Dar ne tas gali atsitikti. Jei partijose ir toliau vyraus „grupės
draugų“ diktatūra. Leidžianti išsaugoti šiltas vietas „draugams“, bet
neįgali nieko iš esmės pakeisti valstybėje. Neprileidžianti net
galimybės įlieti šviežio kraujo į užkalkėjusias partijų arterijas.
Ar kas nors dar bent pagalvoja, kad kuri nors partija galėtų iš tikrųjų
laimėti rinkimus - surinkti 50 proc. plius vieną balsą?
To neplanuoja net pačios partijos. Net mūsų politinė terminija jau
trenkia iškrypimu. Sakome ir rašome: Kaune rinkimus laimėjo
konservatoriai, Vilniuje - A.Zuoko koalicija.
Kaip galima laikyti pergale 12 mandatų iš 41 Kaune? Jei Vilniuje
laimėjo A.Zuokas, tai ką jis čia laimėjo? Kad 12 mandatų iš 51 nėra
jokia pergalė, bet kuris mokinukas pasakys. Mažiau kaip ketvirtis vietų
A.Zuokui leidžia būti nepralaimėjusiu, bet nugalėtoju - tikrai ne. Ypač
palyginti su tuo, kiek jis balsų Vilniuje gaudavo anksčiau.
Kalbant be mūsų viešajai erdvei įprastų entuziastingų ar ašaringų -
nelygu kas ką myli - kvykavimų ir nebijant perdaug suklysti, A.Zuokas,
kuris 2008 metais pralaimėjo Seimo rinkimus vienmandatėje apygardoje,
yra pakeliui į tą patį šunkelį, kuriame išnyksta G.Vagnoriaus,
K.Prunskienės ir A.Paulausko politiniai pėdsakai.
Ko tik dukart Vyriausybei vadovavęs G.Vagnorius per 11 metų nedarė su
savo partija? Nuosaikieji konservatoriai virto socialiniais
krikščionimis. Šie sukryžminti su nuo „prisikėlėlių“ atskilusiais
ezopais, išvedant naują „krikščionių“ rūšį.
Bet nerenka jų, nors užmušk. Net špagą pakabinęs olimpinis
vicečempionas A.Zadneprovskis ir saugumo generolas M.Laurinkus Vilniuje
nepadėjo. Mirusio kompresai, kaip žinoma, neveikia.
Vis dėlto kodėl yra taip, kad K.Prunskienė, dar 2004-aisiais vos
neišrinkta valstybės prezidente, jau nesugeba patekti net į Vilniaus
tarybą? Kodėl toks pat likimas ištiko A.Paulauską, kuris tik per plauką
1998 m. netapo prezidentu, o dabar Vilniuje liko už borto?
Vaizdžiai kalbant, todėl, kad „per plauką“ niekur neužskaito. Ar
žaistum tenisą, ar krepšinį, ar futbolą, visur reikia pataikyti ir laimėti.
O jei dar politikas, lyg įkaušęs rusų lakūnas bandytojas, penktą ar
šeštą kartą nesėkmingai bando prasibrauti į valdžią, kas norės su tokiu „lūzeriu“ susieti savo ir valstybės likimą?
Tokie atvejai kaip generolo Ch. de Gaulle'io sugrįžimas į Prancūzijos
prezidento krėslą 1958 metais, yra labai reti ir susiję su išskirtinėmis
istorinėmis aplinkybėmis. Pridurkim, kad pasitraukęs iš valdžios Ch. de
Gaulle'is nespirgėjo šokinėdamas tai į parlamentą, tai į merus, tai dar
kur nors, o dešimtmetį išdidžiai laukė savo vienatvėje.
Štai kodėl viceprezidentas A.Gore'as, tik per plauką pralaimėjęs
G.W.Bushui, daugiau netapo JAV demokratų kandidatu. Kaip ir J.Kerry.
O kiek lyderių pakeitė Vokietijos socialdemokratai, kol rado G.Schroderį
ir su juo laimėjo rinkimus? Keitė kaip kojines. O kiek po M.Tchatcher lyderių
pakeitė britų konservatoriai, kol galiausiai rado D.Cameroną?
Pergalė arba mirtis, ir jokio vegetavimo. Tokia demokratinės politikos
logika. Žiauri, bet teisinga. Gavai šansą, neišnaudojai jo, užleisk
vietą kitam. Tik taip tauta gali rasti tinkamą ją vesti į priekį vadą.
O ar gyvenime kitaip? Jei kartą mergina tave atstūmė, ar ne kvaila ją
“kabinti” dar kartą? Ir jau visiškas absurdas tai daryti trečią, ketvirtą
ir penktą kartą. Nebent tikslas - patekti į Guinnesso absurdų knygą.
