Užaugome, atsirado hierarchinė struktūra, sektoriai, grupės, skyriai, padaliniai, projektų vadovai, vadovai, direktoriai. Aš tapau vienu iš bendrovės direktorių, kuriam pavaldi atskira hierarchinė struktūra. Turiu daug bendradarbių, tačiau tokių draugų, kokių turėjau prieš 20 metų, turiu gal net mažiau.
Esu užimtas svarbiais projektais, didelių sumų kontraktais, reikšmingais strateginiais sprendimais. Visa tai kaitina kraują, sukelia pasididžiavimo jausmą, kai pavyksta įgyvendinti dar vieną projektą, išplėsti verslą, įveikti eilinį sunkumą. Bet ar tai iš tiesų daro mane laimingą? Ar sušildo krūtinę prisiminimai apie profesinius ir karjeros pasiekimus, kai laikas išgarina šventinius šampano burbuliukus?
Esminis vienišumas - bendravimas dėl naudos
Ar sutiktumėte paimti milijardą eurų su vienintele sąlyga - apie tai turi būti viešai paskelbta?
Regis, kas per klausimas? Taip, taip ir dar kartą taip! Jau gavęs tokius pinigus, tikrai žinosiu, kaip juos panaudoti, kad tapčiau laimingu!
Neskubėkite. Kaip manote, kas įvyks kitą dieną po naujienos apie jūsų sensacingą praturtėjimą paskelbimo? Gal manote pasijusite labai laimingu? Taip, euforija apims - gal kokiai dienai ar dviem. Tačiau pirmiausia jus užgrius sveikinimų lavina. Telefonas kais nuo pažįstamų ir nelabai ar visiškai nepažįstamų žmonių skambučių; atsiras daug renginių, kuriuose jūs būtinai turėtumėte sudalyvauti; o jau investicinių pasiūlymų - tai nors vežimu vežk!
Greitai taps akivaizdu, kad visas jums skirtas dėmesys skirtas tik vienam tikslui - jūsų pinigams. Jeigu greitai tai suvoksite, tai bus šansų išsaugoti savo turtą. Tačiau iš karto teks save izoliuoti nuo aplinkinių. Ne vien dėl to, kad apsisaugoti nuo sukčių ir aferistų, bet ir todėl, kad kalbantis su kiekvienu žmogumi, net ir tuo kuris buvo jūsų draugas iki praturtėjimo, jus neapleis mintis: „Šis žmogus malonus ir dėmesingas man tik dėl to, kad tikisi iš manęs kažkokios materialinės naudos.“
Ar norite tokio santykio? Ar įmanoma būti laimingu, jeigu turite tik tokius santykius su kitais?
Ką gi, jeigu neįmanomas nuoširdus santykis su kitais, svaiginsiuosi savo turtais ir galia - prabangūs namai, kelionės, automobiliai, egzotiškos pramogos, pasimatymai už pinigus. Svaigintis galimybių yra, tačiau po apsvaigimo vėl ir vėl aplanko tuštumos ir vienišumo pagirios, kurioms užgesinti belieka ieškoti naujos, už pinigus įgyjamos svaigalų dozės.
Taigi esminis vienišumas - kai esi su žmonėmis, tačiau jautiesi vienišesnis negu gūdžiausioje dykumoje - beveik garantuotas. Kartu su turtais šalia vienišumo dar garantuotas nuolatinis rūpestis savo turto ir asmeniniu saugumu.
Ar esminis vienišumas gresia tik turtingiesiems? Anaiptol, kiekvienas gali elgtis taip, kad aplinkiniai jam gali būti tik dar viena galimybė, priemonė įgyti turto ir galios ir tada nelieka asmeninio santykio - esi vienišas nes tu pats jo atsižadi. Skirtumas tarp turtingo ir nepasiturinčio tik toks, kad pastarasis pats pasirenka savanaudiškumu ir egoizmu paremtus santykius, o turtingajam tokie santykiai primetami ir išorės.
