Knygos pavadinimas – „Marjampole oder Europas Wiederkehr aus dem Geist der Städte“ (vok. „Marijampolė. Arba Europa grįžta prie miestų dvasios“). Knyga buvo išversta ir į kitas Europos šalių kalbas.
Autorius aplankė daugybę Europos ir Rusijos miestų, stebėjo, kaip keičiasi buvusios Sovietų Sąjungos ir jos satelitų valdytos teritorijos, atplėštos nuo natūraliai besivystančios likusios Europos, kurioje kapitalizmas pamažu, per 60 metų, virto socialiai orientuota rinkos ekonomika.
Vienas iš tų daugybės miestų, kurį aplankė autorius dar iki Lietuvai įstojant į Europos Sąjungą (ES), buvo Marijampolė. Profesorių sužavėjo marijampoliečių verslumas, didžiuliai padėvėtų automobilių turgūs, į kuriuos suplūsdavo pirkliai iš visos buvusios Sovietų Sąjungos ir kitų kraštų, paprastų žmonių ryžtas stovėti Kalvarijos pasienyje prieš įvažiuojant į Lenkiją po 17 valandų eilėse ir dar maždaug tiek – Frankfurte prie Oderio, Vokietijos–Lenkijos pasienyje.
Marijampolę autorius savo knygoje pavadino kitu Europos centru, kur susiduria senosios ir naujosios Europos kultūros, kur didžiausiame Europos automobilių turguje liejasi kalbų įvairovė, o kai jų pritrūksta, padeda gestai.
Iš čia paprasti lietuviai, dauguma nemokėdami nė vienos vakarietiškos kalbos, su specialiai savų filologų parengtais vokiečių–lietuvių ir anglų–lietuvių žodynėliais rankose, nepažindami Europos tvarkos ir tradicijų keliauja į Vokietijos, Belgijos, Olandijos turgus. Juose, rizikuodami paskutinėmis santaupomis ar paskolintais pinigais, perka padėvėtus automobilius ir kitas prekes, kad jas pardavę Marijampolės turguje išmaitintų savo šeimas ir sukauptų kapitalo tolimesnei veiklai.
Už padėvėtą automobilį jie vidutiniškai uždirbdavo po 240 eurų. Tokie miestai, kaip Marijampolė, priklauso naujoms naujosios Europos sostinėms ir jų yra daug, teigia autorius.
Tie paprasti marijampoliečiai, kalvarijiečiai ar alytiškiai buvo pirmaeiviai, savo prakaitu ir įvairiais, net tragiškais nuotykiais nepažįstamuose Vakarų greitkeliuose pajutę, kas yra ES ir kokią naudą ji gali suteikti. Jie, o ne politikai ir net ne intelektualai, tapo tikraisiais tarpininkais tarp senosios ir naujosios Europos, savo gyvenimiška patirtimi pažinę naują Europos erdvę ir pasiryžę į ją įsilieti.
Šiandien jau nereikia stovėti eilėse prie sienos ir muitinių nei tarp Lietuvos ir Lenkijos, nei tarp Lenkijos ir Vokietijos. Nereikia nei vizų, užtenka asmens pažymėjimo, jei pareigūnas kartais paklausia. Susisiekimas automobiliais naujoje Europoje radikaliai pasikeitė.
Tačiau susisiekimas geležinkeliu iš Lietuvos yra gėdingai atsilikęs. Prieš karą per šešias septynias valandas iš Klaipėdos galėjai nuvykti per Karaliaučių į Berlyną. Net sovietų laikais iš Vilniaus geležinkeliu galėjai patogiai nukakti į Taliną. Šiandien iš Vilniaus geležinkeliu ne tik į Berlyną, bet ir į Rygą bei Minską nenuvažiuosi.
Rygiečiai šiemet planuoja tiesioginius reisus iš kaimyninės sostinės į Minską bei Maskvą ir tai padarys, matyt, kur kas greičiau nei lietuviai. Tačiau ir jiems iki Berlyno ir Varšuvos nukakti geležinkeliu reikėtų tiek pat valandų, kaip ir prieš karą. Baltijos šalių atsilikimas nuo vakarinės ES dalies, kur geležinkeliai vaidina ypatingą vaidmenį pervežant keleivius ir krovinius, šioje srityje siekia apie 50 metų.
Nubalsavę už prisijungimą prie ES, dauguma lietuvių ir šiandien išlieka ES entuziastai. Nemažai mūsų tautiečių ES šalyse randa neblogai apmokamą darbą ir sukuria sau ir savo šeimoms padorias gyvenimo sąlygas.
Įsivaizduokite, kas atsitiktų, jei iš karto visi mūsų emigrantai sugrįžtų į Lietuvą ir papildytų jau esamus 300 tūkst. bedarbių. Tikriausiai, šalyje įvyktų socialinis,o gal net kriminalinis sprogimas, kurio pasekmes sunku prognozuoti.
