Šią tolimą šalį sukrėtusią tragediją lietuvis išgyveno ir kaip asmeninį smūgį, nes ilgai negavo jokių žinių iš vieno savo artimo bičiulio. Vis dėlto, pasaulinės menotyros asociacijos viceprezidentas profesorius Hidemichi Tanaka, ne kartą lankęsis ir Lietuvoje, jau atsiliepė.
Pokalbio su lrytas.lt metu A.Andrijauskas teigė, jog japonai dėl savo nacionalinio charakterio savybių tikrai nepasiduos ir atsities. Šią šalį ištikusi tragedija – skaudi pamoka visam pasauliui. Taip pat ir mums, lietuviams, kurie esame tokie skirtingi, bet kai kur ir taip stulbinančiai panašūs į japonus.
- Ar daug kartų lankėtės Japonijoje?
- Taip, šioje po Lietuvos greta Prancūzijos man brangiausioje šalyje teko lankytis ne kartą. Važiuodavau ir trumpam į įvairius kongresus, ir ilgesniam laikui. Teko Japonijoje ir dėstyti. Kiotas, Nara, Kamakura, Osaka, Isė, Tokijas – mano daug kartų lankyti ir su daugybe sentimentų susiję miestai. O taip pat – Sendajus, bene labiausiai stichijos nusiaubtos Mijagio prefektūros miestas. Likimo ironija, kad kaip tik jame teko pusmetį gyventi ir dėstyti elitiniame Tohoku universitete. Sendajus yra apie 380 km į šiaurę nuo Tokijo, kur buvo žemės drebėjimo epicentras ir greta – Fukušimos-Daijiči atominė elektrinė.
Reportažuose apie tragediją mačiau vietas, kur teko daug vaikščioti. Per televiziją dažnai suko vaizdus su gaivališkos stichijos traiškomais laivais po tiltais. Ten visiškai greta aš gyvenau - prie tos pačios Hirosegavos upės stovėjo labai gražūs vizituojantiems profesoriams skirti kotedžai. Dabar visi tie pajūrio regionai prie Sendajaus galingo cunamio bangų nušluoti nuo žemės paviršiaus.
- Koks jausmas buvo žiūrint tuos televizijos reportažus?
- Baisus. Man ypač skaudu, nes Japonija - nepaprasto grožio šalis. Kiekviena tauta turi savotišką misiją kultūroje. Jokioje kitoje pasaulio šalyje estetiškumo jausmas ir meninės vertybės nepajėgė taip tvirtai įaugti į žmonių buitį ir kasdienį gyvenimą. Tikriausiai japonų tautos misija susijusi su grožio ir meniškumo išaukštinimu. Taip pat nemačiau pasaulyje jokios kitos tautos, kuri taip mylėtų savo gamtą ir savo šalį. Ir stulbinantis japonų švaros jausmas. Didelis kontrastas, palyginti su Lietuva, ypač, kai pavasarį iš po snieguotos žiemos apvalkalo išlenda į paviršių visi nevalyvo elgesio purvai.
Kalbėdamiesi apie Japoniją su artimu bičiuliu architektu ir subtiliu fotomeistru, profesoriumi Vytautu Brėdikiu, sutarėme, kad tai, kas įvyko Japonijoje, turi didžiulę simbolinę prasmę. Nes stichija kirto šaliai, kuri savo požiūriu į gamtą yra turbūt pati švariausia. Ir kokia likimo ironija, kad šitas baisus gamtos smūgis yra smogiamas būtent jai.
Priėjome prie išvados, kad galbūt tai yra priminimas žmonijai, kad negalima taip neatsakingai elgtis su gamta, tik vartotojiškai į ją žvelgti. Gamta mums primena savo galią ir keršija žmonėms už jų elgesio neatsakingumą. Gyvenime taip būna – tokie yra užslėpti dėsniai – kad smūgiai yra suduodami tiems, kurie yra patys tauriausi, švariausi ir geriausi.
