Tiksliau - Lietuva net ir šeštadienį nė galvos nepakėlė iš savo
šiukšlyno. Ir net negalėjo pakelti. Kodėl?
Gyvenimas purve ir dulkėse tapo miestų ir kaimų gyvenimo norma. Pagarba
akcijos „Darom!“ dalyviams, tačiau kam nuo viduramžių buvo reikalingas
miesto vaitas, vėliau burmistras, meras? Taip, dviem dalykams - tvarkai
ir švarai mieste palaikyti. Kad vagys nesiautėtų, žiurkės nesiveistų,
maro, šiltinės ir choleros bacilos neplistų.
Už lango - XXI a. antrasis dešimtmetis, miestų švarinimui skiriami
šimtai milijonų, o žiurkynai dygsta net sostinės centre - buvę Sporto
rūmai, buvęs „Lietuvos“ kino teatras, daugybė kitų apleistų senamiesčio
namų ir kampų. Viršuliškes ar Šeškinę baisu ir paminėti. Vilniaus
tėvams tai, kaip ir naujieji privačių namų rajonai, jau kaip ir ne jų
jurisdikcija.
Bet kurioje miesto centro gatvėje net ir šiandien rasite purvinų sniego
ir žemės lydinių. Balandžio vidury! Purvu po žiemos virtęs smėlis daug
kur sulauks kitos žiemos.
Vasarą nelaistomos gatvės, žiemą nevalomi šaligatviai, daugiau pasnigus
jie virsta ledo laukais, o pavasarį - purvo saugyklomis. Ar nuo sniego
nevalyti šaligatviai - ES direktyva? Ar mes, mokesčių mokėtojai, mažiau
nei okupacijos metais, kai gatves laistė, pinigų sumokame į biudžetą?
Mokesčių tikrai mokam daugiau, o ir raketų ar tankų nebereikia pirkti.
Tai kodėl grimztame į purvą ir skęstame dulkėse?
Pasakyk bet kurio miesto merui, jog jo pareiga - plauti šaligatvius kas
rytą, kaip Paryžiuje, kur gali savaitę gatvėmis vaikščioti neišveisdamas
batų, tai akis išpūs iš nuostabos. Gal merai nė nežino, kiek ligų
sukelia dulkės? Kiek sunaudojama brangios energijos drabužiams valyti?
Visame švariame pasaulyje miestus valo ne švaros entuziastai, o valdžia.
Ar lengviau išvalyti Tokiją ir Paryžių, ar, palyginti su jais, tokius
nykštukus, kaip Vilnius ir Kaunas?
Jau nė nepastebime, kokios nutepliotos, išrašinėtos sostinės namų
sienos. Sienų teplionės - jau kaip antkrytis, lyg koks XXI a. maras, po
trijų šimtmečių vėl įsisukęs į Vilnių.
Ką daro Vilniaus valdžia? Sako gaudanti kažkokį Solomoną. Dar
apklijuoja stulpus plakatais, kuriuose geležinis kumštis traiško
tėpliotojo ranką. Kažkas neblogai iš tų plakatų uždirbo. Kažkas gal ir „atkatą“
gavo. O nauda miestui? O kiek šis plakatas mums su jumis kainavo?
Šįmet sulaikyta 14 grafičių paišytojų. Pernai sostinės policija nustatė
49 tepliotojus. Ar nuo to miesto sienos tapo švaresnės? Ar policiniai metodai
ir plakatai gali išgelbėti miesto sienas? Negali. Tai ką daryti?
Reikia gyventi švariau, kalė į galvas A.Kaušpėdas ir „Antis“ dainoje
apie atbildančius atidundančius zombius. Kaip?
Operos teatre ant grindų šiukšlių nemėto ir nespjaudo net per klaidą į
jį atėjęs žiūrovas. Tviskanti aplinka pati priešinasi šiukšlinimui. Ir priešingai,
kuo purvinesnis miestas, kuo jo sienos labiau nusilaupiusios, kuo
daugiau jame dulkių, tuo lengviau teršti.
Žmogus, užaugęs purviname mieste, kur per karščius net virš Seimo kyla
debesys dulkių, o palijus, duobėti, nuo genseko L.Brežnevo laikų
neremontuoti, suskilinėjusiomis cemento plytelėmis šaligatviai virsta
balomis, nė nepajunta kaip tampa teršėju.
