Švietimo ir mokslo ministro konsultantas P.Subačius: „Visiems, kurie prisideda prie baimės ir nepasitikėjimo atmosferos kūrimo, turėtų būti gėda“

Į kritikų priekaištus, kad įvesta krepšelių ir paskolų išdavimo sistema aukštąjį mokslą pavertė pelno siekiančiu verslu, jis atsako, kad studento piniginės storis tikrai neišsprendžia visų problemų, vien užsidirbti siekiančias mokyklas pakirs konkurencija dėl kokybės, o iš paimtų paskolų pelno neturi net komerciniai bankai.

“Kuo aš tikrai netikiu ir visa reformatorių aplinka netiki, kad mes esame kažkokie dievai arba galima pasamdyti genialius ekspertus, kurie viską sudėlios. Nėra dievų, - įsitikinęs P.Subačius. - Akademinė bendruomenė turi pati galvoti. Tai tikrai yra protingų žmonių sankaupa ir didžiausia problema, kad joje yra labai daug baimės, nepasitikėjimo, inercijos, kai kurie žmonės laukia pensijos ir kaip nors ramiai viską pabaigti nejudant ir nesikeičiant.”

Lrytas.lt interviu apie aukštojo mokslo reformą ir netrukus prasidėsiantį trečiąjį stojimą po jos – su švietimo ir mokslo ministro patarėju.

* * *

- Jeigu jo egzaminų rezultatai bus geri, jis gali tikėtis įstoti į geriausią universitetą arba vieną iš geriausių. Kadangi ganėtinai išsilygino ar bent jau labiau nei anksčiau išsilygino stojimo balai, t.y. su kokiais balais žmonės gali patekti į universitetus, tas, kuris turi geresnius pasiekimus ir yra labiau vertas, kaip mano reformos autoriai, valstybės finansavimo, turi didesnes galimybes.

Kita vertus, tenka pripažinti, kad žmogaus, kurio įvertinimai yra daug žemesni, galimybės įstoti sumažėjo, nes pakilus apatinei ribai, su kokiais pažymiais dar galima pakliūti, nebeliko ar vis kasmet mažėja tų studijų programų, į kurias buvo galima įstoti su labai mažais pažymiais.

Žinoma, nėra ko tikėtis, kad per dvejus ar net ketverius metus kokybė išaugs kelis kartus. Bet galėčiau sakyti, kad palyginus su situacija prieš trejetą metų, žmogus, atėjęs į vieną iš tų geresnių universitetų, tikrai turėtų pajusti, kad dėstytojai ir universiteto vadovybė jau jaučia konkurencinę aplinką, t.y. pertvarkydami studijų programas vis labiau atsigręžia į studentų interesus, rūpinasi tarptautiniu bendradarbiavimu, deda didelių pastangų, kad studentai galėtų išvažiuoti trumpalaikėms studijoms užsienyje ir daugiau atvažiuotų dėstytojų iš svetur. Matosi, kaip tos galimybės kasmet beveik padvigubėja.

Taip pat manau, kad šių metų rudenį, kai jau didžiuma studentų bus įstoję pagal naują sistemą, krepšelius susirinkusių universitetų pasitikėjimas savimi dar labiau išaugs. Nes iki šiol jie dar svyravo, ar reforma tęsis, ar pinigais bus galima laisvai disponuoti.

Juo labiau, kad perėjimas į viešąsias įstaigas artėja prie pabaigos, o tai reiškia, kad universitetai žino, kokiais pinigais disponuoja, ir nebereikia derinti kiekvieno judesio su valdžia.

Manau, kad nuo šito rudens turėtų prasidėti dėstytojų algų kėlimas.

Tai studentams irgi tuoj pat pasijus, nes tai reiškia galimybes organizuoti konkursus, priiminėti dėstytojus. Nes universitetai, netgi tie, kurių pajamos akivaizdžiai padidėjo, dar nedrįso tų veiksmų imtis (išskyrus pora mažų).