Bet ką tik gavau japono kolegos, Osakos universiteto profesoriaus Tsukasa Kodera laišką. Jis parašė: „Mūsų tauta dar ne tokius išbandymus patyrė. Kai vėl atvyksite į Japoniją, jūs pamatysite mūsų šalį dar švaresnę ir dar gražesnę, nei ji buvo“. Panašią mintį savo elektroniniame laiške išsakė ir kitas Kioto universiteto profesorius Ken-ichi Sasaki, kuris organizavo pasaulinį estetikos kongresą Tokijuje ir taip pat kelis kartus lankėsi Lietuvoje.
- Koks optimizmas!
- Tai visai kitoks, tragiškas, gilios egzistencinės prasmės kupinas optimizmas. Netgi tokiose glaustose frazėse atsispindi japonų nacionalinis charakteris. Labai svarbus bruožas, kuris mane visuomet nepaprastai žavi šitoje tautoje, ir kurio labai trūksta dabartiniams lietuviams – tas atšiaurus išdidumas negandų, krizių atžvilgiu, sugebėjimas pasitenkinti kukliais poreikiais, savo žmogiškos vertės suvokimas, nepasidavimas tam, kas yra bloga, žemina laisvo žmogaus savigarbą. Priešinga, nei tai, ką dabar regime mūsų kultūriniame, politiniame, socialiniame gyvenime.
Kiek buvo svajų po Nepriklausomybės atgavimo, kiek mes tikėjomės... Juk gavome patį brangiausią dalyką, kurį gali tauta gauti – laisvę. O kaip su tuo pasielgėme? Iki kokio lygio nusileidome dabar? Tai tiesiog baisu. Kokius žmones renkame, kokios padugnės veržiasi į valdžią? Mes toleruojame kosminių mastų korupciją. Į valdžią ateina menkystos, neprofesionalai, kurie atvirai mulkina, išgrobsto šalies išteklius, sužlugdo mūsų vaikų ateitį, o mūsų žmonės ir inteligentija tyli kaip nuolankūs baudžiauninkai, susitaikę su valdžios cinizmu, nesiskaitymu su žmonėmis.
Japonų charakteriui toks vergiškumas yra svetimas. Jeigu jie mato tai, kas žemina žmogaus orumą, galbūt garsiai to nedeklaruos, bet bus akivaizdus visiškas tų dalykų nepriėmimas.
Visai kitoks jų požiūris ir į švarą, ir į aplinką, ir į etinį padorumą. Japonams nepaprastai stiprus šalies reprezentacijos, atsakomybės jausmas. Ir užsienyje jie stengiasi elgtis taip, kad nedarytų gėdos savo šaliai. Mes šitai visai užmiršome, nors po Nepriklausomybės atgavimo daugelis dar jautė atsakomybę už tą žodį „Lietuva“ ir stengėsi taip elgtis, kad jo nesuterštų.
- Kuo pasireiškia japonų dėmesys švarai ir aplinkai?
- Sendajuje eidamas vizituojančio profesoriaus pareigas, turėjau labai geras gyvenimo sąlygas nuostabioje vietoje prie minėtos Hirosegavos upės. Butas buvo įrengtas universaliu stiliumi. Galėjai ilsėtis lovoje arba japonišku stiliumi - ant tatamio. Miegodamas ant tatamio – pakilimo, tu geriau pailsi, kadangi taip geriau jaučiamas kūno ryšys su žeme ir pastatą supančia gamta.
Langas atsidaro – už jo nedidelis japoniškas sodas, kuriame čirškia paukščiai, cikados, sklinda subtilūs japoniškų gėlių kvapai. Netgi milijoniniuose miestuose randama galimybių įterpti natūralios gamtos oazių. Visur stulbina švara. Ypatingą švaros jausmą liudija ir tokia detalė, kaip apgyvendinant duodamos trys šlepečių poros - viena vaikščioti po butą, kita – į tualetą, trečia – į balkoną.
