Štai Juozas Erlickas pastebi: „Šiandien jau įtariai žiūrim ir į ūkininkus, kurie prisipažįsta – „Aš myliu gyvūnus“. „Vargšai gyvulėliai“… atsidūstam. Įdėmiau nužvelgiam to veikėjo avį ar ožką. „Kokios liūdnos akelės. Turbūt daug iškentėjo, daug ką norėtų pasakyt, o negal“. Siaubas apima …“. Nacionalinis klasikas ironizuoja ir bando klausti, ar visada mums aišku, ką daugiau derėtų gerbti – žmogų, gyvulį ar gamtą. Jis neteisina mėšlinų, neva viduramžius primenančių fermų, o tik sako, kad iš paskirų atvejų nederėtų daryti apibendrinimų apie bendrą būklę. Nes atsitiks taip (papildytume klasiko įžvalgą), kad rašinėlį „Kaip ūkininkai teršia gamtą“ rašys ne vienos mokyklos, o visos Lietuvos Respublikos mokyklų mokiniai.
Panašu, kad didelės dalies ūkininkų tokia tendencija jau nebestebina. Jų keltos pastabos dėl sunkiai sveikam protui suprantamų gamtosauginių taisyklių ir apribojimų gausos seniai nubrauktos magiška formuluote – „ES reikalavimai“. Tiesą sakant, panaši padėtis ir miškuose. Klausantis kalbų ką tik vykusioje Lietuvos miškų savininkų asociacijos organizuotoje konferencijoje „Ekologinės savimonės ugdymas diegiant darnų ūkininkavimą miškuose“ taip ir liko neaišku, ar valstybėje gerbiama Konstitucija ir privati nuosavybė, kiek, ką ir nuo ko saugome?
Laisvoje, demokratinėje valstybėje privalu diskuoti visais klausimais. Tačiau reikia priimti ir sprendimus. Paradoksaliausia yra tai, kad minėto pobūdžio diskusijos jau tampa beprasmėmis. Kol lietuviai debatavo, Minskas ir Maskva iš esmės jau mato atominę jėgainę Vilniaus pašonėje ir niūniuoja „Vilnele bėk į Viliją, o Vilija į Nemuną“.
Verta prisiminti, jog lenkams tik užsiminus apie galimybę pamąstyti dėl eventualios atominės jėgainės projekto vokiečių pašonėje, pastarieji – vokiečių žalieji, aplinkosaugininkai, ūkininkai ir miškininkai iki šiol piketuose mosikuoja plakatais.
O kur mūsiškiai prie sienos su Gudija? Nėra. Tad ar būsime mėšlini, ar be mėšlo, vis tiek švytėsime.