Labai geras pavyzdys yra Vilniaus universitetas. Jo bendros pajamos padidėjo per 16 procentų, o tai leistų, paprastai tariant, arba 16 proc. padidinti visus atlyginimus arba priimti 16 proc. naujų dėstytojų. Bet kol kas didesnės personalo kaitos nebuvo, nes vis dar abejota, ar tikrai valdžia neatšauks savo ketinimų.

- O gal čia suveikė ne abejonė, o faktas, kad naujų dėstytojų nelabai yra iš kur imti?

- Iš kur imti dėstytojų yra, nes mes esame Europos rinkoje ir yra specialybių, kuriose dėstoma užsienio kalba. Nėra jokia fantastika, kad žmonės atvažiuoja ir išmoksta lietuvių kalbą. Prieškariu aukštojo mokslo erdvė buvo labai uždara.

Bet kodėl mes turėjome J.Eretą? Nes algos Kauno Vytauto didžiojo universitete, palyginti su Europa, buvo tikrai konkurencingos.

Dėl gaunamos profesoriaus algos apsimokėjo atvažiuoti. Tuo metu profesūros lygmenyje buvo penki ar šeši dėstytojai, kurie priėmė šitas sąlygas: jeigu mums moka sidabriniais litais, atlyginimas konkurencingas, leidžia Kaune įsigyti namą, įsikurti patogiam gyvenimui su šeima, kodėl neišmokti lietuvių kalbos? Kokia čia problema? Kai kam tai yra baisi problema, o kai kam išmokti užsienio kalbą, net šiek tiek egzotišką, yra pusės metų reikalas.

Be to, Lietuvoje tikrai prasideda judėjimas tarp universitetų. Vilniuje apie 60-70 dėstytojų buvo perimti iš vieno į kitą universitetą. Tai buvo tiesioginis žmonių perviliojimas, žadant ne tik didesnę algą, bet ir mažesnį krūvį.

- Nėra visai taip. Piniginės storis neišsprendžia visų problemų. Nereikia turėti tokių iliuzijų. Mes nuo pat reformos pradžios į panašaus pobūdžio kritiką atsakydavome, kad jeigu tai būtų tik verslo klausimas (nors tai yra ir verslo klausimas), Harvardas turėtų pusę milijono studentų. Nes pasaulyje tikrai atsirastų pusė milijono šeimų, kurios sumokėtų už jų vaikų studijas Harvarde, jeigu Harvardas nekeltų jokių stojimo ir gebėjimo kriterijų ir nešalintų net tų, kurie moka ir moka daug.

Žinoma, Lietuvoje kol kas tokių analogijų ieškoti negali. Bet jau du universitetai paskelbė, kad jie taikys apatinį balą. Dar nėra galutinių duomenų, gal iki stojimų dar kas nors paskelbs apie apatinę ribą, kuri galioja visiems, t.y. ir stojantiems už savo pinigus. Kitaip tariant, tu gali turėti kiek nori pinigų arba gauti paskolą, bet tu nepateksi į universitetą, jeigu tavo pasiekimai bus labai žemi.

- Šitos problemos yra suvokiamos, bet nėra viskas taip paprasta su tuo bizniuku. Tai yra pereinamojo laikotarpio problemos. Bet pirmiausia reikia konstatuoti, kad situacija, kuri buvo iki reformos, nebuvo nė kiek kitokia.

Keliuose universitetuose ir iki reformos už savo pinigus besimokančių studentų buvo daugiau negu valstybės finansuojamų vietų. Proporcijos požiūriu nelabai kas pasikeitė. Tik tiek, kad iki reformos buvo galima dempinguoti visa tai, t.y. priimti už save mokančius labai mažą kainą (1,2 tūkst. litų, o už neakivaizdines studijas - ir dar mažiau). Tai reiškė, kad valstybės skiriami pinigai buvo padalinami tarp tų, kurie neva mokėjo iš savo kišenės, bet iš tikrųjų mokėjo gal tik trečdalį ar mažiau realios studijų kainos. Tad studentai buvo ruošiami dempingo sąlygomis su atitinkamai labai žema kokybe.