Besąlyginio dalijimosi santykis - kelias į laimę
Pabandykite prisiminti ką nors, kas ir po daugelio metų sušildo krūtinę. Abejoju, kad tokie prisiminimai bus susijęs su išoriniais pasiekimais: karjera, sėkmingu projektu, dideliais pinigais. Gal tie dalykai protui ir atrodo džiugūs dar ir dabar, tačiau vargiai ar jie sujaudina jūsų širdį?
O ką sako jūsų širdis apie akimirkas, kai pajutote, jog jūs rūpite artimam žmogui, nepaisant to kas su jumis atsitiktų, kiek turtų ir galios jūs beturėtumėte? O gal tai akimirka, kai kitas žmogus jums dovanojo nuoširdų rūpestį ar dėmesį visiškai nesitikėdamas kažką už tai gauti? O gal tai istorija apie tai kaip kitas patikėjo jūsų nuoširdumu, sąžiningumu ir sutiko rizikuoti kartu su jumis versle ar asmeniniame gyvenime? Jeigu atradote panašių akimirkų, tai drįstu teigti, kad tuo metu iš tiesų buvote laimingi ir šis tikros laimės prisiminimas vis dar šildo jūsų krūtinę.
Vienintelis ir tikras asmeninės laimės šaltinis yra besąlyginiame dalijimosi santykyje su kitu asmeniu. Tokiam santykiui apibūdinti Šv. Tomas Akvinietis turbūt pirmasis panaudojo terminą „draugystės meilė“ - tai yra draugystė tarp dviejų asmenų nesiekiant jokios naudos iš kito asmens, kuri dėl to tampa tikra ir asmeniška. Tokia draugystė kartu tampa tobula meile.
Žodis “meilė” mums dažnai asocijuojasi su jausmingumu paremtu santykiu, kai kitas asmuo tampa patraukliu ir geidžiamu staiga ir visiškai to nesitikint.
Tada jaučiame išorinį mums primestą troškimą, kurio negalime laisvai atsisakyti arba vėl prisišaukti. Draugystės meilė arba tobula meilė yra peržengusi jausminę meilę nes yra paremta laisvu abiejų asmenų pasirinkimu palaikyti tarpusavio ryšį.
Tai, kad toks santykis yra tikrosios žmogaus laimės šaltinis, sako išminčiai ir tai gali patvirtinti mūsų asmeninė patirtis, jeigu tik nepabijosime nuoširdžiai kalbėtis su savo širdimi.
Asmeninis pašaukimas - šansas besąlyginiam dalijimuisi ir tikrai lyderystei
Lengva pasakyti: „Puoselėk besąlyginio dalijimosi santykį“. Bet kaip tai padaryti, kai jauti nuolatinį trūkumą: pinigų, pripažinimo, supratimo, palaikymo, dėmesio, pasitikėjimo? O jeigu šalia trūkumo dar jauti grėsmes, kad kiti nori kažką iš tavęs atimti, pasisavinti, apgauti? Galime klausyti ir klausyti pamokymų ir paskaitų apie besąlyginio dalijimosi gėrį, skaityti knygas, žiūrėti filmus, klausytis dainų apie tai. Tačiau iš kur atrasti jėgų ir vidinių turtų besąlygiškai dalintis pačiam?
Ar teko patirti, kai atliekant kokį nors darbą, kuris skirtas ne vien asmeniškai jums bet ir kitiems, prarandate laiko ir erdvės pojūtį ir jus apvaldo tik vienas troškimas - kaip padaryti kuo geriau tai, ką dabar darau? Ištisa diena atrodo kaip viena akimirka. Turbūt pamenate ir darbus, kuriuos atliekant kiekviena minutė virsdavo valandomis ir galvoje tiksėdavo tik viena mintis - kaip greičiau visa tai pabaigti?
Minėtas darbo džiugesys ir yra ženklas, kad tai jūsų asmeninio pašaukimo dalis. Pagrindinis asmeninio pašaukimo bruožas yra nežinia iš kur atsirandantis džiugesys ir energijos perviršis, kuriuo lengvai galite pasidalinti su kitais.
