Ką gi mes matome savo žemiškoje kelionėje? Iš tiesų visą savo mielą gyvenimą gyvuojame nevystančios gyvasties lūkesčiu: palaikome savo žemišką sotybę maistu; puošiame savo kūnišką nuogumą auksu tviskančiais apdarais; palaikome savo jaunatvę bio ir eko kremais. Visas mūsų gyvenimas yra lyg kova už amžinybę, į kurią... dažnai net ir netikime.
Prisikėlimas mus užklumpa netikėtai. Pirmoji Viešpaties prisikėlimo liudininkė Marija Magdalietė nesuabejojo Viešpaties mirties faktu. Prieš ją gyvas Viešpats! O ji įžvelgia jame vietinį sodininką:
„Moterie, ko verki? Ko ieškai?“ Jinai, manydama, jog tai sodininkas, atsakė: „Gerbiamasis! Jei tamsta jį išnešei, pasakyk man, kur padėjai. Aš jį pasiimsiu“. (Jn 20,15)
Mirtis yra akivaizdi. Tai – žmogiškosios tikrovės pagrindas. Mes gyvename lūkesčiu gyventi, tačiau ieškome ne gyvenimo, bet kaunamės su mirtimi. Ir visgi žinome, kad pralaimėsime; kad kapo duobė yra žmogiškosios gyvasties pabaiga.
Štai Marija verkia mirusio žmogaus lyg gyvojo. Ji tvirtina, kad net pasisavintų mirusį Viešpatį. Taip, jos meilė galia pranoksta mirties tikrovę. Kodėl mes kruopščiai tvarkome savo mirusiųjų artimųjų kapus? Mūsų meilėje ir atmintyje jie yra gyvi. Sava gyvastimi stiebiamės pranokti artimųjų mirties faktą ir gyvastingai gaiviname mirusiųjų atminimą.
Ir štai ... Prisikėlimas. Žmogus yra gyvas ir gyvas amžinai. To žmogaus kelyje dar nebuvo!
Prisikėlimo dieną meldžiame: „Dieve, kuris šią dieną per mirtį įveikusį savo Viengimį mums vėl atvėrei įėjimą amžinybėn, mūsų troškimus, kuriuos iš anksto žinodamas įkvepi, dar ir pagelbėdamas išpildyk.“ (Prisikėlimo sekmadienio kolekta)
Ir visgi labai sunku suvokti, kaip jis mums tuos Amžinuosius vartus atvėrė. Ar tai nėra tik pasaka? Kaip aš, paprastas mirtingasis, čia ir dabar turėčiau išgyventi Prisikėlimą? Kuo skiriasi Prisikėlimu džiūgaujantis krikščionis nuo ilguoju savaitgaliu besimėgaujančio eilinio žmogaus? Kam ir kaip prasideda amžinasis gyvenimas?
Prisikėlimas įvyksta santykyje su visada gyvu ir žmogaus prigimtį prikeliančiu Dievu, kuris dvelkia pačioje žmogiškumo gelmėje - širdies šerdyje. „Širdies šerdis“ yra ta vieta žmogaus būtyje, kur žmogų būti įgalina Dievas.
Atminkime, kad ir mūsų žemiškoji gyvastis yra amžinojo Dievo dovana. Ir šią gyvastį Dievas palaiko savo amžinuoju „tebūnie“. Būtent todėl mes, žmonės, negalime trokšti mirties ir negalime netrokšti amžinybės. Žmogiškoji gyvastis jau yra Amžinasties įvykio pradžia.
Ir štai Viešpaties mirtyje miršta mūsų mirtis. Mirtis yra gyvasties Kūrėjo išsižadėjimo polinkis žmoguje. Mes mirštame, kai renkamės ne Jį, mūsų gyvasties Kūrėją, bet amžinybės ieškome dulkėse ir šėtono įkvėptoje puikybėje ir paikybėje. Fizinė mirtis yra šios pirmojo puikybės akto, arba prigimtinės nuodėmės, pasekmė.
Mirtis miršta Kūrėjo amžinai atsiduodančios meilės atskleistyje - Prisikėlime. Ir jis vėl įsodina mus į amžinosios Gyvasties šaltinio sostą.
Tie, kurie gyvena su Juo, kuris yra žmogaus „širdies šerdis“, tie nuolat beldžiasi į Amžinasties vartus. Šiandien gi, Kūrėjas, ant Kryžiaus atkleidęs savo amžinąją Meilę, šiuo vartus mums atvėrė plačiai.
Žmogaus gyvastis, išgyvendama Amžinasties įvykį savo žmogiškume, išsiskleidžia lyg Lelija šlovės Dievui amžinuoju šauksmu: Alleliua!