Anaiptol! Tokią sumą tektų iškrapštyti iš krizės nustekento šalies biudžeto, jeigu savivaldos rinkimuose triumfavusi Lenkų rinkimų akcija prispaustų valstybę rinkos kainomis sumokėti savininkams už miestuose negrąžintą žemę.
Iš tikrųjų tos negrąžintos žemės visuose Lietuvos miestuose drauge paėmus jau tiek nebeliko, kad jai išpirkti reikėtų milijardų.
Miestuose savininkams dar negrąžinta 8 tūkstančiai sklypų – apie 11 tūkst. ha žemės. Tai atitinka 65 tūkst. ha žemės ūkio paskirties žemės arba 50 tūkst. ha miškų plotą.
Žemės ūkio ministras K.Starkevičius sako: jei rinkos kainą mokėsime už tai, ką reikia grąžinti dabar, teks kompensuoti ir tiems žemės savininkams, kuriems anksčiau atiteko daug mažesni pinigai arba su jais atsiskaityta dažnai menkos vertės valstybinių įmonių akcijomis.
Konservatoriai, kurie Vilniaus savivaldybėje rengiasi tuoktis su Lenkų rinkimų akcija, ko gero, supranta, kad nėra ko net svajoti apie tuos 32 milijardus (net jei to labai trokštų miela nuotaka).
Jei tokio pinigo atsiskaityti su žemės savininkais nesukaupėme per 20 atkurtos nepriklausomybės metų, iki dabartinio Seimo kadencijos pabaigos juo labiau nesukrapštysime.
Kitu atveju tai reikštų, jog Lietuva dar kartą ryžtasi iškelti puotą vienai savo piliečių grupei ateities kartų sąskaita (anksčiau jau buvo išmokėtos kompensacijos už nuvertėjusius rublius, per krizę komerciniuose bankuose prarastus indėlius). Atrodo, jog šiandieninė Vyriausybė nesirengia ne pagal kišenę išlaidauti.
Tačiau ir vilniškės nuotakos be dovanos palikti taip pat neketina.
Konservatoriaus K.Starkevičiaus vadovaujama Žemės ūkio ministerija parengė 3 alternatyvius pasiūlymus, kaip atsiskaityti su savininkais už valstybės išperkamą žemę miestuose.
Pasirodo, turime ir laisvos valstybinės žemės, ir rezervinį miškų fondą.
Žemės ūkio ministerijos apskaičiavimu, tai pardavusi iki 2015 metų valstybė gautų daugiau nei milijardą litų.
Mažiau negu pusės tos sumos užtektų sumokėti už miestuose išperkamą žemę.
Klausimas, ką iki šiol veikė ankstesnės vyriausybės, turėjusios pasirūpinti, kad restitucijos procesas neužsitęstų dešimtmečius?
Kiek prarasta žmonių sveikatos, laiko, varstant biurokratinių įstaigų duris! O kiek dar priimta sveiku protu nesuvokiamų ir teisinei valstybei nederančių sprendimų!
Pavyzdys: Vilniuje buvusiam savininkui grąžinama žemė veikiančio mokyklos stadiono vietoje. Kaune panašus žemės plotas (kažkada buvęs stadionas), iš kurio liko tik surūdiję futbolo vartai ir sutrešęs suoliukas, savininkui negrąžinamas. Jame esantis „valstybės turtas” pavadinamas statiniais, formuojamas žemės sklypas ir parduodamas aukcione.
Ar ne tokie sprendimai sukelia nepasitikėjimą valstybe?
Ko tada stebėtis, kad žmonės čiumpa, ką gali: skverus, vaikų žaidimų aikšteles ar kitokius miesto bendruomenei svarbius nelaisvos žemės plotus.
Buvęs Vilniaus meras A.Zuokas sako taip pat nesuprantąs, kam savininkui reikia žemės, stadionų, vaikų žaidimų aikštelių vietoje arba sklypo įvairių infrastruktūros objektų apsaugos zonose, kur nei arsi, nei sėsi, nei namo pastatysi.
Gal taip buvę savininkai nori parodyti, kad jų kantrybė išseko laukiant, kol valstybė su jais atsiskaitys?
Blogiau, jeigu tokia yra nežabota buvusių savininkų ir žemės paveldėtojų godumo išraiška: noriu sugriebti viską, ką galiu, ir viską padarysiu, kad tai galėčiau pasiekti.
Jei taip, viena dabartinės šalies valdančiosios koalicijos partija Vilniaus savivaldybėje pasirinko labai įnoringą nuotaką.
Laimingo jiems bendro gyvenimo!