Baigęs savo paskaitų ciklą Tohoku universitete Sendajuje, pasikviečiau žmoną ir sūnų - norėjau jiems aprodyti šios neįtikėtino grožio šalies pagrindinius kultūrinius centrus. Žmona man dažnai primena epizodą, kai Sendajuje pirmą kartą po jų atvykimo išėję apžiūrėti miesto centro, pamatėme didžiulę triukšmingą demonstraciją. Jauni ir senyvi žmonės ėjo su būgnais, apsirengę gražiais nacionaliniais kostiumais, nešini didžiuliais plastikiniais maišais.
Pasirodo, tai buvo studentų ir ekologinių organizacijų demonstracija dėl ekologinės švaros. Vėliau žmona juokaudavo, kad tas vienas kitas šiukšlių gabaliukas jų šiukšlėms rinkti skirtuose didžiuliuose maišuose atrodė sumedžiotas per didžiausius vargus.
Prie Hirosegavos upės, kaip ir daugelyje kitų regionų, kasmet kelias dienas vyksta grandiozinė tai upei pagerbti skirta šventė. Daugybė japonų su nacionaliniais kostiumais švenčia, įsikūrę abiejose upės pusėse, parkuose ir vejose. Vakare atsineša net laužavietėms skirtus specialius metalinius padėklus, kad nepakenktų gamtai. Man atrodo, kad keli šimtai tūkstančių žmonių tąkart buvo susirinkę. Daugelis pasistatė palapines ir nakvojo. Po šventinės nakties anksti ryte eidamas į universitetą, mačiau, kaip žmonės pradeda tvarkyti aplinką.
Grįždamas tuo pačiu keliu apie ketvirtą valandą, radau juos tebesitvarkančius. Kitą dieną buvo absoliučiai švaru. Nei pėdsako buvusios masinės šventės.
Dar vienas iškalbingas pavyzdys iš Sendajaus palikęs gilų rėžį atmintyje. Važiavau į vieną atokų dzenbudizmo vienuolynų kompleksą. Jie paprastai būna sunkiau prieinamose kalnuotose vietose, kad pas juos ateitų tiktai tie, kurie motyvuoti.
Grįždamas pamačiau, kad stotelėje, esančioje toli nuo pagrindinių kelių, kur žmonių beveik nebūna, laukia apie 45-50 metų moteris. Ji, pastebėjusi žolytę, augančią tarp kelio ir trinkelių, kuriomis išklota stotelės aikštelė, išsiėmusi kosmetikos priemones, labai gražiai viską sutvarkė ir, šiukšles sudėjusi į polietileninį maišelį, susidėjo į rankinę. Ji tai taip natūraliai viską padarė. Tokios atrodančios nereikšmingomis smulkmenos ir liudija apie visai kitokį žmonių požiūrį į savo šalį, jos gamtą.
- Sendajuje buvo itin senų istorinių pastatų?
- Palyginti su kitais šalies miestais, šis per milijoną gyventojų turintis miestas yra jaunas. Jis tik XVI a. tapo svarbia karine tvirtove. Jame yra gražių fortifikacijos paminklų ir daug šventyklų, kurios po kurio laiko kruopščiai perstatomos, tiksliai viską pakartojant, parenkant kokybiškas statybines medžiagas. Bet šventykloms taifūnų stichija ne tokia pavojinga, nes jos būna pastatytos aukštesnėse vietose. Be to, jų konstrukcijos tradiciškai yra labai stiprios.
Sprendžiant pagal tai, ką mačiau per televiziją, labiausiai Sendajaus regione nukentėjo pakrantės miesteliai ir priemiesčiai, esantys arčiau vandenyno, žemesnėje vietoje. Ten viską šlavė 10 metrų aukščio bangos, liko tik suvartytos nuolaužų krūvos. Didesni pastatai, estakados, geležinkeliai Japonijoje statomi labai atsakingai, kad būtų atsparūs net tokiems galingiems žemės drebėjimams, kurie iki šiol nenurimsta.