Dabar situacija pasikeitė vien tuo požiūriu, kad nebegalima nuleisti tos kainos ir nebegalima naudoti valstybės pinigų mokyti studentus, kurie priimti tokiu dempingo būdu. Be to, krepšelis yra tik dalis valstybės skiriamų lėšų. Dar yra bazinės lėšos. Artėja diena (tai nebūtinai turi įvykti per vienerius metus), kai krepšelių nesurinkęs universitetas neteks bazinio finansavimo. O jei neteks bazinio finansavimo, jis turės pakelti studijų kainą studijuojantiems už savo lėšas iki tokių kosminių aukštumų, kad paprasčiausiai niekas tokių pinigų nebemokės.

Aš nekalbu apie kitas priemones, kurios numatytos įstatymo ir pamažu pradedamos vykdyti. Vėlgi tai nėra vienos dienos priemonės. Nes dabar pasigirsta: kodėl jūs išorinio vertinimo iš karto neatlikote? kodėl visos programos nebuvo peržiūrėtos? Jeigu atsiverti katalogą ir pažymi kryžiukus, gali ir per vieną naktį tai padaryti. Bet jeigu organizuoji normalias tarptautines ekspertizes, jeigu universitetai turi atlikti savianalizę, tai užtrunka.

Mūsų visuomenė nori matyti valstybės priežiūrą kaip bausmės akcijas. Valstybei labai nesunku paimti ir uždrausti. Bet tikslas juk yra ne uždrausti, uždaryti ar atimti. Pagrindinis tikslas yra institucijas paskatinti geriau dirbti, suvokti savo klaidas, pritraukti stipresnių žmonių, atsinaujinti. Uždaryti galima greitai. Ir kas tada? Gyventi su dviem universitetais?

Buvo tokių, kurie manė, kad Lietuvoje užtenka dviejų universitetų. Mūsų atsakymas visada buvo, kad gyvenimas turi atsakyti į klausimą, kiek jų reikia. Kažkas susijungs, kažkas nunyks, kažkas keis strategijas, kažkas užsidarys ir paaiškės, kiek jų turi būti.

- Aš nežinau, iš kur šitą prielaidą kas nors sugalvojo. Iš esmės niekur pasaulyje, mano žiniomis, nebuvo steigiami ar perdaromi universitetai geografinio padengimo principu. Tikra tiesa, kad daugybė universitetų veikia mažyčiuose miesteliuose. Bet tai buvo daroma ne tam, kad būtų tolygiai padengta teritorija ar studentai važiuotų mažesnius atstumus. Įsikūrimas miestelyje ar miesto pakraštyje turi visai kitus motyvus.

Turint galvoje Lietuvos dydį, universitetams taikyti geografinį kriterijų yra visiškai neprasminga ir nelogiška. Mes galime kalbėti iš kitos pusės: miestui, turinčiam aukštąją mokyklą, geriau – aktyvesnė kultūrinė veikla, daugiau gudresnio, aktyvesnio jaunimo pagyvina miestą. Bet kas kieno tampa įkaitais? Jeigu mes sakysime, kad čia, čia ir čia būtinai turi būti universitetas vien dėl to, kad tas miestelis būtų gyvesnis, bet nesugebėsime ten išlaikyti kokybės lygio ir pritraukti dėstytojų, studentai taps miestelio gyventojų gerovės įkaitais.

Tad čia nėra jokio spaudimo, kad būtų sukoncentruota į du miestus. Priešingai – rodoma tam tikro palankumo Šiaulių ir Klaipėdos universitetams. Apie Klaipėdos universiteto nunykimą iš viso negali būti kalbos, nes jis turi slėnio projektą, labai svarbias mokslinės infrastruktūros investicijas ir t.t. Bet gali būti keliamas klausimas, kokio dydžio turi būti universitetai, kiek jie turi specialybių, į ką jie koncentruojasi, ar optimizuojasi. Pavyzdžiui, ar vadyba iš tikrųjų turi būti penkiolikoje vietų, kad ir kokia patraukli specialybė ji būtų.