Euroskeptikų kur kas daugiau pasiturinčiose Vakarų šalyse. Kaip rodo pastarieji parlamento rinkimai Suomijoje, euroskepticizmas didėja ir Šiaurės Europoje. Tai susiję ir su ekonominiais ES šalių sunkumais, didžiuliais silpnesnių šalių įsiskolinimais ir su pačios ES institucijų subiurokratėjimu bei demokratijos trūkumu šiose institucijose.
Lietuvoje į šį neigiamą reiškinį atkreipė dėmesį prof. Vytautas Radžvilas, Marijampolėje vykusioje konferencijoje pastebėjęs, kad Europos Parlamentas (EP), renkamas pagal partijas, neatspindi tikrosios savo valstybės rinkėjų valios. Tai niekam neatstovaujantis parlamentas.
V.Radžvilas taip pat iškėlė mintį, kad europiniai pinigai, ateinantys į šalį iš Briuselio, netgi didina socialinę atskirtį. Tai tikrai dėmesio ir gilesnės analizės vertas teiginys.
Austrų sociologas Maxas Halleris, tyrinėjantis Briuselio „mandarinus“ (taip mokslininkai ir apžvalgininkai vadina aukštus ES pareigūnus – aut.past.), šveicarų savaitraščiui „Die Weltwoche“ teigė: „ES, be abejonės, mažiau demokratijos nei nacionalinėse valstybėse.“
Jo nuomone, Europos vienybė nuo pat pradžių buvo elito projektas ir tokiu jis pasiliko iki šiol. Tūkstančiai itin gerai apmokamų niekieno nerinktų Briuselio biurokratų rengia potvarkius ir įstatymo projektus, kurie virsta įstatymais, privalomais ES šalims.
ES parlamento poveikis jiems yra minimalus ir jis kur kas menkiau kontroliuoja Briuselio biurokratiją, nei nacionalinių šalių parlamentai – savo biurokratus.
ES aukštas pareigas užimantys biurokratai yra geriausiai pasaulyje apmokami valdininkai. Jie iš esmės patys nusistato sau atlyginimus ir privilegijas. Net gili finansinė krizė, sukrėtusi visą Europą, visiškai nepaveikė ES biurokratijos gaunamų milžiniškų pajamų, nes veikianti stipri profsąjunga mažinti atlyginimų jiems neleido. Kaip ir europarlamentarams.
Jiems išlaidos neseniai net buvo padidintos. O tai juk ES šalių mokesčių mokėtojų pinigai. Ir didžiausi mokėtojai, ypač Vokietijoje, tuo buvo labai nepatenkinti. Nusivylimas ES dar labiau išaugo.
Mokslininkai, tyrinėjantys ES institucijas, yra net paskaičiavę, kad didžioji dauguma, net 42 proc. iš ypač įtakingų 76 Briuselio generalinių direktorių, yra katalikai ir tik 6 proc. iš jų yra protestantai. Kai kam kyla klausimas, ar ES nėra katalikiškas projektas.
Iš tikrųjų ES idėjiniai vadai ir kūrėjai – vokietis Konradas Adenaueris, prancūzas Robertas Shumanas, italas Alcide de Gasperi – buvo katalikai. R.Shumanas net buvo galvojęs tapti vienuoliu, o de Gasperi įkūrė krikščionių demokratų partiją Italijoje. K.Adenaueris taip pat vadovavo vokiečių krikdemams.
M.Hallerio manymu, katalikybės įtaka ES yra pakankamai didelė. Visa, kas yra gero katalikybėje, yra gerai ir ES. Tačiau, kaip žinome, Katalikų bažnyčia nėra demokratinė, o griežtai hierarchinė institucija. Todėl ir ES demokratijos nėra per daug, o valingų asmeninių sprendimų tikrai netrūksta.
Panašus pavyzdys – atvejis su buvusiu Vokietijos ūkio ministru Ludwigu Erhardu. Jis priklausė K.Adenauerio ministrų kabinetui, bet buvo labai kritiškas ES steigimo atžvilgiu. Galiausiai kancleris jam uždraudė viešai kritiškai kalbėti apie ES. L.Erhardas buvo protestantas.
Plečiantis ES ar didėjant ekonominiams sunkumams, kritika ES institucijų atžvilgiu gali dar labiau padidėti, jei išliks didžiulė praraja tarp eilinių europiečių, išlaikančių šias institucijas, ir gremėzdiškos, brangiai kainuojančios biurokratijos, kurios bejėgis EP praktiškai nekontroliuoja.
Didėjant europiečių nepasitenkinimui, gali būti pamirštas esminis klausimas: ar yra alternatyva ES? Ypač ne itin turtingoms ir ne itin saugioms nedidelėms valstybėms. M.Halleris atsako, kad tai – demokratinės, socialinės gerovės valstybės, kurios garantuos ir karų nebuvimą Europoje. Galbūt. Tačiau ar visoms?
Jei ES lemta kada nors pražūti, kaip teigia pesimistai, kurių kol kas – mažuma, tai tą padarys ES institucijų vadovų godumas, netoliaregiškumas ir tikro krikščioniško solidarumo stygius.