Tiesa, šiemet dalis šventinio šurmulio iš miesto centre esančios restauruojamos Vytauto didžiojo universiteto salės persikels į „Girstučio“ kultūros centrą. Pirmąkart planuojama renginį filmuoti ir tiesiogiai rodyti internetu. Organizatoriai džiaugiasi netikėtai gavę leidimą filmuoti festivalio žvaigždės Bobby McFerrino pasirodymą – tikimasi jį vėliau ne tik išleisti kaip DVD, bet ir parodyti per televiziją.
Nors dabar kalbėdamas apie festivalį renginio sumanytojas Jonas Jučas sako nespėjąs perklausyti visų įrašų, atsiųstų muzikantų iš viso pasaulio, kurie norėjo dalyvauti renginyje, intervius u lrytas.lt jis prisiminė ir gerokai sunkesnę festivalio pradžią.
***
– Kaip jaučiatės dabar, iki dvidešimt pirmojo „Kaunas Jazz“ belikus vos savaitei? Ramiai ar jaudinatės dėl galimų nesklandumų?
– Niekada nebūna visiškai ramu. Štai pernai prieš renginį įsiveržė tas įžymusis Islandijos ugnikalnis ir dėl to neskrido lėktuvai. Jau buvome sudarę alternatyvią programą, bet galų gale visi dalyviai atskrido.
Šiemet viskas turėtų būti gerai, jokių nesklandumų kol kas nėra, požymių, kad jų bus – irgi. Bet kad viskas vyktų iki galo sklandžiai – nebūna. Galbūt to nemato klausytojas, bet aš nepamenu festivalio, kad nebūtų kokios didesnės ar mažesnės smulkmenėlės, kurią reikėtų spręsti. Būtų gerai, kad penktadienį ir šeštadienį nebūtų didelio lietaus.
– Iš to, ką pasakėte, galima suprasti, kad jums vis dėlto labai svarbu ir tai, kas vyks lauke. Tačiau juk didieji festivalio koncertai – po stogu, jų lietus šiaip ar taip nesugadintų.
– Taip, labai svarbu. Ruošdamiesi antrajam festivaliui mes pagalvojome, kad jeigu Kaune yra toks dalykas, kaip karilionas, jo nepanaudoti būtų labai neprotinga. Todėl įvedėme varpų muzikos tradiciją – buvo labai daug įdomių Giedriaus Kuprevičiaus, Juliaus Vilnonio projektų.
Po to pagalvojome, kad reikia kažkaip pasirūpinti jaunimu, reikia auginti klausytojus. Galerininkė Irena Mikuličiūtė sumanė, kad būtų gerai mažiems vaikučiams piešti su kreidutėmis ant grindinio. Tad varpai skamba, o vaikučiai, varpų skambėjimo užburti, piešia džiazą. Ir tai pasiteisino – vaikai su malonumu ateina. Kiek jų po to tampa festivalio klausytojais? Na, nesužiedavome, tad negalime pasakyti.
O koncertai lauke – žmonėms, kurie negali įpirkti bilieto, ar tiems, kurie gali, bet tiesiog nori pasiklausyti džiazo gryname ore. Lauko koncertų programą stengiamės sudaryti šiek tiek lengvesnio turinio, muzika yra ne tokia sudėtinga.
– Čia galima kalbėti apie dar vieną tradiciją – „Saulės kliošo“ pasirodymą, be kurio „Kaunas Jazz“ jau irgi sunkiai įsivaizduojamas.
– Visai neįsivaizduojamas. „Saulės kliošas“ rodė labai daug iniciatyvos, ir mes mielai juos kasmet pakviečiame. Po jų pasirodymo labai tinka fejerverkai.
Norime, kad kiekvienas rastų festivalyje kažką pagal savo išsilavinimą ir pagal savo skonį. Programoje kažką sau turi rasti ir tie, kurie gali klausyti sudėtingos muzikos, ir tie, kurie ėjo pro šalį, išgirdo kelis garsus, stabtelėjo. Tai lyg laiptas po laipto, galimybė savo vidumi, suvokimu tobulėti. Tačiau žvelgiant bendrai, „Kauno Jazz“ festivalio publika pasidarė labai reikli – tai pastebiu jau kelerius metus.
– Nors džiazas nėra muzika masėms, festivalis kasmet pritraukia būrius žmonių. Ar tai lemia išskirtinė lietuvių meilė džiazui, ar yra koks slaptas receptas, kaip žmones sudominti, net jeigu jie paprastai tokios muzikos neklauso?