Klaipėda su Šiauliais sudarė tam tikrą sutartį. Aišku, kol kas tai tik pareiškimas apie gerus norus. Apie kokią nors optimizaciją dar labai sunku kalbėti. Bet tai, kad jau einama tuo keliu, rodo, jog žmonės pradeda į tą pusę galvoti.

Nes kuo aš tikrai netikiu ir visa reformatorių aplinka netiki, kad mes esame kažkokie dievai arba galima pasamdyti genialius ekspertus, kurie viską sudėlios. Nėra dievų. Taip, mes patys esame dėstytojai, daktarai ir žinome tam tikrą aplinką, galime duoti tam tikrų patarimų. Bet akademinė bendruomenė turi pati galvoti. Tai tikrai yra protingų žmonių sankaupa ir didžiausia problema, kad joje yra labai daug baimės, nepasitikėjimo, inercijos, kai kurie žmonės laukia pensijos ir kaip nors ramiai viską pabaigti nejudant ir nesikeičiant. Čia yra realios problemos. O galėtų daugiau galvoti, kaip persitvarkyti, į ką daugiau orientuotis, kaip pasikeisti, kad atrodytų įdomūs. Intelekto stygiaus Lietuvoje nėra, tik jis kartais ne visai ten panaudojamas.

Visi puikiai žino, kad išsigandęs žmogus negalvoja. Jis sustingsta arba jo visa energija sueina į kojas, į raumenis, kad bėgtų nuo ko nors. Labai apmaudu, kad daug energijos vykstant reformai išnaudojama gynybinei reakcijai.

- Aš tiesą sakant, niekaip šito jo argumento nesuprantu. Jeigu valstybė pasakytų, kad išvis tam tikrose studijų kryptyse nefinansuos nė vieno krepšelio, tada iš tikrųjų į tam tikras kryptis žmonės galėtų patekti tik už savo pinigus. Dabar valstybė iš esmės netgi nelabai pakeitė proporcijas, lyginant su tuo, kaip lėšos buvo skiriamos iki šiol. Proporcija tarp krypčių grupių buvo šiek tiek pareguliuota, atsižvelgiant į labai įvairius kriterijus, bet nebuvo radikaliai sumažinta ar padidinta.

Daug kas spaudžia kur nors padvigubinti. Bet mes žiūrime iš tos perspektyvos, kad, tarkime, informatikoje apatinė riba vis dar nėra labai aukšta arba konkursas vis dar yra sąlygiškai žemas, todėl jeigu pridėsime tris šimtus vietų, nuleisime apatinę ribą ir ateis studentai su labai blogais pažymiais.

Po pirmo semestro jie iškris, o “Barclays” ar IBM ne šitų žmonių reikia. Jiems reikia žmonių, jie norėtų specialistų ir ragina juos ugdyti, bet ne tokius. Mes kalbėjome su universitetų katedrų vedėjais ir, atrodo, jie suprato, kad reikia reklamuoti šitas specialybes. Ir pernai, ir šiemet buvo duodama pinigų technologijos specialybių reklamai. Jūs reklamuokite, pritraukite baigiančius dešimtukais, įtikinkite juos eiti ne į vadybą, o į informatiką, kad ir čia galima uždirbti neblogus pinigus ir verta palaužyti galvą. Tai yra būdas tuos žmones pritraukti.

O bausmę, kaip sako profesorius V.Daujotis, aš galiu suprasti tik vienu požiūriu. Kadangi konkursai yra nevienodi, iš tikrųjų vienur gali gauti valstybės finansavimą su žemesniais pažymiais, o kitur jau negali jo gauti. Bet lygiai tas pats buvo ir prieš reformą.

- Ką reiškia nebuvo didelės? Apie ką mes dabar kalbame? Ar mes kalbame apie vadybą Vilniaus pedagoginiame universitete arba Šiaulių universitete, kurie, kaip bandžiau aiškinti, žiauriai dempingavo studijų kainas ir mokė už save neva mokančius studentus už valstybės pinigus, taip skriausdami valstybės finansuojamus studentus, keldami dėstytojų darbo krūvius, nuvarydami juos iki ribos. Paimkime bet kurios įmonės eksploatacijos analogiją. Jeigu žinai, kad fabrikėlis veiks trejus metus, tu gali nieko neinvestuoti į staklių priežiūrą, inventoriaus atnaujinimą, gali galvoti, kad nuvarysiu iki paskutinio ir paskui išmesiu.