Atrodo, taip paprasta - pralaimėjai prezidento rinkimus, ką jau kalbėti
apie tai, jei iš posto buvai iškrapšytas per apkaltą, nebelįsk daugiau.
Nelaimėjo partija rinkimų - lyderis atsistatydina, ir jokių ten„pasirodėme kiek geriau, nei prieš ketverius metus“.
Tai nereiškia, kad buvęs premjeras niekada nebegalės net ministru tapti.
Seime tikrai jo patirtis pravers, tačiau partijai nieko nelaimėjus, jai
vadovauti privalo kitas. Kiek tokių atvejų buvo Lietuvoje? Du, trys.
Faktas, kurio nepaneigsi: dauguma Lietuvos partijų lyderių savo
partijas bando valdyti taip pat ilgai, kaip Egipto, Tuniso ir Libijos
diktatoriai - savo valstybes.
Net savigarba - nė motais. Socialdemokratų lyderis A.Butkevičius sakė,
jog jo partija per savivaldos rinkimus planavo visoje šalyje laimėti tik
8 mandatais daugiau nei 2007-aisiais. Nepaisant pasaulinės krizės ir
Vyriausybės akivaizdžių klaidų! Tai kada jo partija planuos pergalę?
Kas svarbu partijoms, jei jos nebekelia tikslo laimėti? Kad lyderis ir
jo aplinka kaip nors patektų į Seimą. Todėl partijų bosai beveik
nedalyvauja prezidento rinkimuose. Žino, kad neturi šansų. Tačiau kam
laikyti nevėkšlą, kuris nieko negali laimėti pats, kodėl nesuradus naujo?
Todėl, kad partijos virto sąrašo pirmojo dešimtuko „grupe draugų“, kurių
pagrindinis tikslas yra neįsileisti į partijos vadovybę gabesnių,
jaunesnių, veržlesnių, be kurių neįmanoma pergalė.
Užsistovėjęs vanduo ima dvokti. Neužtikrinusios įprastos demokratijoms
lyderių rotacijos, partijos negali rasti lyderių, galinčių išvesti
valstybę iš begėdiškų pažadų ir amžinų kompensacijų už praeitį suktuko.
Partijos sensta, o su jomis sensta ir Seimas, moraliai - ir visa
Lietuva. Nors akivaizdu, kad Sąjūdžio kartos žmonės nieko politikoje
pasakyti nebegalės. Graudu, bet net jauniausių šios kartos politikos
savamokslių laikas praėjo. Amžius ir nauji XXI a. iššūkiai daro savo.
Ir rinkėjai tai kurtinamai signalizuoja.
Bet netuščias ir klausimas, ar keturiasdešimtmečių bei jaunesnė karta tik
neprileidžiama prie valdžios partijose, ar net nenori būti prileista?„Ar mano karta sugebėtų atkurti Nepriklausomybę? Abejoju, esu
kritiškas“, - sako Sąjūdžio Seimo nario R.Adomaičio sūnus V.Adomaitis.
Kad ir kaip būtų, politikai verdant prarūgusiose „grupės draugų“
sultyse, tauta jau ne tik nepasitiki partijomis, be kurių neįmanoma
demokratija, bet ir ima nuoširdžiai nekęsti visos partinės sistemos. O
tai jau pavojinga valstybei.
Tai, koks partijų supuvimo lygis pasiektas, rodo faktas, kad nė vienas
iš bent vienos Seimo „grupės draugų“ nedrįso net pasvarstyti, ar gerai,
kad prezidentė Kovo 11-ąją nebuvo šalyje. Dar blogiau, kad tyla gaubia
ir tai, jog prezidentės surastas bevalis D.Valys visų akyse verčia vieną
svarbiausių valstybės teisėsaugos institucijų bevale marionete.
Prieš penkerius metus taip būti negalėjo net teoriškai. Prezidentą būtų
užgriuvusi žiauri kritikos lavina. Dabar visi tik linksi galvomis. Bet
tokia atmosfera formuojasi ne todėl, kad prezidentė iš tiesų yra linkusi
į autokratiją. Tiesiog partijos taip išsigimė, kad joms dabar geriau
tyliai tupėti po šluota, nes kam tas vargas.
Autoritetu paprastai pradedama piktnaudžiauti tada, kai nelieka antros
jėgos kiap atsvaros pirmai. Kol politika sukosi apie V.Landsbergio ir
A.Brazausko priešpriešą, buvo įtampa, taigi šiaip taip judėjome pirmyn.
Dabar Lietuva taip įklimpo į pelkę, kad norint tai nuslėpti, liko tik
kapoti galvas. Egzekucijos miniai visais laikais patikdavo. Bet dar
niekada joks valdovas tik egzekucijomis valdžioje neišsilaikė. Jei tai
ką nors erzina, ką gi, putokite, tik nepamirškite, kad tai - ne nuomonė.
Istorinis faktas.