Ką jau kalbėti apie tą, kuris naikina privačią nuosavybę tepliodamas
sienas - toks purvino miesto produktas nuoširdžiai nesupranta, ką jis
blogo padarė, juk jo teplionė taip dera prie apmusijusio miesto vaizdo.
Purvas ir dulkės įtraukia. Solomonus gali įveikti tik totalinis švaros
ir tvarkos siekis, kurio variklis privalo būti miestų merai, renkami ne
tam, kad jie kartą per metus ateitų pamosuoti grėbliu į akciją „Darom!“
Arba patys kastų sniegą - kaip buvęs Kauno meras A.Kupčinskas.
Bet mūsų miestų politikai tik sudarinėja keisčiausias politines
sąjungas, kurias vėliau sutvirtina (ir apmoka!) dažniausiai miestų
švarai skirtais milijonais, išgaruojančiais greičiau už kamparą.
Ar švara ir tvarka nėra ir kiekvieno iš mūsų reikalas? Taip, yra. Bet
ar vien tai pabrėždami nepridengiame valdžios pasturgalio?
XIX a. Prūsijos kaizerio vienijama Vokietija įrodė, kad viešųjų erdvių
švara ir asmens higiena yra valstybės reikalas, kurį sutvarkius lengviau
sprendžiamos ir ekonomikos reformų bei socialinės atskirties problemos.
Kaizerio valdžia Mažojoje Lietuvoje pradėjo nuo privalomų išviečių
kiekviename ūkyje, ir jau netrukus lietuvio ūkio Mažojoje Lietuvoje nė
iš tolo nebuvo galima lyginti su ūkiu kur nors Žemaitijoje.
Piktinamės dėl sužlugdytos daugiabučių apšiltinimo programos, kuri
turėjo tapti revoliucija, nes būtų sumažinusi priklausomybę nuo
„Gazprom“ dujų, bet niekas dar net neprasižiojo apie kitą pavėluotą
spręsti uždavinį - lauko išviečių pakeitimą „šiuolaikiniais patogumais“.
Kokio lygio yra tautos higiena, jei net didžiuosiuose miestuose tebėra
galybė namų be kanalizacijos ir vandentiekio, su lauko išvietėmis,
kurias koks N.Puteikis dar, žiūrėk, kultūros paveldu paskelbs? Ar ne
Vyriausybės prievolė išnaikinti pakelių išvietes, įvesti kanalizaciją ir
vandentiekį visur, kur gyvena žmonės? Į kaimą - taip pat.
Be kanalizacijos ir vandentiekio visiems lietuviams kalbos apie europinę
Lietuvą liks tik egzaltuoti panelių plepalai. Vaizdžiai kalbant, be visuotinio
prausimosi, Lietuva liks nepakanti kitai nuomonei, odos spalvai, religijai,
homofobiška į Rytų pusę besidairanti ES paribio valstybėlė. Be užsienio
politikos ir be supratimo, ko ji pati nori iš gyvenimo.
Tai gal būsimoji Vilniaus ar Kauno valdžia pradės darbus nuo miesto smarvės
indekso? Iš pat pradžių paskelbs, kiek mieste dar yra lauko tualetų,
kiek miestelėnai suvartoja muilo bei skalbimo miltelių vienam žmogui. Ir kaip tai
atrodys šios valdžios kadencijos pabaigoje - 2015-ųjų balandį.
Smarvės indeksas parodytų, kad miestų autobusais ir troleibusais
keliaujanti nemaža tautos dalis net sostinėje nei prausiasi, nei
drabužius skalbia, nei mano esant tai reikalinga daryti.
Į Krokuvą XIV a. karaliauti atvykęs lietuvis Jogaila stebino naujuosius
pavaldinius tuo, kad maudydavosi be galo dažnai - kas trečią dieną. O, jei
šiandien visi lietuviai maudytųsi bent tiek, kiek Jogaila XIV a., gydytojai bent
Vilniuje nežiaukčiotų priimdami pacientus ir po kelis kartus kabineto per dieną
nevėdintų.
Bet mūsų valdžia to net žinoti nenori. Turi kitų užsiėmimų. Prezidentė
savo saugumą vis stiprina – šimtamečius medžius aplink dvarą Turniškėse
kerta ir kerta. O premjeras kuria nepabaigiamą pasaką apie tai, kaip gražiai
Lietuva atrodys 2030 metais. Su lauko išvietėmis, purvinomis gatvėmis ir
dulkių debesimis virš Vyriausybės rūmų bei smirdinčiais autobusais?
Atbilda zombiai, atidunda.