Taip, kaip pastaraisiais metais iki reformos funkcionavo kai kurios programos, ypač neakivaizdinės ir vakarinės, buvo panašu į tokį fabrikėlį, kurio savininkai galvojo, kad paimsime per trejus metus, ką galėsime, o paskui sudeginsime ar uždarysime. Nes dėstytojų krūviai nuolat augo, niekas nebuvo atnaujinama. Matėsi, kaip doktorantūros vietų arba baigiančių doktorantų skaičius mažėja, dėstytojų amžiaus vidurkis augo. Juk visos tendencijos yra.

Tad sakymas, kad mokslas buvo pigus, yra saviapgaulė. Nei jis buvo pigus, nei jis dabar pabrango.

- Aš nenoriu kalbėti ciniškai, nors kartais labai norisi. Viešai pavojinga taip kalbėti, bet studentams aš tiesiai sakau: jeigu jūs nemokate suskaičiuoti, tai gal geriau jūs ir važiuokite kur nors.

Skaičiuoti reikia mokėti: studijos kainoje yra ir pragyvenimas, maistas, buto nuoma. Tai nėra vien įmoka už studijas, todėl reikia skaičiuoti viską. O paprastai tariant (galbūt tai skamba labai laisvarinkiškai), tu studijuosi ketverius metus, tad kiek reikia investuoti, kad gautum diplomą? Tai yra pinigų visuma, kurią reikia investuoti.

Man čia labai panašu į tai, kaip kai kurie žmonės (ir aš su tokiais esu susidūręs) Lietuvoje gyveno trijų kambarių bute, valgydavo normalius pietus, dirbdavo aštuonias valandas ir visus labai keikė. Dabar jie Anglijoje gyvena šešiese viename kambaryje, minta greitu maistu, dirba po šešiolika valandų ir aiškina, kaip jie daug uždirba ir pigiai pragyvena. Gyvenimo standartas krito tris arba keturis kartus, jie dirba dvigubai ilgiau ir intensyviau, o jeigu dar pažiūrėtume, kiek jie per trejus metus sutaupė ir ką jie už tai gali nusipirkti net ir grįžę į Lietuvą, tai vaizdelis nebus džiuginantis. Oi, nedžiuginantis! Bet niekas nenori apie tai per daug šnekėti.

- Gal mano įsivaizdavimas yra naivus, bet aš manau, kad Lietuvoje perspektyvos tik didėja, ir paradoksaliai, bet emigracija didina perspektyvas. Krizė baigėsi. Jau dabar be galo trūksta kvalifikuotų žmonių, po metų jų trūks dar labiau, o algos bus didesnės, nes žmonių nebeliko. Arba turės užsidaryti įmonės, arba mokėti didesnes algas. O pragyvenimas… Žinoma, Vilniaus centre, restorane, yra ne pigiau nei daugelyje Europos miestų, bet jei pavažiuosi kur nors į pakraštį, kainos smarkiai krenta. Jau Vilniuje ir Kaune pragyvenimas labai skiriasi.

Čia, beje, prie universitetų koncentracijos nepasakiau dar dviejų dalykų, ką pirmųjų dvejų metų tyrimai parodė apie specialybes, kurias renkasi regioniniai studentai. Pirma, yra specialybė Šiauliuose, bet žmogus vis tiek važiuos į Vilnių. O yra specialybių, kurias Šiauliuose noriai renkasi žmonės iš aplinkinių rajonų net su labai aukštais balais. Tai susiję ne tik su pinigų kiekiu.

