Labai sunku patikėti, jog toks sutapimas yra atsitiktinis dalykas. Kaip atrodo bent man, čia išlenda savotiška tam tikros prigimties mentaliteto žmonių bravūra, kai išlaukus tinkamo momentu, skubama pranešti, jog spąstai užsitrenkė.
Nenutrūkstamai “gerėjant santykiams”, kaip džiūgaudami skelbė kai kurie politikos apžvalgininkai, su Baltarusija ir Rusija, sulaukėme pakankamai logiško rezultato, savotiško lūkesčių patvirtinimo (Nesinori priminti, tai jau būtų perteklinis gestas, jog apie katastrofos priartėjimą, išradžius LEO LT, buvo mušami pavojaus varpais, klykiama, jeigu norite, nesavu balsu).
Tai yra žinomi dalykai, dėl kurių diskutuodami oponentai yra atsibodę vienas kitam kaip maras ar cholera. Tačiau net ir šių eilučių autorius, pakankamai atbukęs įspūdžiams, buvo abstulbintas, priblokštas A.Kubiliaus paaiškinimų, komentuojant prasidedančių statybų pasienyje įvykius. Jeigu leistumėte palyginti, tokie išaiškinimai buvo kažkas panašaus į aukštąjį ar žemąjį pilotažą kartu sudėjus, piruetas ore, o nutūpus - sukutis ant kulno be pabaigos.
A.Kubiliaus lygio politikos akrobatai, nesakykite, gimsta kartą per šimtmetį ar net dar rečiau.
Pasirodo, pagal A.Kubiliaus poringę, mus tokios bėdos užklupo dėl tos priežasties, jog kažką pražiopsojome. Išties dabar jaučiuosi tarsi ištiktas stabligės, nes nė iš tolo negaliu prilygti A.Kubiliui juodojo humoro turnyre, čia norisi tik cituoti ir cituoti šio žanro virtuozą.
Kaip rašoma spaudos pranešime, po Vyriausybės posėdžio A.Kubilius pareiškė: „Lietuva galėjo pradėti planuoti statyti savo atominę elektrinę dar 2004 ar 2005 metais. Manau, tada ir bendra situacija būtų kitokia. Tačiau ir aš, ir prezidentė išnaudojo visas politines priemones ir galimybes, kokias turėjome per paskutinį laikotarpį santykiuose su kaimynine Baltarusija“. Ir t. t.
Toliau, tiesą sakant, rimtai klausiama dėl būtinybės kreiptis į tarptautines organizacijas, tačiau, kaip visi suprantame, šaukštai po pietų. Būčiau labai laimingas, jeigu būtų kitaip.
Taigi pasantykiavome iš esmės, nors, regis, beveik niekam nekyla abejonių, jog tokie nešvankūs (ir greitai pašvinkstantys) santykiai išimtinai pasitarnavo A.Lukašenkai, mainais už tai patiems gaunant smūgį į paslėpsnius.
Nekalbėkime dabar apie tai, koks buvo A.Kubiliaus vaidmuo blokuojant ankstesnius Lietuvos AE statybos planus, užteks prisiminti, jog premjeras su neišsenkamu entuziazmu pasakojo mums, jog Baltarusijos planai pradėti statyti savo AE yra visiškas blefas, propagandinė antis, nieko bendro su realybe neturinti dezinformacija; buvo įrodinėjama net taip, jog patikintys tokia dezinformacija kažkokiu paslaptingu būdu kenkia Lietuvai (sic!).
Ką gi, galime konstatuoti faktą, jog premjerui pavyko užliūliuoti mūsų dėmesį. Dabar, įvertinus milžinišką žalą valstybei dėl tokios veiklos, kaip atrodo, garbingas žmogus tūrėtų atsistatydintų pakniopstom, nedelsiant.
Taip pat neturiu didesnių iliuzijų dėl to, jog prezidentė D.Grybauskaitė išdrįso kaip nors įkyrėti tam A.Lukašenkai dėl tų atominių kolizijų. Vis labiau simpatiškoji Lietuvos prezidentė man primena tragikomedijos ar farso tragedijos „Šaukštai po pietų“ pagrindinę heroję.