Aš jo nemylėjau, tačiau jis labai skaniai kvepėdavo – mediena, klijais, kartais pigiu vynu. O kaip kvepia Dievas? Žvakėmis? Numirėliais? Pragaro derva? Ne, geriau jau šviežiai nuobliuotas medis – mielas, švelnus, namus primenantis kvapas.
Nusprendžiau tau parašyti apie savo paskutinį apsilankymą Jeruzalėje.
Lėktuve Migrenai kilo nepadorios mintys. Pabandom padaryti tai tualete, ėmė gundyti mane. Ar tu matei, kiek ten vietos, paklausiau. Mes dabar arčiausiai Rojaus, atsakė ji šypsodamasi, o Rojuje niekad nebus daug vietos tokiems kaip mes.
Šiaip ji gera mergaitė. Norėčiau judvi supažindinti. Ji nemoka gaminti valgio, nemanau, kad mokėtų tvarkyti namus, būti nuolanki, paklusni šeimos židinio globotoja, rūpestinga patelė, kokios nori daugelis motinų savo sūnums, tačiau ji moka patį svarbiausią dalyką. Priversti vyrą geisti jos. Jos geidžia visi vyrai. Net šaukštai prie stalo, prie kurio ji atsisėda. Tai daug svarbiau, nei kokia nors sumauta kiaušinienė.
Jeruzalėje nuo viešbučio ligi senamiesčio vilkomės amžinybę pėsčiomis, paskui ėjome nesibaigiančiais senamiesčio gatvelių labirintais, nuo seniausių laikų čia turgus, žmogaus prigimties esmė nesikeičia, galima suprasti natūraliai kylantį pyktį, kai negali ramiai praeiti, nes tau koks nors tipas kiša kažkokio smirdinčio šilko gabalą, negali ramiai net architektūra pasigrožėti, kur tu čia matai architektūrą, klausia Migrena, iš tiesų, architektūra gal ir nepavadinsi visų tų vienas su kitu suaugusių labirintų, siaurų praėjimų, užkaborių, dvokiančių pelėsiais, myžalais ir viduramžių nostalgija, keista, kad tuose namuose apskritai kas nors gyvena, man reikia kičo, pareiškė ji, man reikia kokių nors fetišų, su ja nepanuobodžiausi, ir aš suradau jai taksistą, sakau, nuvežk mus prie Atpirkėjo kapo, o jo akys staiga suapvalėja, instinktyvi grobuonies reakcija, pamatė skanėstą, taksistai visame pasaulyje vienodi, tik azijiečiai ir pietiečiai aršesni nei mūsiškiai, taksistas ima aiškinti, kad mums būtina pamatyti Betliejų, esą, pirma reiktų pamatyt kur išganytojas gimė, o tik paskui – jo kapą ir panašiai, velniškai logiška, bet žmogaus egzistencijos sąmojis yra tas, kad vaiko lopšys ir senuko karstas iš esmės niekuo nesiskiria, kadangi pagimdytas žmogus iš karto pasmerkiamas mirčiai, išeitų, kad tu, motin, esi žudikė kaip ir visi kiti. Aš pajuokavau, atleisk.
Važiuojant į Palestiną pakelėse tiek akmenų, kad net norisi statyti geležinkelį, nors nesimato nė vieno traukinio, tik seniausių laikų susisiekimo priemonė, asilas – koks aš asilas, galvoju kritiškai apie save, šlaistausi po Palestiną, tarsi man Izraelio būtų ne gana, ir iš tiesų, gidas taksistas ima atkakliai už Migreną siūlyti šimtą kupranugarių, sakau, ji verta daugiau, nei šimtas, ji verta... kita vertus, mūsų moterys pačios nustato sau kainą, Migrena juokiasi , o aš matau, kad taksistas už ją ir tūkstančio kuprių nepagailėtų, sakiau jau – ji geidulinga kaip pati gamta.