Antras dalykas, dėl kurio buvo labai gąsdinama ir kuris mums kėlė didesnių rūpesčių, buvo tai, kaip po reformos vyks provincijoje baigusių abiturientų stojimas. Dėl to specialiai užsakėme tyrimus, bet duomenys iš esmės nepasikeitė. Maža to, iš Vilniaus įstojo sąlygiškai mažesnis procentas abiturientų negu iš rajonų centrų gimnazijų.

- Turbūt paskui gailėsiuos, bet vis tiek pajuokausiu bjauriai. Kiekvieną mėnesį atsidarau elektroninę bankininkystę ir vis žiūriu – kaip nenurašė, taip nenurašo man bankas paskolos. Galėjo juk jau nurašyti. Juk per mūsų reformą šitiek uždirbo… ir viceministrė skundžiasi, kad moka paskolą toliau.

Šitoje vietoje turiu pasakyti negražiai, kad čia matau blogos valios. Yra dalykų, dėl kurių iš tikrųjų gali būti diskutuojama ir kur žmonės skirtingai supranta, turi skirtingas prielaidas, susiduria interesai. Bet nemaža dalis viso to, kas buvo pasakyta ir parašyta apie bankų interesą, yra sąmoningas kenkimas ar šmeižtas. Ir jeigu jis kenktų G.Steponavičiui ar liberalams, ar reformos autoriams, būtų pusė bėdos. Bet kad jis kenkia jauniems žmonėms, kad juos be pagrindo gąsdina ir formuoja baimės ir nepasitikėjimo atmosferą visuomenėje, tai yra tikrai blogai. Ir visiems, kurie prie to prisideda, turėtų būti gėda.

- Pasakiau emocinį vertinimą. O dabar pradėsiu dalykinį.

Visą laiką kaip pagrindinis akcentas buvo klausiama, kodėl paskoloms išduoti pasirinkti privatūs bankai, o ne valstybės fondas. Pirmiausia, studentui iš principo jokio skirtumo. Kas jam skolina, tikrai yra ne jo rūpestis. Jo rūpestis yra, kokios bus palūkanos, kurias valstybė riboja, kada turi grąžinti, kokiais atvejais neturi grąžinti, jeigu liga, bėda ar dar kas nors. Bet visa tai yra valstybės kontroliuojama, o kas skolina, visiškai nesvarbu.

Aš nenoriu permetinėti atsakomybės ant ko nors kito, bet dar prieš visus įstatymo priėmimus, dar per pirmus pristatymus mes labai sąžiningai pateikėme lenteles, kurios aiškiai rodė, kaip valstybei paskolinti pačiai 25 metų perspektyvai yra pigiau, jeigu ji tuo metu turi pinigų. Jeigu ji neturi pinigų, tuo metu ji jų nemoka ir jai tas maždaug po 17 metų pradeda atsirūgti. Kitaip sakant, po 17 metų dengdama palūkanas ji primoka, jai tai yra brangiau. Čia yra grynai turėjimo tuo metu pinigų, galėjimo pasiskolinti ar perskolinti pinigus klausimas. Tik dėl to taip buvo pasirinkta.

Kitas dalykas, aš jau esu sakęs, kad jeigu jūs esate sąžiningi, gerbiamieji kritikai, jūs užklauskite vieną kartą Lietuvos banko, kuris prižiūri komercinius bankus ir turi visus duomenis. Jis gali duoti labai autoritetingą atsakymą, kad komerciniai bankai iš šitos paslaugos neturėjo nė vieno lito pelno.

- Todėl, kad banko paslaugos kainuoja, jis išlaiko žmones ir pastatus. Pelną bankas gauna tik po to, kai padengia visas išlaidas. Šiuo atveju palūkanos padengia tik banko išlaidas, ir nieko daugiau.

- Valstybės studijų fonde irgi būtų įdarbinta trisdešimt žmonių, kuriems reikėtų mokėti algas, mokėti už patalpų šildymą, nuomotis patalpas ir t.t. Iš esmės skirtumo nebūtų arba jis būtų toks mažas, kad studentas jo nepajustų.