Sudėtingiau yra su nedideliais gyvenamaisiais namais. Statydami namus tradicišku japonišku stiliumi iš medžio, jie stengiasi, kad namas būtų kiek galima atviresnis, susietas su aplinka. Daugelis japonų, nors žemė ten pati brangiausia pasaulyje, stengiasi namus netgi didelių miestų priemiesčiuose statyti taip, kad jie būtų gamtos apsuptyje, nors ir su nedideliu sodeliu. Atidarai atstumiamas duris – tuoj pat į gyvenamą erdvę skverbiasi gamta, medžių šakos, cikados, paukščiai.
- Kaip gyvenimas seismiškai aktyvioje, dažnai uraganų siaubiamoje zonoje atsispindi japonų charakteryje?
- Tai sudėtingas klausimas, į kurį nelengva glaustai atsakyti. Pirmiausia tai gilus žmogaus vientisumo su jį supančiu gamtos pasauliu suvokimas, įsiklausymas į slėpiningus gamtos šifrus. Antra vertus, stoiškas gamtos iššūkių ir likimo smūgių priėmimas.
Nenusižeminimas, netapimas šliužu, bet supratimas, kad tu atsakingas už savo mažytį žemės lopinėlį, privalai jį saugoti ir, kai iškyla grėsmė, neišvengiamai kilti į kovą. Iš čia plaukia ir kiti specifiniai šios unikalios, didžiausios pagarbos vertos tautos bruožai: susitelkimas ir kolektyvizmas užgriuvusių negandų akivaizdoje, suvokimas, kad nuoširdus darbas gali nuversti kalnus.
Ieškant įtaigesnio atsakymo į klausimą iš pasąmonės gelmių išplaukia įspūdžiai, susiję su
Kamakura – vienu mano mylimiausių Japonijos miestų. Kai tekdavo lankytis Tokijuje, aš beveik visada stengdavausi nakčiai apsistoti viešbučiuose Kamakuroje.
Tai nepaprasto grožio miestas su daugybe šintoistinių, budistinių šventyklų. Prisimenu, kaip nepaprastai gražioje įlankoje, kur būdavo smagu maudytis, po vieno prasiautusio taifūno visi pastatai, nuomos punktai, kurių ten daugybė, buvo nušluoti. Bet po kurio laiko atvykus – viskas vėl švaru, atstatyta, tarsi nieko nebuvo. Stebina tas neįtikėtinas tautos sugebėjimas išdidžiai priimti likimo smūgius ir atsitiesti.
Kitas pavyzdys iš Kamakuros. Labai karšta buvo vasara. Greta pliažų žvejai išmeta tinklus, paskui juos traukia su specialiu mechanizmu. Vieną kartą žiūrim – tinklas stringa. Tada šimtai japonų, buvusių pliaže, netgi vaikų, iš karto įsijungė ir padėjo žvejams ištraukti tinklą. Pas japonus visiškai natūralus kolektyvizmo jausmas. Pasirodo, į įlanką suplūdo daugybė didžiulių medūzų, ir jos milžinišku savo svoriu užpildė tinklus.
- Ar tragedijų akivaizdoje japonai bando ieškoti atramos religijoje?
- Kai mūsų žmonės kalba apie religiją, jie nesąmoningai projektuoja savo požiūrius į jiems geriau pažįstamus krikščionybės postulatus. Judaizmas, krikščionybė ir islamas yra nepaprastai artimos, vienų šaknų abraomiškos religijos. Vakarų pasaulėžiūra žmogų supriešina su jį supančiu pasauliu. Tai vartotojiškas požiūris į gamtą kaip į jo galiai besąlygiškai pavaldų neišsemiamą aruodą. Tačiau yra religijų, kurios remiasi visai kitokia pasaulėjauta.