Matydamas, kad nieko neišdegs, palestinietis taksistas jau tauškia apie pinigus, kiek sumokėjęs už savo „Mercedes“, kokios didelės išlaidos ir panašiai, nors ką tik mus buvo nuvedęs pažiūrėti, kur nusileido Betliejaus žvaigždė, ten tokia vaikiška, iš skardos iškirpta žvaigždė kažkokioje į židinį panašioje skylėje prikalta, maldininkai klaupiasi, liečia rankomis, bučiuoja, o šėtonas, fetišų meistras, žvengia išsiviepęs jiems už nugarų, senosios, ankstyvųjų krikščionių bažnyčios durys užmūrytos, ir vėlyvųjų užmūrytos, likusi tiktai šuns dydžio landa, musulmonų pokštas, nori patekti pas Dievą, ropok, nusilenk, nusižemink, atkišk šikną šiam pasauliui, nulenk galvą anam, kuris Dievo...
Jeigu būčiau tikėjęs, kad tu mane į bažnyčią tempiesi dėl savęs, tai yra, kad tau to labai reikia, būčiau ėjęs, vaikščiojęs keliais, šliaužiojęs priešais paveikslus ir stabus, bet juk tu pati tai darei tik dėl jo, dėl Jo, kuris iš mano gyvenimo išnyko man nė nepradėjus kalbėti.
Žinai, kodėl man nepatinka Kalėdos arba Velykos – nuo pat vaikystės laukiau stebuklo. Jeigu jau šventė, jeigu viskas šventa, būtinai turi įvykti stebuklas, turi atsiverti dangus arba žemė, turi kas nors ateiti debesimis arba vandeniu, bet niekas, o niekas niekad neatėjo ir nepasirodė. Vadinasi, tai ne šventė.
Paskui, skaitydamas knygas, mėginau rasti atsakymą ir atsakymas visados būdavo vienas – šventė arba šventumas yra viduje, kyla iš vidaus, ir tik tavo paties pastangų dėka.
Vadinasi, nereikia tos bažnyčios, veidmainių kunigų, viešo žeminimosi, koktaus rankų grąžymo prieš minią, vadinasi, aš paliktas vienas, pats sau, ir kai nužengsiu į pragarus, nieko, net tavęs nebus šalia, o kai triumfuodamas žengsiu į dangų visi džiaugsis ir mėgausis, o man bus nusispjaut, nes žinau, kad visa tai tik mano, tik iš vidaus, ir tai joks stebuklas... Na, nebent trupučiuką, per nago juodymą, nes tai atsitinka labai nedažnai, nes retas kuris žmogus drįsta klausytis savo vidaus, žengti į savo vidaus pragarus, surasti jėgų pamatyti ten šventę ir šventumą, visi ieško kitur, šventyklose, šventovėse, turguose, viešnamiuose, minios naivuolių prie Raudų sienos kaišioja į skyles raštelius tavo vyrui...
Ką, jie negirdėjo, kad jau išrasti telefonai, internetas? Toks elementarus, o vis tiek minioms neįkandamas dalykas – popieriaus ar rašto išradimas niekuo nesiskiria nuo kompiuterio ar facebooko išradimo. Ar tu Jam rašysi raštelį, ar siųsi elektroninį laišką – efektas bus tas pats, nes svarbus tik vienas dalykas – ką tas laiškas reiškia tau pačiam, tavo vidaus pasauliui.
Kaip manai, tavo vyras atsakys? Aš jam vaikystėje irgi rašydavau. Paskui tą laiškelį slėpdavau kokiose nors vietose – įvyniodavau į kitus popierėlius, įkišdavau į degtukų dėžutes, paskui užkeldavau į aukščiausią medį ir – ir po kiek laiko bėgdavau pažiūrėt, ar laiškelis dingo. Kartais jis iš tiesų būdavo dingęs ir džiaugdavausi, kad Jis jį pasiėmė.