Kad bankai iš to nieko neuždirbo, kritikai tai puikiai žino, nes vos tik pasakius, o kodėl Lietuvos banko priežiūros institucijos ataskaitos jums nerūpi ir jūs jokiais faktais neoperuojate, prasideda visiškai kitokia argumentacija, esą bankas suinteresuotas tuo, kad prisiviliotų klientų, žodžiu, pripratintų studentą skolintis.

Bet jeigu mes laikomės pozicijos, kad apskritai būti banko klientu yra blogai ir valstybė turėtų kovoti už tai, kad kuo mažiau būtų banko klientų ir kad jaunas žmogus kuo vėliau susidurtų su banku, tada valstybė turėtų iš principo kovoti prieš tokius reiškinius, kaip debetinių kortelių išdavimas nuo 14 metų, žaidimai paaugliams “Žaidžiame banką”, priešintis tam, kad stipendija pervedama į korteles.

Bet valstybė daro priešingai. Valstybė kalba apie tai, kad reikia sustabdyti grynųjų pinigų judėjimą ir t.t. Aš, būdamas visai kitos srities žmogus, gal pasakysiu nekorektiškai, bet kiek aš suprantu, Europoje yra laikomasi principo, kad bankai nėra blogis, visi žmonės turėtų būti banko klientais. Švietimo ir mokslo ministerija buvo kritikuojama, kad labai vėlai įvedė ir tik kaip pasirenkamąjį dalyką ekonomikos pradmenis, kad reikėtų vaiką supažindinti 12 metų, kaip bankas funkcionuoja, kad jis žinotų, kaip naudotis tomis paslaugomis. Tad šitas argumentas prasilenkia su bendrais principais. Galima diskutuoti, galima laikyti banką blogiu ir šėtonu (per krizę to buvo labai daug), bet tada susitarkime, studentų paskolos niekuo dėtos.

Paskutinis dalykas – ar baisu pasiskolinti. Baisu, jeigu gąsdina. Baisu, jeigu studijos nieko neduoda.

- Taip, bet mes turime bendrą visuomenės informuotumo būklę, kuri yra bloga. Tyrimai parodė, kad informacijos turėjimas mums turi kelti susirūpinimą ir buvo į tai reaguota po pirmų metų. Iki šiol mes manome, kad patikimos informacijos yra per mažai.

Viena vertus, reforma yra kritikuojama dėl to, kad yra aukštos įmokų kainos. O kita vertus, tarsi kritikuojama atvirkščiai. Tai ta kaina, kuri yra maždaug reali kaina, ir turi priversti susimąstyti. Jeigu aš tų pinigų neatsiimsiu, jeigu aš nenoriu į save investuoti, gal man nereikia tos aukštosios mokyklos? Jeigu tas diplomas yra ko nors vertas, t.y. jeigu jis yra padengtas žiniomis ir gebėjimais, apsimoka ir tuos 4 tūkst. litų per metus sumokėti, tarkime, už socialinę specialybę. Jeigu jis nieko nėra vertas arba jis yra vertas tik kaip popierius, tai gal (aš čia, aišku, vėl juokauju) 1 tūkst. litų reikia mokėti dokumentų padirbinėtojams Gariūnuose, o ne kažkokiam universitetu besivadinančiam padarui, kuris nieko nesuteikia.

Ne vieną kartą buvo sakoma, kas yra ta paskola? Tai yra kaina maždaug septynerių aštuonerių metų senumo automobilio, kuriais suvažiuoja dauguma studentų į paskaitas. Pasiskolinti padėvėtai mašinai negaila, o investuoti tuos pinigus į savo mokslą jau gaila.

Galų gale reikia prisiminti, kad paskolas turi imti žmonės, kurie arba nesimokė bendrojo lavinimo mokykloje ir jie ar jų tėvai už tą veltėdžiavimą turi atsakyti (aš nesakau, kad jie negabūs, aš sakau, kad jie nesimokė), arba kurie turi aukštus pažymius, bet neįstoja į labai aukštai kotiruojamas specialybes. Bet visuomenėje yra tikima ir tai yra faktas (nors ir ne visada šimtu procentų), kad tos aukštai kotiruojamos specialybės paskui žmonėms teikia labai aukštas pajamas.