Japonų tautinėje religijoje šintoizme ir kitose Rytų Azijos religijose, pavyzdžiui, čan, dzen, Dievas yra gamta, įvairiausios jos apraiškos, nuolatos besikeičiantis metų sezonų grožis. Didžiosios Rytų religijos ir šintoizmas išplaukia iš gilaus žmogaus vienybės jausmo su jį supančiu gamtos pasauliu. Japonų šintoistinės ir dzen pasaulėžiūrų įtakos paženklintas požiūris į gamtą – labai pagarbus. Jų religija artima dabartinėms ekologijos gynėjų pažiūroms.
Ir mūsų archaiškoji gamtameldiška meditacinių motyvų kupina baltų religija panaši į šinto. Šį giminiškumą jautė A.Švėgžda, S.Geda ir G.Beresnevičius, kuris savo paskutiniuose tekstuose aiškino, kodėl daugelis Lietuvos ir viso pasaulio intelektualų, menininkų, kultūros veikėjų, šviesesnių ir atviresnių pasauliui žmonių taip simpatizuoja daoizmui, budizmui, šintoizmui. Jo įsitikinimu, tai ne mada, o kitokio - jautresnio, tolerantiškesnio, pagarbesnio požiūrio į mus supantį pasaulį suvokimas, kuriam svetimas egocentrizmas ir būdinga pagarba gamtai, iš kurios mes visi išaugome.
- Pagarba gamtai, ekologija ir atominė energetika. Ar tai suderinama?
- Japonija – superindustrializuota šalis. Bet tai šalis, kuri praktiškai neturi gamtinių išteklių. Miškus, kuriuos turi, jie nepaprastai saugo. Jie negali, kaip, pavyzdžiui, milžiniška Rusija ar kitos šalys, kurios turi gausybę gamtinių bioenergetinių išteklių, tuos išteklius neatsakingai naudoti ir griauti lengvai pažeidžiamą žmogaus harmoniją su gamta.
Atominė energetika ekologijos atžvilgiu, kol ji nėra pažeista, jiems atrodė kaip racionaliausias energetinių problemų sprendimas. Juk labai sunku į technogeninės civilizacijos epochą įžengusiai valstybei tokiais mastais išplėtoti vėjo ar saulės energetiką. Nors tai, be abejonės, dabar vyks. Šita pamoka bus labai skaudi visam pasauliui. Visi turės susimąstyti. Japonai turi ne tik auksines rankas, bet ir atsakomybės bei savigarbos jausmą, todėl po šios skaudžios pamokos jie ne tik ras racionaliausius sprendimus, tačiau ir operatyviai juos įgyvendins.
- Kokie didžiausi išbandymai japonų tautai yra tekę per visą istoriją?
- Tai viena iš nedaugelio Rytų civilizacijų ir tautų, kuri niekada iki Antrojo pasaulinio karo nebuvo patyrusi okupacijos. Ir ta okupacija buvo gana sąlygiška. Japonus palaužti pavyko tik po to, kai Hirošimoje ir Nagasakyje buvo numestos tos nežmoniškos bombos. Tuos, kas davė šį įsakymą, reikėjo teisti kaip nusikaltėlius žmogiškumui tarptautiniame tribunole. Bet mūsų pasaulyje vyrauja kita logika – čia labai daug ir gražiai kalbama apie humanizmą, teisingumą, atsakomybę ir panašius dalykus, bet tikrovėje galingi nugalėtojai niekada neteisiami.
O tai, kad japonai nebuvo okupuoti, ir lėmė jų mentalitetą. Tai ne vergų psichologija. Todėl ir charakiri ritualas neatsitiktinai pas juos atsirado. Kada jie negali priimti kitos pozicijos ir nusižeminti, nes garbės jausmas jiems be galo svarbus, jie elgiasi taip. Ši tauta turi labai daug vidinio išdidumo, ir tą formavo istorinės aplinkybės, samurajų etikos kodeksas, nuožmi kova su gamtos stichijomis dėl išgyvenimo.
