Šiame interviu sužinosite, ką rašytojas mano apie Lietuvą vasario mėnesį, lietuvišką svetingumą, kodėl jo romanai buvo pavadinti „vyriška Bridžitos Džouns versija“, ir kaip elgtis, kai tave pameta svajonių mergina.
- Šiemet dalyvavote Vilniaus knygų mugėje, kurioje pristatėte lietuviškai išleistus savo romanus „Trūksta tik tavęs“ ir „Vakarienė dviese“. Kokių įspūdžių jums paliko Lietuva, knygų mugė ir lietuvių skaitytojai?
- Vasarį buvau pakviestas į Lietuvą, apie kurią nežinojau beveik nieko, išskyrus tai, kad čia sninga ir būna -8 laipsniai dienos metu. Aplankęs Vilnių knygų mugės proga, žinau, kad šiame krašte kelia nuostabą ne tik orai. Dar niekur nebuvau taip svetingai priimtas tokios daugybės įvairių ir įdomių žmonių. Išvykdamas mokėjau ne tik pasisveikinti ir atsisveikinti, bet ir pasakyti, kaip vadinasi lietuvių mėgstamiausia muilo opera! Labai laba labai prašau ilgai nelaukti ir vėl pasikviesti mane į knygų mugę!
- Kas jus įkvėpė parašyti romaną „Mano svajonių mergina“?
- Nuo vaikystės mėgau rašyti, noras parašyti romaną nuolat sukosi mano galvoje. Visada žinojau, kad mano romane (jei jį parašyčiau), būtų pasakojimas apie paprastus žmones, gyvenančius įprastą gyvenimą ir kažkuo primintų išpažinties romaną. Ko gero, įkvėpimo šaltiniu galėčiau pavadinti Jerome’o Salingerio „Rugiuose prie bedugnės“ – tikriausiai taip atsitinka kiekvienam, perskaičiusiam ją paauglystėje – ir Adriano Moulo dienoraščius. Douglaso Couplando „X karta“ taip pat padarė man didelę įtaką.
Mane žavėjo, kad jis rašė apie tikrus žmones, kad jo knygose nenutinka nieko ypatinga, ir tai, kad jis buvo susijęs su dešimto dešimtmečio pradžioje prasidėjusiu post grunge savistaba užsiimančių „dykynėtojų“ atsiradimu, įkūnytu Richardo Linklaterio filme „Slacker“, Kevino Smitho juostoje „Klerkai“ ir tokių grupių kaip „Pavement“ bei „Sebadoh“ kūryboje. Britų grupė „The Wedding Present“ taip pat gerokai prisidėjo prie mano įkvėpimo. Jie kūrė dainas, tobulai perteikiančias, kaip iš tikrųjų žmonės jaučiasi išgyvendami meilę, pavydą, sielvartą ir išdavystę.
- Vadinasi, jus įkvėpė ne „Bridžitos Džouns dienoraštis“?
- Visas tas triukšmas dėl „vyriškos Bridžitos Džouns versijos“ sietinas su „Express“ reklamine antrašte, pasirodžius „Mano svajonių merginai“. Tai buvo puikus reklaminis straipsnis, padėjęs pritraukti daug skaitytojų. Bet, kaip ir dauguma palyginimų, jis nelabai įžvalgus. Ko gera, teisingiau būtų kalbėti apie „vyresnę ir kiek niūresnę Adriano Moulo versiją“, bet juk tokia antraštė būtų ne tokia sąmojinga... Tiktų ir toks palyginimas: „Rugiuose prie bedugnės Notingame ir Arčvėjuje“. Arba – „X karta pagal dvidešimtmetį birmingamietį, mėgstantį indie muziką“. Kartais norėčiau, kad žmonės, ką nors lygindami, atsižvelgtų ne tik į tai, kas įvyko per paskutines penkias minutes, nes tai kvaila.
Dar vienas pastebėjimas: nors esu tikras, žmonės pagalvos, kad pernelyg protestuoju, bet jeigu aš būčiau norėjęs sukurpti ką nors panašaus į „Bridžitos Džouns dienoraštį“ ir užsidirbti krūvą pinigų, negi manote, kad geriausias būdas tai padaryti – rašyti romaną apie tai, kaip savaitgalį leidžia depresuojantis notingamietis, trejus metus negalintis pamiršti jį metusios merginos? Baikit...
