O gal, sakau, ir man, Lietuvos žydų kilmės lietuviui ir Lietuvos piliečiui, sudalyvavus, tegu ir kiek pavėluotai Kovo 11-osios minėjime su šūkiais, panašiais į „Lietuva lietuviams“? Pavyzdžiui, ”Lietuva žydams!”, ”Lietuva rusams!”, „Lietuva lenkams!” arba „Lietuva visoms tautinėms mažumoms, tarp jų ir gėjams bei lesbietėms!”
Tautinės mažumos Lietuvoje sudaro apie 20 procentų. Tai apie 600 tūkst., priklausomai nuo kokio gyventojų skaičiaus skaičiuosime. Visi tie „procentai“ yra Lietuvos piliečiai. Daugelis jų kartų jau šimtmečius gyvena Lietuvoje. Gal tiksliau – nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos laikų (LDK) į kurią net rusų stačiatikiai (XVII a.) bėgdavo prieglobsčio. Lietuvoje ir baudžiava buvo lengvesnė, ir tolerancija visiškai nepalyginamai platesnė kitokiam ir kitokio kultūrai vyravo.
Akivaizdu, kad marširuojantys plikagalviai bei jiems prijaučiantys apie Lietuvos istoriją, ne ką težino, nors ir esama tarp jų ne tik skustų, bet ir ir diplomuotų, tarkim, Marius Kundrotas.
Jiems Lietuvos istorija prasidėjo tik 1918 metais. Ypač jie prisimena tą „didingą“ jos dalį – 1941 metų sukilimą, kai prasidėjo ir tais pat metais buvo sunaikinta dauguma visų Lietuvos bendrapiliečių žydų.
Kad sovietų laikais KGB tiesiogiai ir netiesiogiai dirbo apie 300 tūkst. lietuvių kilmės skundikų, šito skustos galvos ir jų vadukai kažkaip neprisimena. Jau nekalbant apie tai, kad dauguma pokario partizanų buvo išduoti saviškių.
Vis dėlto, turiu pastebėti, kad tautos puoselėtojai, skandavę „Lietuva lietuviams“, yra bailiai. Juk jie, būdami patys tikriausi rasistai, dokumentuotai savo forma ir turiniu išpažįstantys nacizmą, turėtų sąžiningai tai pripažinti. Bet taikosi prie demokratijos. Suprantu, gal dar laikas neatėjo. Pernai ėjo 500 Lietuvos „patriotų“, dabar – tūkstantis.
O kitais metais? Pirmyn į Seimą?
Galima pasveikinti juos už organizuotumą ir ryšius savivaldybėje, išdavusioje jiems leidimą marširuoti centrinėmis Vilniaus gatvėmis. Jie žaibiškai sugeba surinkti apie tris tūkstančius neapykanta pulsuojančių žmonių, protestuojančių prieš pernai vykusias gėjų eitynes. Kur dingo liberalai? Liberalus jaunimas?
Beje, kur dingo visi tie liberalais, konservatoriais, socialdemokratais, apskritai demokratais besivadinantys žmonės, mėgstantys pastovėti prie Seimo kartu su visais garbingais ir nelabai politiniais veikėjais? Kodėl ir jiems nepraėjus centrinėmis Vilniaus gatvėmis su šūkiu „Lietuva - Lietuvos piliečiams!“?
Įdomu, ar susirinktų kokie dešimt tūkstančių? Penki tūkstančiai? Na, bent pora tūkstančių turėtų susirinkti? Tiesa, premjeras A.Kubilius pasisakė kritiškai prieš tokių pažiūrų žmonių sampratos „patriotas“ uzurpavimą. Taip. Bet aš kalbu apie masines kitaip manančių demonstracijas tomis pačiomis centrinėmis gatvėmis, o ne pareigingus pastovėjimus prie Seimo.
Nors, kita vertus, formaliai lyg ir negali prikibti prie rasistų, šaukiančių „Lietuva lietuviams!“. Jie remiasi paraidžiui suprantamu Lietuvos Konstitucijos pirmo skyriaus antruoju straipsniu, kuriame teigiama, kad „Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai“.
Kokiame kontekste šią Konstitucinę nuostatą reikėtų suprasti? Ar, kaip kad manęs paklausė rašytojas Markas Zingeris, galvoje turima etninė bendrija, etninė grupė, kuri prieškariu arba nuo aušrininkų laikų buvo suvokiama tik lietuviškos etninės kultūros kontekste, ar kultūrinė-politinė Lietuvos gyventojų visuma, dėl kurios kiekvieno suaugusio individo energijos egzistuoja visuomenė ir valstybė?
M.Zingerio klausimas pateiktas tinkamu laiku. Iš tiesų aiškios takoskyros ar paaiškinimo nėra, todėl, reikia sutikti, kad dviprasmybė užprogramuota pačioje minėtoje nuostatoje. Ja įžūliai ir naudojamasi. Ne tik rasistai, bet ir tyliai jiems prijaučiantys valdininkai.
