Kristaus kančios temą lrytas.lt publikuotame straipsnyje „Paniekos laukiančia širdimi“ svarsto Mindaugas Kubilius. Aš su tokiu melancholišku Jėzaus kančios vertinimu tikrai nesutinku, nes krikščionybės istorijoje jis yra labai gajus.
Kaip ir kiekvienas normalus žmogus, taip ir Jėzus nei kančios, nei paniekos nelaukė. Toks mūsų gyvenimas – neretai tiek kančia, tiek panieka į mūsų kasdienybę užplūsta visai neprašyta, nelaukta ir nenorima.
Ją žmogus turi tiesiog kantrai priimti. Jei įmanoma jos teisingomis priemonėmis išvengti – taip kiekvienas normalus žmogus ir padarys.
Jėzus kančios bijojo. Jis meldėsi: „Tėve, tau viskas įmanoma. Atitolink nuo manęs šitą taurę! Tačiau tebūnie ne kaip aš noriu, bet kaip tu...“(Mk 14,36). Kančios taurė niekam nėra miela, tačiau neretai ji neišvengiama norint naujos kokybės, naujai prisikelti.
Jei žmogus renkasi greitus malonumus – tai veda į nykų susinaikinimą. Nesiskaitant su realybe ir pasekmėmis mėgaujantis trumpalaikiais ir apgaulingais malonumais tampama „zombiu“. Tad reikia mokėti susivaldyti, susilaikyti nuo kartais savo esme ir neblogų, bet mus pavergti ir neteisingai valdyti galinčių dalykų.
Jėzaus širdis laukė ne paniekos ir kančios, o bendrystės, santykių, galiausiai – tiesos, kuri kai kada yra skausminga. Prieš paskutinę vakarienę Jėzus sakė: „Trokšte troškau valgyti su jumis šią Velykų vakarienę prieš kentėdamas“ (Lk 22,15). Jis troško ne kentėti, o būti kartu.
Jėzaus santykis – ne paniekos sau, kančios garbinimas, o didžios ir gilios pagarbos kitam parodymas. Tai jis, kaip Viešpats, parodė pavyzdį ir plaudamas kojas savo mokiniams – ne pranašumo demonstravimu, bet tarnavimu mylint.
Praėjusį sekmadienį visi šventėme Verbų (Palmių) sekmadienį, kai Jėzus triumfuodamas įžengė į Jeruzalės miestą lydimas jį palaikančios minios. Nemažai komentatorių teigia, kad ta pati minia netrukus jau šaukė: „Ant kryžiaus jį!“
Neabejoju, kad iš tos triumfo minios tikrai pasitaikė išdavikų, kurie sukurstyti jau šaukė su kita minia prieš Jėzų, tačiau manau, kad tai buvo kitos minios, kiti sambūriai. Greičiausiai ta triumfuojanti minia, šaukusi ateinančiam Jėzui „Šlovė“ – „Hosana“, juodą išbandymo dieną tiesiog išsibėgiojo, išsislapstė. Tai rodo net apaštalo Petro mokytojo gynimasis: „Aš nepažįstu jo“.
O ar mes kartais ne taip elgiamės su savo pažįstamais: kai yra naudinga – vienoks santykis, o kai ne – jau visai kitoks? Ar nesame linkę išsižadėti net savo paties tikrovės, ją neigti, ignoruoti?
Jėzaus kančios pavyzdys mus skatina ne mėgautis kančia, o puoselėti ištikimybę, ištvermę, atjautą, tikėjimą, ryžtą prisikelti ir džiaugtis tikru gyvenimu.
Minėdamas kančios ir prisikėlimo misteriją pasidalinsiu tekstu, gautu per vienas rekolekcijas. Tikras pasninkas – atsisakymas kažko – dėl dar geresnių ir stipresnių dalykų – tai šventės metas. Pasninkas gali būti tas laikas, kai tu gali:
Susilaikyti nuo kitų teisimo – švęsti Dievo buvimą kiekviename žmoguje.
Susilaikyti nuo skirtumų akcentavimo – švęsti viso gyvenimo vienybę.
Susilaikyti nuo tariamos tamsos – švęsti šviesos tikrovę.
Susilaikyti nuo liguistų minčių – džiaugtis gydančia atleidimo jėga.
Nekalbėti niekinančių žodžių – džiaugtis tyrinančiais žodžiais.
Susilaikyti nuo nepasitenkinimo – švęsti dėkingumą.
Susilaikyti nuo pykčio – švęsti kantrumą.
Susilaikyti nuo pesimizmo – švęsti optimizmą.
Susilaikyti nuo nerimo – gėrėtis Dievo Apvaizda.
Susilaikyti nuo priekaištų – švęsti pripažinimą.
Susilaikyti nuo neigimo – džiaugtis pritarimu.
Susilaikyti nuo nuolatinės įtampos – švęsti nuolatinę maldą.
Susilaikyti nuo priešiškumo – švęsti nesipriešinimą.
Susilaikyti nuo nuoskaudų ir kartėlio – švęsti atleidimą.
Susilaikyti nuo rūpinimosi savimi – švęsti gailestį kitiems.
Susilaikyti nuo asmeninio teisumo – švęsti visuotinę tiesą.
Susilaikyti nuo baimės – švęsti viltį.
Susilaikyti nuo mieguistumo – švęsti entuziazmą.
Susilaikyti nuo įtarumo – švęsti pasitikėjimą.
Susilaikyti nuo minčių, kurios silpnina, – džiaugtis pažadais, kurie įkvepia.
Susilaikyti nuo liūdesio šešėlių – švęsti giedrią saulę.
Susilaikyti nuo tuščių plepalų – švęsti tikslingą tylą.
Susilaikyti nuo slegiančių problemų – švęsti stiprinančią maldą.