Tačiau dabar, po atominės krizės Japonijoje, atlikus gyventojų apklausas tapo akivaizdu, kad didžiausios Europos ekonomikos gyventojų požiūris į atominę energiją radikaliai keičiasi. Net 70 proc. vokiečių mano, kad nelaimingas atsitikimas, kuris įvyko Japonijos Fukušimos atominėje elektrinėje, gali įvykti ir vokiečių atominėse elektrinėse. Net 51 proc. apklaustų vokiečių yra įsitikinę, kad visos atominės elektrinės šalyje ilgainiui turi būti uždarytos, 43 proc. būtų prieš, praneša „Der Spiegel online“
Todėl visiškai suprantamas kanclerės A.Merkel sprendimas artimiausiu laiku sustabdyti septynis senus reaktorius, o visus kitus nuodugniai patikrinti, pavyzdžiui, ar jie apsaugoti nuo atsitiktinio lėktuvo pataikymo į reaktorių. Dešiniojo centro koalicija taip pat radikaliai pakeitė požiūrį į atominės energetikos ateitį.
Vokiečiai ir japonai, nepaisant skirtingų kultūrų ir milžiniško atstumo, nuo seno jaučia vieni kitiems simpatijas. Antrajame pasauliniame kare jie buvo sąjungininkai, ir, nors abi valstybės smarkiai pralaimėjo ir neteko teritorijų, jos ne tik sugebėjo pakilti iš pelenų tarsi Feniksas, bet ir tapo svarbiausiomis pasaulio ekonominėmis galybėmis.
Vokiečius ir japonus vienija didžiulė savidisciplina, ypač atsakingas požiūris į savo bendruomenę ir savo šalį, stiprus solidarumo jausmas. Jau nekalbant apie tai, kad vokiečių ir japonų prekės yra pasaulinio etalono ženklas.
Vieno vokiečių žurnalisto akimis, japonų miesteliai ir gyvenvietės, prieš gamtos stichiją atrodė taip, kaip Prūsijos miesteliai iki Antrojo pasaulinio karo: tvarkingi, švarūs, saugūs.
Neatsitiktinai populiarus komercinis televizijos kanalas RTL šiomis dienomis savo 20 minučių žiniose kiekvieną vakarą mažiausiai pusę laiko, o ne retai – net du trečdalius skiria įvykiams Japonijoje, rodomi netgi detalūs reaktorių planai, galimos radiacinio užterštumo zonos ir gausybė specialistų komentarų. Matyt, suvokiama, kad tai, kas dabar vyksta Japonijoje, gali turėti milžinišką reikšmę tolimesnei energetinės politikos plėtrai visame pasaulyje, o gal net ir visos žmonijos saugumui.
Šveicarijoje veikia penkios nedidelės atominės elektrinės, aprūpinančios pusę energetinių šalies poreikių. Visuomenė labai nevienareikšmiškai priėmė jų statybas, o dabar, po nelaimės Japonijoje, jų skepticizmas dar daugiau padidėjo, nors jokių avarijų šveicarų atominiuose reaktoriuose niekada nebuvo. O žemės drebėjimai prie Bazelio juntami tik labai menkai.
Man teko lankytis vienoje šveicarų atominio kuro atliekų gamykloje ir susitikti su bendruomenės, kurioje buvo pastatyta atominė gamykla, atstovais. Šveicarai neslėpė, kad atominio kuro atliekų saugojimo klausimas nėra išspręstas iki galo, nes šiuolaikinis mokslas dar nepajėgus to padaryti.
Radioaktyvios atliekos saugomos kapsulėse giliose kalnų šachtose. Garantiniai jų terminai yra riboti, ir mokslininkai tikisi, kad ateityje tos kapsulės bus patalpintos į dar geriau saugomas, jei tokios bus sukurtos.
Šveicarų savivalda labai stipri ir be jos pritarimo ne tik atominės elektrinės, bet ir geležinkelio atšakos nenutiesi. Prieš projektuojant atominę elektrinę ne kartą ir ne du tariamasi su vietos savivaldos atstovais siekiant juos įtikinti ne tik dėl atominės saugumo, bet ir dėl naudos tai bendruomenei. Tokią konkrečią naudą bendruomenė visada gaudavo.