Patarimas kartu paprastas ir sudėtingas - atraskite savo asmeninį pašaukimą, darykite viską, kad kuo daugiau laiko galėtumėte skirti tą pašaukimą atitinkančiai veiklai ir iš jos kylantis perviršis galės būti nukreiptas besąlyginiam dalijimuisi su kitu. Dovana, jeigu tik skiriama tam kuriam ji reikalinga, ir įteikiama be materialinio ar psichologinio skolos raštelio, visada sujudins kito širdį ir skatins ją panašiai dalintis su jumis.
Asmeninio pašaukimo atradimas veda dar į vieną dovaną - kuriančią, įkvepiančią, tarnaujančią lyderystę, kuri atsiranda net ir negavus oficialių vadovo regalijų.
Įdomiausia, kad tokia lyderystė egzistuoja ne vien aukščiausiųjų vadovų lygmenyje bet ir kasdieninėje veikloje: profesinio tobulumo, socialinių, kultūrinių iniciatyvų, bendruomeninėse veiklos srityse. Labai svarbu, kad tokia lyderystė nepavergia kitų, nemanipuliuoja jais, bet įkvepia atrasti savo pašaukimą ir asmeninę laimę.
Tai kodėl tiek daug nelaimingų?
Štai ir priartėjome prie asmeninės laimės formulės. Jeigu tai taip paprasta, tai kodėl tiek daug nelaimingų, nusivylusių, piktų, depresuotų, despotiškų, manipuliuojančių, melagių, kyšininkų, nesąžiningų...?
Man rodos yra tokios esminės priežastys:
Giluminės asmeninės žaizdos;
Skausmingas prarastų galimybių pripažinimas;
Prisirišimas prie iliuzinių laimės pakaitalų;
Netikėjimas besąlyginio dalijimosi galimybe.
Tėvai yra tie, kurie pirmieji privalo duoti savo vaikui besąlygiškai viską, kas tik jam yra reikalinga. Visi esame sužeisti ir todėl net ir labai norėdami negebame įvykdyti šios pareigos savo vaikams. Ką jau kalbėti apie situacijas, kai vaikas yra nelaukiamas, tėvai asocialūs, vaikai yra tik priemonė gauti socialinei pašalpai?
Taigi visi esame sužeisti ir dėl to turime esminę stoką - būti priimtiems iki galo kitų tokie kokie esame. Todėl ir mūsų santykis su kitais visada yra įtakotas savininkiško ėmimo nuodais. Žaizdas galima gydyti, bet gydant jas reikia atidengti, prapjauti ir išvalyti. Tai baisu ir skausminga. Todėl norisi jas slėpti, dėti kompresus ar tiesiog ignoruoti, nustumiant viską kas nemalonu į pasąmonę.
Asmeninio pašaukimo atradimas yra galimybė keisti savo santykį su kitais. Tačiau kaip skaudu pripažinti, kad gal jau 10, 20 ar 30 metų praradau, ignoruodamas faktą, jog darau tai, kas visiškai man nepatinka.
Pinigai ir galia - laimės pakaitalai, kuriuos nuolat, visais įmanomais būdais reklamuoja media ir patys šių laimės pakaitalų vartotojai. Išorinis blizgesys ir apsimestinė pagarba bei dėmesys taip gerai matosi ir atrodo tokie patrauklūs, kad rodos nėra jokių šansų su jais kam nors konkuruoti.
Nuolatinė stoka kliudo mums besąlygiškai dalintis su kitais. Ar daug tada turime šansų patirti kitų dalijimąsi su mumis. Esu tikras, kad kiekvienas iš mūsų susidūrė su taip besidalijančiais žmonėmis. Tačiau greičiausiai mes neįvertinome ar net pasistengėme ignoruoti mums siūlomas nematerialias dovanas, o materialias dovanas priėmėme, kaip kito norą pasididžiuoti. Kodėl?