Ta proga (kaip visuomet, tik ta proga) reikėtų paburnoti prieš Lietuvos edukacinės sistemos trūkumus ir žiniasklaidos nesugebėjimą aiškiai išsakyti kritišką nuomonę rasistų adresu. Kitaip sakant, nepamiršti savo paskirties – nuolat stovėti demokratinių vertybių gynimo pusėje.
Bet kodėl žiniasklaida? Ji tik atspindi vyraujančias visuomenėje tendencijas? Turiu pastebėti, kad anų laikų (XX a. devintojo dešimtmečio pabaiga) jaunatviškai laisvu žodžiu besigardžiuojanti žiniasklaida nevirto tuo, kuo turėjo virsti – skirtingų vartotojų skirtingų politinių pažiūrų atspindžiu.
Matyt, dvidešimt metų - per trumpas laikas plačiajai visuomenei susipažinti su politinėmis ideologijomis.
Jau ne kartą rašyta, kad mūsų partijos tik pagal pavadinimą yra skirtingos. Ta tendencija ypač ryški šiandien, nes net prezidentė, kaip atrodo, džiaugiasi tuo, kad neturi jokių politinių pažiūrų. Gal todėl ir nemato reikalo kritiškai įvertinti skinų maršo? Mat turėti pažiūras reiškia būtinumą jas deklaruoti ir ginti.
Lengviau neturėti jokių politinių pažiūrų, nes jas teigti reikia turėti drąsos. Ir pilietinės drąsos taip pat. Kiek drąsi mūsų žiniasklaida ir drąsūs mūsų žurnalistai, redaktoriai? Ar jiems pakanka drąsos tiktai spausdinti stankerų, besivadinančių istorikais, minties klaidžiojimus?
Nes be pilietinės drąsos ir skirtingų politinių kultūrų bei ideologijų supratimo, jų teigimo, demokratija ir laisvas žodis tampa tuščiu garsu, o žurnalistinės etikos samprata - butaforine. Žiniasklaida tokiu atveju lieka niekuo kitu, kaip eiliniu vartotoją ir save infantilizuojančiu verslo produktu. Todėl iki ketvirtos valdžios - šviesmečiai. Nes valdžia įpareigoja turėti pasaulėžiūrą, kuri savo ruožtu formuoja etikos principus, kurių bendru sutarimu turėtumėme laikytis. Ir tuos principus teigti. Viena, kita žiniasklaidos priemonė vis dėlto skelbia kritikuojančius rasizmą straipsnius, turi aiškią antirasistinę redakcijos poziciją, ir tai jau visai nebloga pradžia.
Kita teigiama iniciatyva turėtų būti tikrųjų Lietuvos kultūros puoselėtojų atsiribojimas nuo rasistų, kurie nieko bendro su tautiškumu neturi.
Tautiškumas yra kas kita. Tautiškumas yra, visų pirma, savigarba, be kurios neįmanoma pagarba kitam. Tas jaunimas savigarbos stokoja. Antraip jų maršas būtų tapęs džiugiomis eitynėmis, be rasistinių šūkių, be rasistinės ir fašistinės smurto simbolikos, be plikagalvių neapykantos ir meldimosi smurto kultūrai.
Akivaizdu, kad šio maršo dalyviai turi problemų su vyriškumo supratimu. Ir kodėl mylintieji Lietuvą „tautininkai“ leido skinams žygiuoti avangarde, o ne ariergarde? Todėl kalbos apie tai, kad jie yra tik niekam negrasinantys tautininkai, tėra primityvus melas.
Na, o dėl pažiūrų, tai bent kol kas garsiau už kitus, tarp jų ir už žinomus inteligentus, pasirašančius po viešais pareiškimais, gerkloja dešinieji radikalai, visokiausio plauko rasistai. Tas tūkstantis marširuojančių, tikinčių, sprendžiant iš plakatų, kad rasę reikia apginti, sugeba sukelti daug didesnį atgarsį visuomenėje, nei kažkokie liberalų ir tolerantiškai nusiteikusių asmenų pasisakymai.
Todėl visai nenustebsiu, jei jau kitais metais marširuos ne tūkstantis „patriotų“, pasiruošusių trenkt į „gogę“ kitaip meilę Lietuvai reiškiantiems, o kur kas daugiau. Jeigu, žinoma, visuomenėje nebus ugdoma aiškiai išreikšto nepakantumo rasizmui. Kuris išsilietų į dešimteriopai didesnę eiseną su šūkiu „Lietuva – visiems Lietuvos piliečiams!“
Kitaip manančiam jaunimui linkiu - atsikovokite savo miestą iš nacių!