Ir vis dėlto nenorėjau patikėti, kad vis dar esu. Norėjau susitapatinti su dulkėtu Niekiu: „Iš ten juk kilau, ir ten aš suvirsiu. Gyvasties problema, iš esmės, išspręsta!“, įnirtingai įtikinėjau save.
Bet ne. Vis dar norėjau būti, taip, būti smėlėtu Nieku. Tai yra visai ir nebūti. Tačiau aš vis dar norėjau, ir vis dar mąsčiau, ir jaučiau tą, atrodo, nepakeliamą būties nuovargį. Aš norėjau nebūti, nes norėjau išsivaduoti iš mane slegiančios gyvasties problemos. Bet tol, kol norėjau, žinojau, kad esu; esu norintis ir besiviliantis žmogus. Ir visgi tas noras nebūti išdavinėjo Norą - mano gyvasties troškimą – būti.
Ką daryti? Kaip išspręsti gyvasties lygtį ir pasipriešinti būties vergovei?
Pakėliau galvą paslapties link. Taip būna, kai susimąstome ir pilni nuostabos žvelgiame į tolį. Akys žvelgė į dykumos tolį, o protas mąstė save.
Auksinis smėlis. Smėlynų neaprėptis ir visavaldė saulė. Ji žėrė į dykumą savo perkeičiančią auksinę galią ir vertė smėlynus jos auksiniu atšvaitu. Visą, ką aprėpė akys, atrodo, susiliejo su dykuma į vieną žaižaruojantį aukso luitą. Buvau lyg auksinėje terpėje. Ir su ja norėjau sutapti. Troškau pavirsti tuo auksiniu smėliu ir ištirpti visavaldės saulės kaitroje.
Aš galvojau. Galvojau apie tai, kad teisus buvo Didysis Brolis, kuris mokė, kad žmogus tėra tik materija, o jo sąmonė – aukščiausia evoliucijos iškristalizuota materijos forma. Jis mokė mus būti kukliais, paklusniais ir broliškais. Jis mokė mus būti, kaip ir dera būti, iš dulkių, matyt, Saulės kaitros iševoliucionuotam žmogui.
Mes buvome viena laiminga, Didžiojo Brolio išminties nutvieksta klasė. Jis ir buvo mūsų Saulė, kuri, maloningai į mus pažvelgdama, nuskaidrindavo mus iš Jo trykštančia auksine būtimi. Jo Saulė, išbarstyta išminties perlais kiekvienoje mūsų žemiškos būtovės pakampėse, vertė mus tapti Jam sava auksina dulke.
Mes buvome laimingi – smėlis tapęs auksinės Saulės atvaizdu. Mes buvome laimingi išrinkti – ir esantys! O tie neišrinkti ir Saulės nenušviesti nelaimėliai pasismerkdavo amžinajam suniekinimui saulėto būvio užribyje ... („psichuškės“, gulagai, o gal ir iš karto į kaktą kulka).
Bet vieną dieną Didysis Brolis dingo. Tačiau ne Saulė, ir ne Dykuma. Didžiojo Brolio išmintis nušvito dar skaistesne aukso doze. Jau nebe raudoname draiskale įspausta ir egzistencijos pakampėse išbarstyta išmintis, bet prigimtinę smėlynų tamsą persmelkianti ir „žaliomis“ banknotų oazėmis sužydėjusi Neoninio pažado Saulė.
Tai irgi buvo nuostabu. Auksinis smėlis šiugždėjo po kojomis didingose “akropolių” šventovėse ir džiugino dulkiną žmogaus būvį. Neoninės Saulės nutviekstas smėlis pylėsi į žmogų iš bet kur ir visur.
Aplink šypsojosi auksiniai „Žmonės“, ir juose žėrėjo išsipildžiusi auksinė Neoninio pažado Pilnatvė. Tie „Žmonės“ žarstė auksinį smėlį ir mes juo godžiai pildėme savosios žmogiškosios būtovės saiką. Ir viskas atrodė gera auksinio smėlio Dykumoje. O tie, kurie nesidegino skaisčioje Neoninėje Saulėje ir nesitenkino auksu smėlėtos pilnatvės pažadais, tie trūnijo vieniši jiems savoje Aukoje. Ir jie troško.
Štai kodėl aš norėjau kuo greičiau susitapatinti su man savu Dykumos smėliu. Aš ir esu smėlis, pažado Saulės nutviekstas auksinis smėlis.
Ir mano prigimtis tesuvirsta į pažadą, auksą ir, pagaliau, į smėlį.