėgiui su darbu suderinti vasarą vaikinas instruktuoja norinčiuosius išmokti „kaituoti“.

D.Smilga pastebėjo, kad pastaruoju metu jėgos aitvarų populiarumas nuolat auga, tarp norinčiųjų išmokti juos valdyti yra ir pramogų verslo žvaigždžių.

Panevėžyje dabar šiuo sportu mėgaujasi 1015 žmonių.

Jėgos aitvarus pamėgo ir šeimos galva, vienos Panevėžio statybos bendrovės vadovas Raimondas Smilga: jis kartu su Dominyku važiuodavo į Stetiškių aerodromą mokytis sutramdyti jėgos aitvarus.

Tiesa, šeimos galva varžybose nedalyvauja, jėgos aitvarais užsiima tik savo malonumui, tačiau, anot Dominyko, šiek tiek pašokti į viršų moka.

Kaune gyvenančio vyresniojo brolio Tado sudominti jėgos aitvarais Dominykui nepavyko, ekstremaliu pomėgiu neužsikrėtė ir Panevėžio ligoninėje dirbanti vaikino mama Violeta Smilgienė.

Paklausta, ar pritaria sūnaus pomėgiui, Panevėžio ligoninės vyriausiojo gydytojo pavaduotoja medicinos reikalams V.Smilgienė teigė tiesiog negalėjusi tam nepritarti.

„Pamenu, kai Domas žiemą Nidoje pirmąkart pamatė jėgos aitvarus, taip stipriai užsidegė, kad greitai įkalbėjo jį nupirkti“, prisiminė žinoma gydytoja.

Moteris sutiko, kad jėgos aitvarai gana pavojingas sportas, ir prisipažino nerimaujanti, kai sūnus išvyksta į varžybas.

„Viena yra, kai užsiiminėja savo malonumui, ir visai kita, kai dalyvauja varžybose, nes siekiant rezultatų rizika susižeisti padidėja.

Tačiau esu patenkinta, kad Domas pasirinko jėgos aitvarus ir sveiką gyvenimo būdą. Tai gera atsipalaidavimo priemonė gryname ore, nebelieka laiko visokiems kitokiems dalykams“, sakė V.Smilgienė.

Kuo tave taip patraukė jėgos aitvarai? paklausėme vieno geriausių šalyje šios sporto šakos atstovų D.Smilgos.

Jėgos aitvarai man ne tiek sportas, kiek gyvenimo būdas. Žavi tai, kad vėjas nesirenka, kada jam pūsti, o kada pailsėti. Žaisti futbolą ar krepšinį gali, kada tik sugalvoji, čia kitaip jei nėra vėjo, nieko neišeis. Todėl „kaitavimas“ ir neatsibosta, nes kai papučia tinkamas vėjas, jau būni ištroškęs naujų pojūčių.

Pačias varžybas vasarą surengti yra sudėtingiau nei žiemą, nes varžytis ant vandens būtinas stipresnis vėjas.

Šiaip beveik niekuo nesiskiria, tik vasarą reikia apsirengti hidrokostiumą. Be to, žiemą naudojamos snieglentės arba slidės, o vasarą banglentė, sportininkų vadinama kaitlente.

Siūlyčiau jam pradėti nuo mokyklos, nes tai gana pavojingas sportas, yra pasitaikę net žūties atvejų. Čia galima gauti visą reikiamą inventorių, sužinoti, kaip ir ką žmogui daryti, kad išvengtų pavojų ir kad pajustų, kas yra „kaitavimas“.

Panevėžyje tokios mokyklos nėra, mokymo paslaugas siūlo Vilniuje buriavimo įranga prekiaujančios parduotuvės.

Priklauso nuo to, kokį lygį nori pasiekti.

Kad galėtum plaukti per vandenį ar šliuožti per sniegą, daug mokytis nereikia.

Gal kiek sunkiau išmokti „kaituoti“ ant vandens, nes iš pradžių ant jo tarsi plūduriuoji, todėl turi pasiekti tam tikrą greitį, kad pradėtum plaukti. Paprasčiau išmokti šliuožti per sniegą, čia mažiau visokių subtilybių, nėra bangų ir t.t.

Tačiau bent jau tris dienas pas instruktorių pasimokęs žmogus toliau pats gali saugiai tobulėti.

Yra ir labai brangios įrangos, bet pradžiai užtektų 23 tūkstančių litų. Į šią sumą įeitų ir aitvaras, ir lenta, ir hidrokostiumas. Žiemą „kaituoti“ pigiau, nes nereikia hidrokostiumo.

Šis sportas tikrai nereikalauja didelės fizinės jėgos aplink juosmenį yra užsegamas specialus diržas, vadinamas trapecija, už jo užkabinamas kablys, o aitvarą valdyti galima abiem mažaisiais rankų pirštais. Kiek žinau, jauniausiam „kaitistui“ 11 metų, vyriausiam per 70 metų, jėgos aitvarais užsiima ir nemažai merginų.

Apskritai dabar susidomėjimas jėgos aitvarais labai išaugo. Kai aš tik pradėjau „kaituoti“, po metų nuvažiavęs prie jūros sutikdavau vien tik pažįstamus, dabar jau galima pamatyti daug naujų veidų.

Žmonių yra visokių, todėl tai priklauso nuo jų pačių norų. Kai kurie išvyksta į šiltesnius kraštus, pavyzdžiui, Braziliją, ten dirba instruktoriais ir pragyvena iš to.

Man „kaitavimas“ patinka tuo, kad juo negali užsiimti kada tik nori, be to, kiekvieną kartą viskas būna vis kitaip. Jeigu tuo užsiimčiau kasdien, tai jau būtų darbas ir nebebūtų taip įdomu.