Slaviška Lenkija turi daugiau optimizmo. Nepaisant įvykusios nelaimės Japonijoje, apie 60 proc. lenkų pasisako už atominės elektrinės statybą. Todėl ir jų premjeras D.Tuskas drąsiai kalba, kad atominė elektrinė bus statoma atsižvelgiant į aukščiausius saugumo reikalavimus ir palankią seismografinę aplinką. Panašiais žodžiais kalba ir mūsų premjeras A.Kubilius
Geriausiu atveju, jei lenkai atominę elektrinę pradės statyti 2013 m., užbaigti ją galėtų apie 2020 m. Jau parinktos keturios vietos būsimoms statyboms. Kaip informuoja lenkų žiniasklaida, vietiniai gyventojai labai skeptiškai vertina būsimas elektrinės statybas ir dar nežinia, ar leis joms prasidėti. Savivaldos balsas Lenkijoje kur kas labiau girdimas nei Lietuvoje, ir į tą balsą vyriausybė turės atsižvelgti.
A.Lukašenkai ir V.Putinui su savo tauta pasitarti dėl atominių elektrinių statybos vietos, jų saugumo garantijų ar būsimo reikalingumo net nešauna į galvą. Tuo labiau – atsiklausti kaimynų.
Tiesa, reaguodamas į įvykius Japonijoje V.Putinas davė nurodymą patikrinti esamų atominių elektrinių saugumą. Tačiau apskritai ten vadai žino geriau, ko reikia jų valdomoms tautoms. Anksčiau reikėjo komunizmo – nepavyko, nepaisant milijoninių aukų. Dabar reikia oligarchinio kapitalizmo – turi, bet dauguma nesidžiaugia.
Lietuvoje sovietų valdžia mūsų tautos neklausė, ar mes norime turėti atominę elektrinę. Suplanavo net keturis reaktorius. Du spėjo paleisti. Specialistų Lietuva neturėjo, tad pastatė visą miestą, pavadino jį Sniečkumi (dabar Visaginas) ir atkėlė mums pakankamai specialistų su šeimomis.
Taip Lietuva prieš savo valią tapo atomine valstybe. Elektros energija nuo to lietuviams neatpigo. Neretai mokėjome už kilovatvalandę daugiau nei latviai ir estai, kurie atominės neturėjo.
Šiandien mūsų taip pat niekas neklausia, ar lietuvių tauta nori turėti savo atominę elektrinę. Niekas neužsakinėja sociologinių apklausų. Seime niekam neateina net į galvą išdiskutuoti tokį svarbų visai tautai klausimą su specialistais iš Lietuvos ir užsienio, visuomenės atstovais, paklausti ir atsakyti, ar tikrai turėdama atominę elektrinę Lietuva jausis saugesnė.
Ar atsižvelgiant į tai, kas vyksta Japonijoje ir pasaulyje, neverta pergalvoti atominės elektrinės statybos koncepcijos? Notos apie tai, kad kaimynai blogiečiai, o mes geriečiai, vargu ar efektyviai padės spręsti šį klausimą.
Atominės norėjo ir ankstesnė, to paties nori ir dabartinė Vyriausybė. Bet net ji nepasako, nei kada atominė bus pradėta, nei kiek ji kainuos.
Iš kur mes gausime aukščiausios kvalifikacijos atominių reaktorių specialistų? Ar turėsime statyti naują miestelį jiems apgyvendinti, ar tiks jau pensijon išėję tie patys specialistai, kurie rūpinosi Ignalinos atomine elektrine? Ar mūsų žmonės, kaip visi japonai, visuotinai bus apmokami gesinti gaisrus nelaimės atveju du kartus per metus, ar apsieisime su keliais šimtais menkus atlyginimus gaunančių, bet užtat generolą turinčių gaisrininkų?
Beje, Šveicarijos armijai generolas skiriamas tik karo atveju. Pastarąjį kartą jis buvo paskirtas prasidėjus Antrajam pasauliniam karui. Karui pasibaigus, buvo atšauktas. O taikos metu kariuomenė apsieina be generolų, jau nekalbant apie gaisrininkų generolus.
Šveicarams taip pat užtenka perpus mažiau ministrų – tik septynių, nors turi dvigubai daugiau gyventojų nei Lietuva. Gal todėl jie ir turtingi bei saugūs.
Tautos nuomonė dėl atominės elektrinės būtinumo galėtų būti ir vienokia, ir kitokia. Tačiau svarbiausia, kad ji būtų, nes tik ją reikšdami esame savo šalies piliečiai, o ne interesų grupių manipuliuojama beveidė masė.