– Muzikos, kuri yra avangardinė, mūsų festivalyje yra iš tiesų nedaug. Tam yra „Gaida“, „Vilnius Jazz“. Nesinorėjo būti panašiems į kitus ir kartotis. Be to, žinoma, yra įvairių papildomų priemonių, kurios ne atstumia, o pritraukia. Viena jų – džiazo mados. Tokie renginiai yra lyg cukraus gabalėliai žmonėms – po to gal juos sudomins ir sudėtingesni dalykai.
Kartą pakviečiau koncerto paklausyti svečius po renginio išvežioti turėjusius vairuotojus. Iš pradžių jie nenorėjo, vėliau sutiko. O po koncerto susiradę mane sakė – tas džiazas kažkoks ne toks, klausomas! Matyt, buvo išgąsdinti kažkokio labai modernaus skambesio, kurį išgirdo nepasiruošę. O gal net pačio žodžio. Tokią baimę ir stengiamės įveikti.
– Dar viena festivalio tradicija – žydiškoji tema džiaze. Kaip ji atsirado?
– Sakyčiau, iš dalies spontaniškai, iš dalies ne. Pirmiausia, matyt, reikėtų pasakyti, kad labai daug gerų muzikų yra žydų tautybės.
Kai gavome pasiūlymą rengti koncertus Kauno choralinėje sinagogoje, mes pamanėme, kad bus visai įdomu. Dar buvo ir toks nedidelis politinis motyvas – kaip tik tada Kauno meru buvo Vytautas Šustauskas ir Kauną ėmė aplenkti kai kurių Vakarų šalių ambasadoriai. Taigi mes tiesiog pamanėme, kad su neblogu mūsų įvaizdžiu tokie koncertai galėtų suteikti Kaunui šiek tiek vertės.
– Iš Kauno ribų festivalis jau išėjo – jį žino visa Lietuva. O ar „Kaunas Jazz“ turi pretenzijų ir galimybių vadintis tarptautiniu, galbūt labiau publikos požiūriu – pritraukti žmonių iš viso pasaulio?
– Užsieniečių būna, bet ne tiek, kad tai būtų pavojinga Lietuvos žiūrovui. Pavyzdžiui, „Kauną Jazz“ buvo pamėgęs muzikos mokytojas iš Norvegijos, kasmet atvažiuodavęs su visa klase, t.y., apie 30 žmonių. Būna italų, prancūzų, kasmet atvažiuoja suomių, švedų, lenkų. Bet kad jie sudarytų didelį procentą, pavojingą procentą, taip nėra.
– Kodėl užsieniečių gausėjimą jūs apibūdinate kaip „pavojingą“?
– Todėl, kad tai yra nekomercinis renginys, globojamas Kultūros ministerijos ir savivaldybės, jam skiriama lėšų. Ir nebūtų gerai, jeigu renginys būtų komercinis. Tada bilietų kainos irgi būtų komercinės – reikėtų keisti bilietų kainodarą, juos branginti iki didžiųjų Europos festivalių kainų.
– Pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais festivalį „Kaunas Jazz“ matėte kaip renginį, šviečiantį, ugdantį meninį žmonių skonį. Kaip jo koncepcija keitėsi, koks jis dabar?
– Iš pat pradžių, kai festivalis prasidėjo kartu su nepriklausomybe, pati programa ir stilistika neleido padaryti taip, kaip norėjome. Kai kilo pati idėja daryti festivalį, daug kas juokėsi: Kaune džiazo... kas ateis? Tada miestas turėjo tvirtas klasikinės muzikos ir popmuzikos publikas, o kitai muzikai vietos lyg ir nebuvo. Tačiau iš tiesų keliuose koncertuose buvo sausakimša ir tie pajuokavimai pamažu pritilo.
Po to kilo mintis organizuoti festivalį kas antrus metus, kai nebūna Birštono festivalio, bet buvo nuspręsta renginį daryti kasmet. Kai sprendėme, į kokią pusę stilistiškai kreipti programą, buvo idėja sukti link džiazroko, bet nebuvo tam lėšų – tai palyginti brangi stilistika, reikalaujanti daug techninės įrangos. Tas noras liko neįgyvendintas.
Dabar suformuota plataus spektro programos tradicija – nuo paprastos iki sudėtingos – ir tai labiausiai pasiteisino: žmogui, kuris domisi muzika, reikia stengtis sudaryti galimybę kopti į tas aukštumas ir tobulėti.