Nuo lenktynių organizavimo nusišalino bei savo pozicijas užleido ir nuo 1933 m. pagrindine organizatore bei rėmėja buvusi Žemės ūkio ministerija, šiemet iš Kaimo plėtros ir verslo skatinimo programos lėšų lenktynėms teskyrusi 17 tūkst. litų, iš kurių 12 tūkst. sudarė didžiojo žiemos prizo fondas.
Panašu, jog ant Sartų žirgyno tąsyk kritęs privatizacijos šešėlis palietė ir tarptautiniu renginiu tampančias Sartų ristūnų žirgų lenktynes: šiais metais techniniai pasirengimo renginiui darbai buvo atlikti ypač aplaidžiai, nes „Promo events“ – naujieji organizatoriai, dar nesusigaudo, ko reikia sklandžiai renginio eigai užtikrinti, o Sartų žirgynui jo sėkmė, regis, jau nebesvarbi, nors iš privatizuojamųjų sąrašo žirgynas jau ir vėl išbraukiamas.
Nenuspėjami orai ar organizatorių aplaidumas?
Sartų žirgyno direktoriui Edgarui Jeninui mesti kaltinimai dėl trasos nepriežiūros, jog ji nebuvo tinkamai parengta lenktynėms ir neatitiko saugumo reikalavimų, gana rimti: vadeliotojai ir jų žirgai buvo pasirengę bėgti ant ledo, o jiems teko varžytis sniego masėje. Išvydę trasą varžybų dalyviai iš Rusijos netgi norėjo atsisakyti dalyvauti lenktynėse, baimindamiesi, jog žirgų sužalojimų išvengti nepavyks.
Etninės kultūros globos tarybos narys, Rytų aukštaičių sambūrio seniūnas ir tarptautinio ristūnų žirgų konkurso organizacinio komiteto narys Algirdas Svidinskas pasakoja, jog jo prašymų pasirūpinti lenktynių trasa, kol dar nevėlu, E. Jeninas neišgirdo. „Kelis kartus kartojau: reikia, kol dar šąla, nuvalyti sniegą, kad įšaltų gruntas. Tačiau sniegas taip ir liko nenuvalytas,“ – pasakoja org. komiteto narys.
Atvykę į paskutinį Sartų lenktynių organizacinio komiteto posėdį, jo nariai stebėjo, kaip nuo trasos buvo nubraukiamas sniegas.
– Matėme, kaip traktoriai vartėsi purve ir mums jau buvo aišku, jog per tas kelias dienas, likusias iki lenktynių, žemė jau nebeįšals, – Sartų žirgyno aplaidumu stebisi A.Svidinskas.
Lietuvos ristūnų sporto sąjungos prezidentas Arūnas Cicėnas pritaria, kad trasos parengimo darbai buvo pradėti per vėlai:
– Sartų žirgynas vėlai pradėjo tvarkyti trasą: nespėjo užšalti durpės. E.Jeninas nusprendė ant nesušalusių durpių lieti ledą, kuris pradėjo tirpti iš apačios. Tokioje trasoje žirgai, klimpstantys 5 cm į sniegą, bėgti negali.
Kad tako kokybė buvusi labai prasta: pašykštėta liejant vadenį, o vietoj jo panaudotas sniegas, sako ir vadeliotojas Algis Vilkinis bei priduria, jog varžybų metu takas buvo visai neprižiūrimas, neatsižvelgiant į tai, kad nuo pat ryto snigo, trasa prieš startą nuvalyta nebuvo.
Kito varžybų dalyvio Stasio Kėrio nuomone, jeigu Sartų žirgynas būtų nuliejęs normalų 10–15 cm storio ledą, jis būtų išlaikęs visas varžybas.
E.Jeninas ginasi, jog trasa tokia tapo dėl atodrėkio, o Sartų žirgynas dėjo maksimalias pastangas, kad parengtų ją lenktynėms. Jo nuomone, pakanka trasą nuvalyti vieną kartą – ryte prieš lenktynes.
Anot A.Cicėno, trasa valoma nebuvo, nes nebuvo išlietas reikiamo storio ledo sluoksnis. Aiškiaregiu būti nereikia, jog numatytum, kad žiemą gali snigti ir bėgimo taką reikės valyti, o šiuo atveju Sartų žirgyno direktorius paprasčiausiai pasirinko poziciją nieko nedaryti.
– Programoje nebuvo numatytos pertraukos sniegui valyti, todėl mes fiziškai negalėjome nuvalyti trasos, nes tai trunka maždaug apie pusvalandį. O pertraukų, įskaitant apdovanojimus, trukmė pagal programą – 20 minučių. Jeigu dar įtrauktume papildomą valymą, sugriūtų varžybų scenarijus, – teisinasi Sartų žirgyno direktorius.
Tačiau kodėl, matant, kad situacija tampa kritiška, negalima valyti lenktynių trasos?
Sniego košė sumaišė ir lietuvių šansus kovoti dėl prizinių vietų tarptautiniuose bėgimuose, lengvesni žirgai klimpo sniege, o sunkesni ristūnai bėgdami geriau sukibo su ledu, taigi nenuvalyta trasa atsiliepė ir lenktynių įskaitos rezultatams: esant tokioms sąlygoms išvystyti didelių greičių ir siekti rekordų tiesiog neįmanoma.