Sudėtingiausias periodas Japonijos istorijoje buvo Kamakuros ir Muromachi – viduramžių epocha. Maždaug LDK karinės galios pakilimo metu Japonijoje vyko žiauri feodalinių karų epocha. Ji mums pažįstama iš japonų istorinių kino filmų apie laikus, kai viešpatavo samurajų garbės kodeksas, labai stipriai įsispaudęs japonų mentalitete.
- Kiek šintoizmas praktikuojamas šiandien? Ar tai – kaip mums pagonybė, kažkas gražaus, nostalgiško, bet retas tą praktikuoja?
- Šintoizmas - neatsiejama japonų tautos mentaliteto dalis. Dauguma brandaus amžiaus japonų žvelgia į savo kultūros ir religijos tradicijas labai rimtai, bet apskritai jie yra tolerantiški įvairioms religijoms. Pavyzdžiui, gimimo apeigos gali būti atliekamos pagal šintoistinius ritualus, vedybos - pagal konfucianistinius, laidotuvės – pagal dzenbudistinius.
Japonai nemato esminio skirtumo tarp didžiųjų šalies tradicinių religijų. Visos jos yra vertos vienodos pagarbos. O mes ginčijamės, tinka ar netinka statyti mečetę vienoje ar kitoje Vilniaus vietoje. Bet užmirštame, kiek tie patys totoriai kraujo atidavė už Lietuvą ir jos nepriklausomybę, kad jie buvo LDK kariuomenės pasididžiavimas, kaip ištikimai Lietuvai tarnavo daugelis karaimų, žydų litvakų ir kitų tautų atstovų. Tas ir parodo mūsų kultūros lygį. O japonai saugo savo, bet mato ir kitą.
Lietuva buvo galinga ir stipri tada, kai ji buvo kupina tolerancijos ir pagarbos visiems savo piliečiams. Todėl ir kitų tautų žmonės jautėsi jos piliečiais. Kai tik mes pradėjome prarasti tą supratimą, tapome silpni ir pažeidžiami.
Mūsų istorijoje buvo padaryta daug lemtingų klaidų. Valdantis elitas daugiau rėmėsi kalavijo galia, menkai buvo vertinamas mokslas, išsilavinimas. Todėl ir dabartinėje Lietuvos aukštojo mokslo sistemoje, švietime, mokslinio tyrimo institucijose - giliausia krizė. Kai žvelgiame į Japoniją ir kitas Rytų Azijos šalis, matome, kiek jie dabar investuoja į švietimą ir mokslą. Mūsų valdžios vyrai tik pliurpia apie žinių visuomenę, o iš tiesų daroma viskas, kad iš šalies būtų išguiti talentingiausi jauni žmonės, o kartu išplauti mūsų artimiausios ateities kultūros pamatai.
- Ar atsigręžti į Rytų pusę - mūsų galimybė išlipti iš šios duobės?
- Rytų kultūros mums svarbios ne tik kaip būdas išsivaduoti nuo daugybės mus slegiančių mąstymo stereotipų, bet ir kaip galimybė, žvelgiant į „kitą“, atsigręžti į save ir „kito“ veidrodyje išvysti tai, ko mums labiausiai stinga šią konkrečią būties akimirką, kas trukdo judėti į priekį. Šis atsisukimas yra į tai, kas tikra, autentiška. Kaip gi kitaip geriausiai galima pažinti save? Tik per kontrastą. Kuo tas kitas yra kitoniškesnis, tuo lengviau pažinti, koks esi pats.
Daugeliui gali atrodyti paradoksalu, bet tie lietuviai, kurie domėjosi Rytų kultūromis ir civilizacijomis, buvo didžiausi Lietuvos patriotai.
