Teko pastebėti, kad Lietuvoje ir kitur esama ir liguistos piktdžiugos, kad „kaimyno tvartas dega”. Arba keistų sąmokslo teorijų, girdi, kažkam ši tragedija naudinga.
Žinoma, tai išskirtiniai atvejai. Kur kas labiau pastebimas susižavėjimas ir pagarba japonams. Ne veltui žavimasi jų kantrybe, darbštumu, gebėjimu nepalūžti net ir baisiausios tragedijos akivaizdoje.
Daugelyje šalių tokios stichijos, kurios jau ne pirmą sykį nuniokoja Japoniją, ko gero, būtų pridariusios baisesnių nuostolių. Suprantama, kalbėti, jog japonų visai nepaveikė žemės drebėjimas, cunamis ir branduolinės nelaimės grėsmė, būtų absurdiška.
Nuniokotos ištisos pakrantės, nušluoti miestai, tūkstančiai žmonių žuvo, o iš pažeistų Fukušimos atominės elektrinės reaktorių sklindanti radiacija sėja vis daugiau nerimo ir net panikos.
Būtent dėl pastarojo incidento Japonijos branduolinei programai pelnytai žeriama kritika. Tinkamai pasirengti cunamiui jų nesyk talžyta Japonija šįkart nesugebėjo. Kaip ir pripažinti savo klaidų ir deramai informuoti visuomenės.
Kita vertus, nenoras kurstyti papildomą paniką irgi suprantamas.
Visas kitas Japonijos pasirengimas gamtos stichijoms – pavyzdinis. Nuolatinėms pratyboms, kaip elgtis stichijų metu, nuo mažens pratinami japonai negailėjo laiko ir investicijų.
Pasirengusios specialiosios tarnybos, žiniasklaida ir visuomenė dar neatslūgus cunamiui pradėjo veikti darniai, tarsi suderintas mechanizmas.
Visi žino, ką daryti, kodėl neverta panikuoti ir kaip elgtis praūžus gamtos šėlsmui. Tiesa, emocijų išvengti per tokias katastrofas neįmanoma, juk japonai – tik žmonės.
Tačiau iki minimumo sumažinti nelaimių padarinius efektyviai organizuojant darbą – štai kur japonų stiprybė.
Netgi jei Lietuvai artimiausiu metu negresia dideli žemės drebėjimai ar cunamiai, pasimokyti iš japonų tikrai yra ko.
Po šių stichijų per pasaulį dar sykį pasklido primirštas atominės grėsmės baubas.
Ciniškai naudodamiesi padėtimi atominę energetiką viešai jau laidoja vokiečiai.
Esą branduolinė energetika iš principo yra nesaugi, nereikia ir cunamių.
Suprantama, dalis tiesos yra. Bet Lietuvai branduolinio pavojaus grėsmės nėra dėl biurokratinių priežasčių – nuo pat kalbų apie Ignalinos atominės elektrinės uždarymą pradžios nenuveikta nieko.
Jei, žinoma, neminėsime kilusių skandalų.
Skirtingai nei turtingai Japonijai, branduolinė energetika Lietuvoje yra nereikalinga dėl visai kitokių priežasčių.
Neminint statybų, priežiūros bei dažnai užmirštamų neišvengiamo uždarymo sąnaudų, kurių mums nepadengtų jokia ES, ekologinių ir paprasčiausios ekonominės naudos problemų, yra ir monopolijos yda.
Ką ji reiškia, daugelis mūsų, mokančių už šildymą, šią žiemą pajutome itin opiai.
Be to, daugiau kaip pusšimtį privačių kompanijų valdomų atominių elektrinių turinčios Japonijos pavyzdys rodo, jog atsakomybės ir darbo saugos klausimai – ne vien Černobylį pastačiusios Sovietų Sąjungos Achilo kulnas.
Tačiau japonų drausmė, pasiaukojimas, sugebėjimas dirbti siekiant tikslo, o ne pagal Lietuvoje dar gajų sovietinį principą – tuščiai leisti laiką, „prastumti reikaliuką”, mums būtų neprošal.
Japonijoje kurį laiką praleidę lietuviai savo akimis galėjo įsitikinti – jei gatvėje atsiranda plyšys, japonai dirbs visą naktį, o rytą nebus nei plyšio, nei įrodymų, kad čia kas nors neseniai plušo.
Lietuvoje lopo duobėtoje gatvėje gali tekti laukti kad ir metus. Ir tai, jeigu į duobę įriedės kokio valdžios veikėjo ar jo vienuoliktokės sužadėtinės automobilis.
Kas pamena, kada pastarąjį sykį buvo surengtos pratybos, per kurias visuomenė būtų mokoma elgtis įvykus nelaimei? O gal Ignalinos monstras jau saugus?
Lietuvoje pavojaus sirenų bandymai primena nevykusios kaliausės, kurios seniai nebijo varnos, pasirodymą. Ar visuomenė žinotų, kaip elgtis ištikus tikrai katastrofai?
O gal parodomąsias pratybas retkarčiais rengiančios institucijos dirba tik sau, vadovaudamosi tuo pačiu sovietiniu principu – atidirbti.
Kiek metų egzistuoja potvynių problema Panemunėje? Graudu, kai kas žiemą kelininkus ji užklumpa „netikėtai”, o pavasarį per potvynį kaskart genda amfibijos.
Tinkamų pylimų bei kitokių priemonių kovoti su potvynio padariniais kaip nėra, taip nėra.
Tarsi gyventume ne XXI, informacijos, amžiuje.
Ant atitrūkusių ledo lyčių įstrigusiems žvejams gelbėti nesugalvojama nieko geresnio, kaip brangiai kainuojančių ir atgyvenusių karinių oro pajėgų sraigtasparnių skrydžiai.
Susitelkę japonai nepasiduoda, aukojasi ir organizuotai išsprendžia tokius nesklandumus. Kruopštumu ir racionalumu, o ne todėl, kad yra turtingesni. Juk atsitiesti iš Antrojo pasaulinio karo griuvėsių ir tapti viena turtingiausių ir galingiausių pasaulio šalių jie sugebėjo savo rankomis.
Todėl žavėdamiesi japonais ar net estais, kurių racionalus požiūris taip pat nusipelno pagarbos, lietuviai gali savęs paklausti – o kodėl mes taip negalime?