Pastebėjau net tokį dėsningumą – dingdavo tie rašteliai, kurie būdavo paslėpti lauke, o tie, kuriuos slėpdavau naftalinu ir tavo kvepalais kvepiančioje spintoje, niekad nedingdavo. Dievas yra išorėje, ne viduje – tai kas gi tada viduje? Gal kas nors svarbesnis už Jį? Jeigu jis būtų viduje, nereiktų jo ieškoti, tiesa? Niekad nesulaukiau atsakymo. Jis niekad neatsako, niekad. Užsiėmęs.
Tėvo nebuvimas nesusijęs su kokiu nors sumautu meilės stygiumi. Meilė, jausmai yra motinos zona, tėvas – pasaulio architektūra, konstrukcija. Kai jo nėra, pasaulio statinys atrodo labai netobulas. Nuo pat vaikystės. Silpnas, nestabilus, nesaugus. Ir dar – prisiminimai. Jo nebuvimas atėmė iš manęs prisiminimus apie jį. O prisiminimai – svarbiausia mūsų tapatybės dalis. Matyt dėl to buvau ne sykį kaltintas psichinės būklės nestabilumu, nesitvardymu, pusiausvyros ir saiko praradimu.
Pagaliau taksistas mus nuvežė prie kapo, prie Dievo Avinėlio kapo, kuris panašus į iešmininko trobelę, o ta trobelė stovi didesnėje trobelėje, panašioje į bažnyčią, kuri irgi stovi kitos, dar didesnės bažnyčios viduje, lyg būtų viena žuvis prarijusi kitą, o ją suėdusi dar didesnė pabaisa, apsišarvavusi smilkyklėmis ir kryžiais, o toj iešmininko trobelėj kažkoks surūkęs senis ir kažką vapa...
Sprok iš juoko, sako Migrena, sprogstu, sakau jai. Mudu abu puikiai žinojome, kad čia jokio Atpirkėjo kūno niekada nebuvo ir būti negalėjo, ir daugelis tą puikiausiai žino, bet nenori pripažinti, nes tiesa nuobodi, o prasimanymai ir gandai drumsčia protą, ir tose drumzlėse, tame mūsų tingaus mąstymo dumble visuomet atsiranda vietos užsiveisti parazitei vilčiai. Taip atsiranda pranašai, dievai, gimsta legendos. Didžiausia pranašų problema, kad jų idėjomis pirmiausia patiki idiotai ir ciniški šunsnukiai, vertelgos. Ir vieni, ir kiti sugadina pačius gražiausius dalykus.
Nepaaiškinau tau, kodėl Migrena gavo tokią pravardę. Ji nuolatinis galvos skausmas, labai paprasta. Ji nuolatos įsipainioja į kokias nors istorijas, o dar dažniau įpainioja kitus.
Taip atsitiko ir šį sykį. Mudu vaikščiojom aplink mažas bažnyčias, stovinčias didesnėse bažnyčiose, ir viskas mudviem buvo labai aišku, nes mudu gurkšnojome iš mineralinio butelio, kurį Migrena apdairiai buvo pripildžiusi alkoholio, vaikščiojom, ir viskas mums darėsi vis aiškiau ir aiškiau, mažos bažnyčios didelėse bažnyčiose, didelės bažnyčios užgožia, nužudo mažąsias, tas, kurios mūsų viduje, ir tada ėmiau kalbėti miniai, kažkokiai rusų ekskursijai, laukiančiai prie iešmininko trobelės, kad galėtų paspoksoti į šventą tuštumą, kurioje neva kažkada gulėjęs Dievo Avinėlio kūnas, Tegul visi žiūri į mus ir supranta, sakiau garsiai ir aiškiai, ką reikia daryti, tegul žiūri ir supranta, kad jie negali taip gyventi, bet norėtų, tegul nori, bet negyvena, tegul pavydi, svajoja, dūsauja vienatvės narvuose, bet bijo, nes visados jie bijo ką nors prarasti, mes nebijome prarasti, mes galime gulėti vidury gatvės apsišlapinę ir apsinuoginę ir ištvirkę, ir mums ne gėda, nes mes neprarasime gero vardo, kadangi nenusipirkome to gero vardo, mes jį gavome gimdami, ir negalim jo prarasti anksčiau, kol prarasim viską, kas brangiausia šioje žemėje, - sugebėjimą džiaugtis kiekviena akimirka, kiekvienu prasiskleidusiu šį pavasarį lapu, kiekvienu namų durų trinktelėjimu…