Prisiminkime M.K.Čiurlionį, P.Rimšą, Vydūną, V.Krėvę, S.Šalkauskį, J.Baltrušaitį, L.Truikį, J.Meką ir daugybę kitų. Mažai mačiau žmonių, kurie taip tą Lietuvą mylėtų, kaip S.Geda, A.Švėgžda, G. Beresnevičius, A.Uždavinys, J.Ivanauskaitė. Dažniausiai Rytų pasaulio ieškojimas Lietuvoje buvo idealo ir savęs ieškojimo kelias. Todėl ir idealų regėjimas Rytuose, juose slypinčių potencijų suvokimas iš tikrųjų gali tapti svarbiu orientyru kapstantis iš tos gilios dvasinės krizės, kurioje yra didžioji mūsų visuomenės dalis, praradusi idealus ir tikėjimą ateitimi.
Visą gyvenimą daug rašydamas apie įvairius Rytų ir Vakarų civilizacijų sąveikos aspektus pastebėjau, kad ir aš pats, bandydamas apibūdinti vieną ar kitą kultūros reiškinį, perdėm pabrėžiu jo savitumą, specifiškumą, ir daugiau kalbu apie tai, kas Rytus ir Vakarus skiria, kas pirmiausia krinta į akis, kas ryškiausia. Ir tai dažniausiai būna išoriniai požymiai. Bet labai dažnai žmonės nemato to, kas sieja. Bet tai, kas mus sieja, yra daug svarbiau, negu tai, kas skiria. Tik tai ne taip lengva išvysti ir suvokti.
- Kuo lietuviai panašūs į japonus?
- Išgirdus šį klausimą iškart iš pasąmonės gelmių išnyra trys sąvokos - „mediatyvumas“, „gamtameldiškumas“ ir „santūrumas“. Tai, kas taip būdinga ir pagoniškai senovės baltų religijai. Lietuvio sielai, kaip ir japonams, būdinga ekstaziška pagarba gamtai. Mąstymo mediatyvumas labai artimas Rytų tautoms. Mes esame vis dėlto daugiau kontempliuojantys, negu veiksmo žmonės.
Todėl lietuviai tokie stiprūs kūrybos ir meno srityse. Ir ne tik lietuviai, bet ir daugybė iš Lietuvos kultūrinės erdvės kilusių kitataučių, kad ir tie patys žydai litvakai. Daugelį stebina, kaip tokioje mažoje šalyje tiek genijų menininkų gimė. Matyt, ta aplinka, gamta, tas čiurlioniškų spalvų išplautas peizažas, rūkuose paskendusi šalis lemia kitokį pasaulio suvokimą.
Pažvelkite į mūsų sutartines. Jos savo intonacijomis daug artimesnės Rytų pasauliui, negu Vakarų. Labai daug artimų detalių. Kada stebi Dzūkijoje namus, į saulę atsuktus, su šiaudiniais stogais ir žirgeliais, jie atrodo stulbinančiai panašūs į tai, ką tu matai šintoistinės kultūros centruose Isse ir kitose prefektūrose. Sunku pasakyti, kaip istoriškai tie dalykai susiklostė ir kur iš tikrųjų yra mūsų tautos šaknys, bet paralelizmo su japonų kultūra yra stulbinančiai daug. Galbūt tai ir paaiškina, kodėl daugelis pačių intelektualiausių mūsų kultūros žmonių suka savo žvilgsnius į tolimą ir kartu dvasišką artimą Tekančios saulės šalį.
- Ar gali dabartiniai Japonijos įvykiai paveikti japonų mentalitetą, ir kuo jie reikšmingi mums?
- Mentalitetą formuoja milžiniški istoriniai tarpsniai ir svarbūs socialiniai, kultūriniai lūžiai. Tai, ką japonai turi savyje, be jokios abejonės, padės jiems išgyventi šį siaubingą iššūkį. Kaip jie sako - taip ir bus, galite neabejoti. Jų šalis taps dar gražesnė, negu buvo. Tiktai klausimas, kiek tai kainuos. Kokie bus praradimai, kokią kainą reikės sumokėti. Juk aukų bus daug daugiau, nei dabar įvardinta. Reikės milžiniškų finansinių sąnaudų, žmogiškųjų išteklių ir kruopštaus kasdienio darbo. Ši baisi tragedija parodo ir kitame pasaulio krašte gyvenančių žmonių skausmo ir užuojautos svarbą mums. Tik tuomet, kai žmogus suvokia kitų skausmą ir jaučia atsakomybę už tai, kas vyksta kituose žemės rutulio kraštuose, jis pakyla į kitą savo būties lygmenį.