- Kodėl Vilą padarėte anglų kalbos mokytoju?
- Daugelis mano, kad kadaise buvau anglų kalbos mokytojas ir dar užkietėjęs rūkalius. Spėju, žmonėms Vilas atrodo toks tikroviškas, kad jie pagalvoja, jog knygoje tiesiog aprašiau savo gyvenimą, nors šįsyk – ne tas atvejis. Turiu pripažinti, tokia mintis glosto mano savimeilę. Vilą padariau mokytoju, nes daug mano draugų, baigusių universitetą, tapo mokytojais, bet netrukus ėmė nekęsti savo darbo ir po keleto metų jį metė. Man atrodė, kad Vilui tai būtų pati tinkamiausia profesija.
- Kiek romane „Mano svajonių mergina“ yra jūsų asmeninės patirties?
- Klausiate, ar esu ką nors metęs, ar buvau pamestas ir ar gyvenau kaip atmata? Taip, taip ir dar kartą taip. Bet, pabrėžiu, Vilas – ne aš. Jis – žmonių, paliktų ypač negailestingai, esencija. Žinoma, kambarys, kuriame gyvena Vilas, tikrai primena tą, kokiame kurį laiką gyvenau aš pats, tik jis buvo ne Arčvėjuje. Apgyvendinau Vilą Notingame, nes turiu kelis draugus, studijavusius tenykščiame universitete, taigi šį miestą pažįstu visai neblogai. Mus su Vilu sieja keletas bendrų pomėgių: filmai „Girtas meistras 2“ ir „Gregorio mergina“, taip pat ir „Hula Hoops“ traškučiai, bet sulig ištirpusiais ledais ir dribsniais mūsų panašumas baigiasi. Ir dar– niekada nesu įsimylėjęs merginos kalbėdamas su ja telefonu.
- Skaitant knygą krinta į akis, kad Martina gerokai erzina Vilą. Kodėl?
- Dėl kelių juokingų priežasčių. Tiesą pasakius, Martina man patinka. Ji labai panaši į Vilą. Bet, spėju, jei būtumėt Vilas, mažiausiai norėtumėt megzti santykius su moteriška savo paties versija.
- Sprendžiant iš atsiliepimų Amazon.com, „Mano svajonių merginą“ žmonės arba dievina, arba jos negali pakęsti. Kaip manot, kodėl taip yra?
- Naršydamas „Google“ aptikau vieno skaitytojo atsiliepimą. Jis labai tiksliai apibrėžė, kuo „Mano svajonių mergina“ skiriasi nuo Nicko Hornby „Visos jos tokios“ (High Fidelity): „Kai tave pameta, norėtum elgtis taip, kaip Robas iš knygos „Visos jos tokios“, bet tiesa ta, kad elgiesi kaip Vilas iš „Mano svajonių merginos“. Manau, šiuose žodžiuose yra daug tiesos. Vieni žmonės stojiškai išgyvena išsiskyrimą, o kiti kraustosi iš proto. Jei niekada nesi buvęs tokios būsenos (ar patyręs ką nors panašaus), to nesuprasi. Ir man net patinka, kad kai kurie žmonės to net nesuvokia. Dauguma nesuprastų, kodėl man patinka kai kurie dalykai, o ir nenorėčiau, kad būtų kitaip. Būtent todėl jie man tokie ypatingi.
- Bet ar tokie žmonės kaip Vilas išties egzistuoja? Tikriausiai niekas tiek nedejuoja kaip jis...
- Yra daug į Vilą panašių žmonių – vyrų, moterų, senų ir jaunų. Šio pasaulio vilai keliai tiesiog truputį jautresni nei kiti žmonės. Jie supranta, kad turi judėti į priekį, bet nepajėgia. Žinoma, Vilas – kraštutinumas, bet gal kaip tik todėl „Mano svajonių mergina“ ir yra tokia paveiki. Vilas supranta, kad per ilgai verkšlena. Žino, kad yra apgailėtinas, bet nieko nekeičia. Turbūt niekam ir niekada nesu taip linkėjęs „laimingos pabaigos“, – kai viskas baigiasi gerai, dalis manęs jaučiasi taip, lyg tai būtų nutikę man pačiam.