Dėl vienos paprastos priežasties - kad, pripažinę tokio dalijimosi galimybę, nepajaustumėme sąžinės graužimo, jog patys negebame taip dalintis, bet vietoj to esame pasirengę tik imti.
Gal turime šansų patikėti tokia galimybe eidami tikėjimo keliu? Taip turime, tačiau priimdami Dievą kaip absoliučią Meilę, visą, iki galo atsiduodančią mums, mes paliudysime savo širdies kietumą.
Taigi vardan šventos ramybės, jeigu visgi tas Dievas iš tiesų yra, atliekame išorinius religinius ritualus, visom išgalėm kartu stengdamiesi išvengti asmeninio santykio su savo Kūrėju. Toks religingumas ne tik kad nepriartina mūsų prie Kūrėjo, bet netgi gali nuo jo atitolinti, ugdydamas mumyse vergišką apsimestinį nuolankumą ir pyktį prieš savo galingąjį valdovą.
Ar gali turtingas ir galingas žmogus būti laimingas?
Taip, tik jis turi būti ne despotas, valdovas, bet tarnas! Didžiulis iššūkis! Aš turiu galią duoti arba atimti, įsakyti daryti tai ko tik užsinoriu. Jeigu vienas nesutiks, tai visada atsiras kitas, kuris sutiks daryti praktiškai bet ką jeigu tik bus pasiūlytas solidus užmokestis. Daryti darys, tačiau kartu nekęs manęs, kad aš jį priverčiau parsiduoti.
O ką gi reiškia tarnystė, tuo pat metu kai esi vadovas, darbdavys ar sponsorius? Tai santykis, kai tas kuriam užmoki už jo darbą ar kažką dovanoji tau rūpi ne vien kaip priemonė, įrankis, padauginti tavo turtą ar garbę, bet kaip asmuo, kuris gali būti irgi toks pat vertingas kaip ir tu pats nepaisant esamo turtinio ar kitokio išorinio skirtumo.
Tai santykis, kai nuolat ir nuolat klausi savęs širdyje, kas tau yra kitas. Tai santykis, kai nuolat galvoji, o kas galėtų būti geriausia šalia tavęs esančiam, kas galėtų būti jo pašaukimas, kaip padėti jam atskleisti jo geriausias savybes, jo talentus.
Štai taip besielgiant ir atsiranda besąlyginio dalijimosi santykis, kuris anksčiau ar vėliau sujaudina ir kitą širdį ir paskatina ją daryti tą patį. Štai ir turime šansą turtingajam ir galingajam tapti laimingu.
Ar tai reiškia, kad turtingieji neturėtų rūpintis savo interesais? Anaiptol. Jeigu vadovas nesirūpins įmonės, kuria vadovauja pelningumu, tai neužilgo teks uždaryti tokią įmonę ir tada daug jos darbuotojų, kurie galėjo nuveikti puikius darbus ir gauti už tai teisingą atlygį, atsidurs gatvėje. Todėl vadovas visada turi veikti greitai ir ryžtingai tik niekada nepamiršti, kad jo veikla Šv. Tėvo žodžiais turi nuolat būti „Caritas in Vertate“ - Meilėje ir Tiesoje.
O kita vertus, vadovo pavaldiniai, dalydamiesi savo gebėjimais ir talentais ne vien už piniginį atlygį, bet ir iš perviršio kylančio sekant asmeninio pašaukimo keliu, tikrai atras kaip padaryti daug daugiau jums, jūsų verslui, negu sukandę dantis iš reikalo dirbantys samdiniai.Jeigu tad turtingieji ir galingieji gali būti laimingi, tai kodėl ir mes visi - ne tokie turtingi, ne tokie įžymūs ir ne tokie galingi irgi negalėtume tapti iš tiesų laimingais...?
www.cezaris.lt
***
A.Stankūnas yra UAB „COWI Lietuva“ Pastatų ir Infrastruktūros projektų padalinių direktorius.