Dabar Lietuvoje organizuojamos pagalbos Japonijai akcijos. O ar žinome, kiek Japonija yra padėjusi Lietuvai? Kiek nupirkusi sudėtingiausių, brangiausių prietaisų sergantiems vaikams? Kiek yra dovanojusi paramos įvairioms mūsų kultūrinėms institucijoms? Kiek įrengusi laboratorijų? Gaila, kad mes garsiai apie tai nekalbame. Bet, be jokios abejonės, mūsų tautos pareiga – dalyvauti tose akcijose.
Kartu tai proga atsipeikėti ir susimąstyti, kaip mes gyvename, kaip sprendžiame tas pačias mums labai opias atominės energetikos problemas. Gal po gero dešimtmečio apsnūdimo ir tuščio plepėjimo pagaliau imsimės mąstyti ir praktiškai spręsti seniai pernokusius strateginius energetinius uždavinius, nuo kurių racionalaus sprendimo tiesiogiai priklauso mūsų tautos egzistencija.
Bet didžiausia mūsų problema – etinių idealų, savigarbos jausmo praradimas, dvasinis paralyžius, vergiškumas, baudžiauninkų mentalitetas. Atrodė, kad Justino Marcinkevičiaus išėjimas privers mus sustoti, susimąstyti, kur esame ir kur einame. Tačiau to sukrėtimo pakako tik kelioms dienoms.
Belieka naiviai tikėtis: galbūt ši Apokalipsės preliudija kitame Eurazijos pakraštyje, stoiška japonų laikysena juos užklupusios tragedijos akivaizdoje paliks gilesnį rėžį mūsų sąmonėje. Lietuvoje sunku dabar kalbėti apie tautos konsolidaciją, kadangi atskirtis ir socialinė neteisybė kasdien gilėja. Yra dvi Lietuvos: viena – tų, kurie valdo, ponų, o kita – baudžiauninkų, kuri elgiasi vergiškai. Japonijoje viešpatauja kitoks mentalitetas, kitoks savigarbos jausmas.
Mūsų žmonės praranda vos prabudusius pilietiškumo jausmus ir nesupranta, kad užtenka kolektyve trims ar keturiems žmonėms drąsiai ir argumentuotai pasakyti „ne“, ir tai iš esmės keičia situaciją. Tie, kas norėjo pavergti Lietuvą, suprato – galvos yra toks dalykas, kuris jį nukirtus neatauga. Todėl per ilgus vergovės metus ir istorinius kataklizmus pirmiausia buvo šienaujamos nenuolankiausių, laisvų žmonių galvos. Šis procesas tęsiasi. Prarasdami tautos genofondą, prarandame ir ateitį.
Regėdami Japonijos tragediją, kuri dar tik įsibėgėja ir kurios tikrosios pasekmės bei mastai paaiškės daug vėliau, turime galimybę susimąstyti ir apie Lietuvos problemas.
Mūsų „tautos išsivaikščiojimo“ tragedija savo pasekmėmis gali būti daug baisesnė, nei Japonijos žmonių tragedija, nes ji naikina mūsų dvasią ir ateities perspektyvas paverčia miglotomis.
Aš visiškai įsitikinęs - japonų tauta šį baisų negandų tarpsnį tikrai išgyvens, nes turi tvirtą, atsparų iššūkiams ir užgrūdintą charakterį. Jie tikrai padarys savo nuostabią šalį dar gražesnę. O mūsų perspektyvos šioje nuožmioje tautų konkurencijoje ir kovoje už savo vietą pasaulyje bus daug miglotesnės, jei nedelsdami nepereisime nuo kalbų prie darbų. Juk tiek brangaus laiko jau tuščiai prarasta.