- „Mano svajonių mergina“ smarkiai skiriasi nuo kitų jūsų romanų.
- Iš dalies todėl, kad šį romaną daugybę kartų perrašinėjau. Kita priežastis – to reikalavo pagrindinio veikėjo charakteris: Vilas kartais elgiasi labai keistai. Dar reikėtų atsižvelgti į faktą, kad tada buvau pradedantis rašytojas ir žūtbūt norėjau išlaikyti skaitytojo dėmesį, todėl į knygą prikaišiojau galybę sąmojų. O likusieji skirtumai turbūt susiję su tuo, kad romanas, kuris vėliau tapo „Mano svajonių mergina“, iš pradžių buvo kitoks ir visai kitaip turėjo baigtis.
- O koks jis turėjo būti?
- Pirminis „Mano svajonių merginos“ pavadinimas buvo „Niekas“ (Nothing). Tai turėjo būti niūrokas egzistencialistinis romanas apie vaikiną, išgyvenantį depresiją, kai jį paliko mergina. Norėjau aprašyti ir gyvenimo periodą, kurį vadinu „jaunas ir piktas“, jį pats išgyvenau įžengęs į trečią dešimtį. Pagal sumanymą skaitytojas turėjo išvysti momentinę skausmingų išgyvenimų nuotrauką iš pagrindinio veikėjo gyvenimo, kuriame nieko neturėjo įvykti, tiesiogine šio žodžio prasme. Viskas maždaug taip ir atrodė (išskyrus kelis keistų sapnų epizodus), kai pabaigiau pirmąjį rankraštį. Jis buvo labai niūrus ir perdėtai rimtas. Jį perskaitęs supratau, kad nieko nebus, jei paliksiu jį tokį, kokį įsivaizdavau. Knyga būtų tiesiog per daug... juoda ir perdėtai pompastiška, bet skaitydamas pastebėjau keletą vietų, kurias galima būtų truputį patobulinti ir išeitų visai smagus romanas. Taigi pasistengiau išlaikyti įtampą, pridėjau galybę sąmojų, sustiprinau dramatizmą, kad romanas neprimintų melodramos, pagrindinį veikėją padariau ne tokį niūrų – norėjau, kad net ir apimtas depresijos jis suvoktų savo būsenos ironiją. Viena mėgstamiausių knygos „Mano svajonių mergina“ vietų – kai Vilas suvokia, kad svajodamas apie buvusios merginos sugrįžimą, jis iššvaistė 11,5 procentų savo gyvenimo ir palygina savo gyvenimą su kolos skardine. „Ne iš karto, bet suskaičiavau, kad 11,5 proc. Iš 330 ml skardinės apytiksliai bus trys gurkšniai! Prakeikimas! Iššvaisčiau tris gurkšnius vienintelės savo kolos skardinės!“ – šie žodžiai apibendrina Vilo Kelio mąstyseną.
- Pirmojo „Mano svajonių merginos“ rankraščio pabaiga irgi smarkiai skyrėsi nuo galutinės, kuri buvo pateikta skaitytojams. Kokia ji buvo iš pradžių?
- Svarbiausias skirtumas susijęs su Keite. Vilas ją įsimyli bendraudamas telefonu. Jie sutaria susitikti Braitone, – taip yra ir knygoje, – bet pačiame gale suvokiame, kad Vilas išsigąsta ir nueina... į darbą. Man patiko tokia pabaiga, nes maniau, kad ji tikroviška, bet paskui supratau, jog liūdna pabaiga nėra tikroviškesnė, nei laiminga. Tai tik mitas, kurį skleidžia žmonės, norintys, kad kritikai juos laikytų rimtais rašytojais. Jie tvirtina, kad laiminga pabaiga – tai popsas ir komercija, o liūdna pabaiga – tikroji literatūra. Tai juokinga! Aš, pavyzdžiui, manau, kad geriausia pabaiga bet kokiai knygai yra ta, kuri labiausiai tinka sukurtiems veikėjų charakteriams. Ir viskas. Atsižvelgdamas į tai, kad 300 puslapių verčiau Vilą būti apgailėtiną, nusprendžiau: jis tikrai nusipelnė laimingos pabaigos.