Neišsprendžiamos senos problemos
Pasikartojo ankstesnių metų situacija, kai lenktynių dalyviai negirdėjo, kas vyksta hipodrome, be to, nebuvo girdėti skambučių, pranešančių, kiek laiko liko iki starto.
– Daugybę metų akcentavome įgarsinimo problemą, nes vadeliotojai turi girdėti, kas vyksta. Net nebuvo pakabinti laikrodžiai. Iš kur man žinoti, kiek dar liko važiuoti? – klausia S. Kėrys.
Skundų objektu tapo ir tai, jog nebuvo pasirūpinta trasos ženklinimu – finišo tiesiojoje liko nesužymėtos 100 m ir 200 m atkarpos.
– Pirmiausia reikia pasakyti, kad organizatoriai nepasiklausė, ar gerai daro. Jie neklauso patyrusių žmonių. Pastatė generatorių ant trasos ir nuimti jo niekas negali, – piktinasi Respublikinės lenktyninių žirgų lygos direktorius ir vyriausiasis varžybų teisėjas Stasys Svetlauskas. Jį bei vadeliotojus papiktino sprendimas lenktynių trasoje pastatyti garsiakalbius.
Jie teigia, kad tokiu būdu, nurodydamas garsiakalbius statyti trasoje, Sartų žirgyno direktorius E.Jeninas parodė savo nekompetenciją.
Pro Aukštaičių sambūrio seniūno A.Svidinsko akis nepraslydo sniego kalnai prie pat lenktynių trasos:
– Sniego išvežimo klausimai turi būti sprendžiami. Negalima jo sandėliuoti šalia trasos. Žmonės lipo ant sušalusio sniego ir užstojo lenktynes žiūrovams tribūnose.
E.Jeninas turi parengęs atsakymą ir į klausimą, kodėl buvo neišvežtas sniegas. Anot jo, sniegą trasos pakraščiuose buvo nuspręsta palikti saugumo sumetimais, kad žiūrovai neišbėgtų į ristūnų bėgimo taką.
Lietuviams tarptautinės varžybos nereikalingos
Tarptautinių Sartų ristūnų žirgų lenktynių organizacinio komiteto posėdžiuose virė arši kova dėl varžybų distancijų. Tuomet E.Jeninas kategoriškai pasisakė prieš ilgus atstumus:
– Mes nenorėjome daryti ilgų distancijų būtent dėl neprognozuojamų oro sąlygų. Kai temperatūra 15 laipsnių šalčio, žirgai negali bėgti ilgų distancijų. Pavyzdžiui, Skandinavijos šalyse dėl šalto oro jie bėga 2100 m vietoj 2400 m. Per atodrėkį žirgams sunkiau bėgti, todėl žiemą jie ir nebėga ilgų distancijų.
Tačiau A.Cicėnas, vertindamas ilgų distancijų vengimą, įžvelgia tam tikrą potekstę ir prabyla apie ginčus, kilusius svarstant tarptautinių bėgimų klausimą:
– Veislininkystės priežiūros tarnybos viršininkas Arūnas Jurgaitis ir Sartų žirgyno direktorius Edgaras Jeninas nenori atvirų varžybų. O nenori jų todėl, kad niekas nepamatytų, kokio lygio Lietuvos žirgininkystė yra. Jie bijo, nes vieną gražią dieną reikės pasakyti, kur buvo Veislininkystės tarnyba, kai ji neefektyviai skirstė lėšas, taip pat ir Sartų žirgynui, veislininkystės programoms ir finansavo bandomąsias varžybas. Kiek buvo nupirkta kumelių? Kiek buvo įvežta elitinių eržilų, kurie gerintų visą bandą? Jie bijo parodyti lietuviškų žirgų bejėgiškumą.
Anot pašnekovo, E.Jeninas dirbdamas valdišką darbą žino tūkstančius žodžių, kaip pateisinti savo neveiksnumą, tačiau, užuot atlikęs savo darbą, jis rašė skundus, į kuriuos asociacijos turi atsakinėti dar ir šiandien.
Šiais metais Sartų ristūnų žirgų lenktynės galėjo ir netapti tarptautinėmis, tačiau organizacinio komiteto posėdžiuose principinę poziciją užėmė ir jos neapleido žemės ūkio viceministras Aušrys Macijauskas, pareiškęs, kad toks akių dūmimas, koks buvo iki šiol, tęstis nebegali.
Buvusio Valstybinės gyvulių veislininkystės priežiūros tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos arklių veislininkystės vyresniojo specialisto Vido Isodos nuomone, pagrindinis stimulas vengti tarptautinių varžybų yra pavydas – lietuviško mentaliteto bruožas, nes tokiu atveju visas lenktynes laimėtų atvykėliai, atsivežę gerus žirgus, kaip kad ir nutiko šiais metais Sartuose.
Pasak V.Isodos, Lietuvoje žirgininkystė pakils į kitą lygį ir padaugės gerų žirgų tik tada, kai bus griežčiau kontroliuojama, kaip panaudojamos valstybiniams žirgynams skiriamos lėšos. Šiuo atveju ypatingas Valstybės kontrolės dėmesys reikalingas Sartų žirgynui.