Ir nedarykite klaidos, kurią daro daugelis žmonių, nekalbėkite apie gyvenimą, o gyvenkite jį, nelaikykite gyvenimo kažkuo jums svetimu, kažkuo, kas tik bus, kas jūsų dar laukia, kas yra šalia ir tarsi tą gyvenimą reiktų garbinti kaip stabą, nesusijusį su jumis, niekas jūsų nelaukia, tik jūs patys, niekas jūsų negali pradžiuginti, niekas jūsų negali nuliūdinti nei įžeisti, tik jūs patys, tik jūs patys, jūs patys esate džiaugsmas, ir patys esate sielvartas, jūs esate gyvenimas ir gyvenimas ne kada nors, o dabar, jūs esate gyvenimas, ir gyvenimo džiaugsmas, ir gyvenimo šviesa, jūs ir tiktai jūs ir niekas kitas, nes tik aistra gyventi – stipriausias ir vertas vartoti narkotikas, nuo jo sunku atprasti, neįmanoma išsigydyti
Mudu glamonėjomės ir bučiavomės, o minia turistų stovėjo be žado ir užmiršo, ko čia atvažiavę tūkstančius kilometrų, manau, jie žiūrėjo į mudviejų aistrą kaip į stebuklą. O kai mėginau nusišlapinti toje iešmininko būdelėje, mane suėmė. Mane areštavo, o Migreną paleido. Nežinau, kas manęs laukia, aplinkui šlaistosi stūgaujančios minios, kruvinais nasrais reikalauja mano mirties, nes aš, esą, įžeidęs ir išniekinęs tokius dalykus, į kuriuos nedrįso kėsintis net pats Hitleris...
Tiesą sakant, nelabai ką teatsimenu, ką sakiau ar dariau vakar. Užvakar. Ar prieš metus. Man visą gyvenimą kas nors papasakodavo, ką aš veikiau, ką sakiau, kaip elgiausi. Aš būdavau apsvaigęs nuo alkoholio, nuo poezijos, nuo meilės arba tiesiog pasitraukdavau į abejingumo dykumą ir man būdavo nusispjaut ant šio pasaulio teisuolių, išminčių, turtuolių ir varguolių. Mano gyvenimo istorija parašyta kitų, štai kur juokingiausias paradoksas. Tačiau atsakyti už savo gyvenimą visuomet turi pats. Kad ir ką tai reikštų – pats.
Rašau tau iš kalėjimo, rašau senuoju būdu, ant popieriaus, pieštuku. Ironiška, tiesa? Ir ne todėl, kad čia nebūtų interneto, paprasčiausiai tu taip ir neišmokai naudotis kompiuteriu, įtariu, kad vien iš pagarbos Jam, nes viskas, kas susiję su juo, yra obskurantiška, dvelkia viduramžiais, pseudoarchaiškumu ir sadomazochizmu... taigi, tikiuosi, kai šis laiškas pasieks tave, aš dar būsiu gyvas...
Pasimelsk už mane. Dėl viso pikto. Ne Jam, o sau. Jis seniai mus paliko, ir nors tu šį jo poelgį supratai klaidingai – dėl visko kaltinai save - Jis to tikrai nevertas. Nevertas net vieno sumauto kupranugario. Jis viso labo tuščias statinys. Be tavo jausmo – tuščia dėžė. Griaučiai, konstrukcija, banalūs stulpai, kolonos, bokštai. Visa tai niekis, jeigu šios erdvės neužpildo tavo išgyvenimai, tavo meilė, tavo užuojauta, tavo ilgesys ir liūdesys.
Myliu, bučiuoju, K.