Pastaruoju metu atrodo, jog valstybės vadovas yra V.Uspaskichas. Žmogus,
atvirai Kremliaus aikštėje tyčiojęsis iš Lietuvos, ko nedarė net
M.Burokevičius, aiškina, kas su kuo turi sudaryti koalicijas, kam eiti į
Seimą, o kam ne, o Lietuvos politikai už tai jam žemai lenkiasi.
Ar taip bus ir po kitų Seimo rinkimų? Ką po ciniško avantiūristinio
politikavimo partijos pasiūlys rinkėjams ir kas jais tikės?
Tai nėra tuščias klausimas, nes kyla Seimo paskirties problema - ar jis
taps užkulisiuose sutartų postų dalybų vieta, ar nacionalinių interesų
gynimo institucija? Kokie politikai šios misijos imsis?
Dabartinis Lietuvos politinis gyvenimas, regis, yra paskendęs
pragmatizmo jūroje, tačiau, mano manymu, dar yra likę keletas,
nepriklausomų nuo Maskvos ir tiesioginio verslo interesų, salelių.
Viena jų, maža, bet ambicinga, tautos išlikimo klausimus kelianti ne tik
popieriuje, bet ir gatvėje, yra tautininkai. Tai žmonės, priešinęsi
nutautinimo politikai ir puoselėję nacionalines, o ne vien
krikščioniškas tradicijas dar sovietmečiu.
Dabartinis lyderis G.Songaila, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys -
vienas nuosekliausių už tautinį identitetą kovojantis politikas. Jis
bene aiškiausiai iš konservatorių vadų pasisako prieš, jo požiūriu,
tautos interesams žalingą A.Kubiliaus politiką.
Atgimimo laikotarpiu tautininkų idėja buvo net populiaresnė už
krikščionis demokratus. Nacionalizmas, taip kaip jį aiškino lietuviškos
emigracijos filosofai, buvo teigiama sąvoka.
Jeigu tautininkai surastų racionalų požiūrį į ES ir sugebėtų
principingai atsiriboti nuo neonacių, ateities Lietuvai būtų naudingi,
nes lietuviškos kultūros ištakų tyrinėjimui ir tradicijų perdavimui
reikalinga ne vien ritualinis, bet ir politinis palaikymas.
Daugiausia vilčių dėl nacionalinės politikos, ekonomikos ir tautinės
kultūros atgimimo buvo sudėta į konservatorius. Didelė dalis tų, kurie
prieš okupaciją kovojo ar tik špygą kišenėje laikė, buvo ir tebėra šios
partijos rėmėjai. Ką kalbėti apie tremtinius ir politinius kalinius.
Visos konservatorių politinės nesėkmės buvo nurašomos sovietiniam
mentalitetui. Nors konservatoriai dažnai patys nuklysdavo į
populistinius kraštutinumus ar vadovų beatodairišką palaikymą ir labai
greitai pamiršdavo, ką anksčiau buvo skelbę.
Dichlofosu apipurškę kritiškai mąstančius šalininkus, konservatoriai vėl
atsidurdavo opozicijoje ir tik rinkėjams neturint kito pasirinkimo,
vėl išplaukdavo į politikos platesnius vandenis.
Ar šita tradicija tęsis? Bestuburėje savivaldybių politinėje dėlionėje
išryškėjo ir kitas partijos vadovų neigiamas bruožas - visiškas rinkėjų
ignoravimas. Dabar žadami demokratiniai partijos pirmininko rinkimai.
O kokie buvo iki tol? Ar naują vadovą išrinkus, kas nors pasikeis? Bus
pastatyta jau pralošta atominė elektrinė?
Nė vienas nacionalinės politikos klausimas dar nebuvo tinkamai iškeltas
ir koordinuotas. Ir vis dėlto tai partija, be kurios ateities Lietuva
negalės apsieiti. Jos viduje bręsta jaunas, konstruktyvus ir mažiau
kategoriškas krikščionių demokratų branduolys. Bet tai sala saloje, nuo
kurio priklausys tiek partijos, tiek apskritai dešiniųjų ateitis.
Išskirtinis vaidmuo įgyvendinant nacionalinius interesus teko
socialdemokratams. Tai, kad partija peržengė priešpriešos su
dešiniaisiais ambicijas ir atliko stojimo į NATO ir ES namų darbus, yra
didžiausias jos nuopelnas ir vaidmuo nacionalin ėje politikoje.
Netikėčiausia ir įspūdingiausia buvo prezidento A.M.Brazausko
metamorfozė. K.Prunskienės vyriausybėje jis užėmė skeptišką ir kartais
net priešišką Aukščiausiajai Tarybai poziciją. Ekonominės blokados metu
netgi atrodė, jog tuoj pradės advokatauti Maskvai.
Po kelerių metų A.M.Brazauskas tapo vienu didžiausių euroatlantinės
integracijos šalininku ir ilgam nuėmė daugelį nesusikalbėjimo Lietuvos
politikoje barjerų. Socialdemokratai visada pabrėždavo užsienio
politikos tęstinumą. Beveik be debatų su konservatoriais pritarė
Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymui. Pradėjo konstruktyvių santykių
su Lenkija, su kuria Lietuva tik ir gali atsispirti Rusijai, istoriją.
Šią strategiškai svarbią politiką tęsė prezidentas V.Adamkus. Tautiniai
jausmai taip pat nebuvo pamiršti. Iki šiol prisimenama A.Sakalo
paskelbta akcija - pirk prekę lietuvišką. Nors kultūros politikos taip ir nesukūrė.
Užtat, kaip ir kitose Rytų Europos valstybėse , pasinaudodami senais
nomenklatūriniais ryšiais, socialdemokratai įsivėlė į privatizacijos
peripetijas, neišskiriant ir partijos ilgametį pirmininką.
Vis dėlto, nepaisant sumenkėjusio autoriteto, socialdemokratai tebėra
stipri partija, sugebanti suvokti nacionalinių interesų svarbą ir
peržengti individualias ambicijas.
Darbo partijos ir partijos „Tvarka ir teisingumas“ vaidmuo Lietuvos
politinėje istorijoje yra neigiamas ir su nacionalinių interesų
igyvendinimu neturi nieko bendro. Šios partijos yra manipuliuojamos iš
išorės, jų rinkėjai neturi jokio supratimo, kas iš tikrųjų yra jų vadai.
Tokia situacija istoriškai nėra nauja, 1940 metais taip pat pakako
naivuolių net Lietuvos elite. Dabar šios partijos keičia taktiką, net
tariamai pykstasi tarpusavy, naudojasi A.Kubiliaus bestubure politika,
siūlo savo paslaugas, kurios noriai priimamos ir stengiasi į šį pažiūrų
ir principų difuzijos procesą įtraukti prezidentę.
Ekonominė krizė pažiūrų ir netgi politinių struktūrų niveliacijai taip
pat yra palanki terpė. Tai ir yra esminė netolimos politinės ateities
problema, kas laimės - komercinis požiūris į politiką ar platesnis
nacionalinių interesų suvokimas?