Iš Maroko į Lietuvą M.Aragrougas prieš pusantrų metų persikėlė kaip ir dauguma užsieniečių – dėl meilės. Maroke jis susipažino su šioje šalyje seminare dalyvavusia lietuve.
„Vieną dieną iš Tanžero važiavau traukiniu į Kasablanką. Ji tuo pačiu traukiniu vyko į Marakešą. Visą kelionę kalbėjomės, vėliau susitikome Kasablankoje, po to ji grįžo į Lietuvą.
Palaikėme ryšį, ji dar sykį buvo atvykusi į Maroką, kelis sykius Lietuvoje buvau ir aš, kol galiausiai nutarėme susituokti”, – pasakojo M.Aragrougas.
Pora nusprendė įsikurti Lietuvoje, nes M.Aragrougo žmona nemoka prancūzų kalbos, kuri būtina gyvenant Maroke.
Tačiau ir marokiečiui įsikurti Vilniuje nebuvo lengva.
„Maroke turėjau neblogą darbą – buvau sporto žurnalistas. Tačiau metus praleidę Lietuvoje su žmona susilaukėme vaikelio ir nusprendėme įsikurti Vilniuje”, – paaiškino užsienietis.
Kol kas gyvenimas Vilniuje marokiečiui klostosi sėkmingai.
Jis čia turi ne tik šeimą, draugų, darbą, bet ir sulaukia praeivių dėmesio.
Vyrą žmonės pradėjo atpažinti, kai išvydo televizijos chorų projekte.
– Ar pajutote pasikeitusį vilniečių požiūrį, kai jus pradėjo rodyti per televizorių?
– Taip. Sulaukiau daugiau dėmesio. Prieš kelias dienas stotelėje laukiau autobuso.
Aplink ratais vaikščiojo vienas vaikas, kol galiausiai priėjo, paklausė, ar aš dainuoju chore, ir paprašė autografo.
Tokių situacijų pasitaiko vis dažniau. Būna, kad žmonės mane atpažinę gatvėje šypsosi, ypač vaikai. Toks dėmesys, jeigu jo nėra per daug, man patinka.
Kartą už mano pietus kavinėje vilniečiai netgi sumokėjo.
Priėjau padėkoti ir paklausiau, kodėl ta šeima taip padarė, maniau, gal mes pažįstami.
Vyras pasakė, kad jam tiesiog patinka choras, kuriame dainavau. Jam atrodė, kad mūsų dainos turi prasmę. Tačiau aš noriu turėtų tikrų draugų, kurie šypsosi iš tikrųjų, o ne todėl, kad mane rodė per televizorių.
– Kol nedalyvavote chorų projekte, vilniečiai jums atrodė draugiški?
– Vilniuje žmonės atviresni negu kituose miestuose. Taip yra turbūt todėl, kad į sostinę atvyksta daugiau užsieniečių. Man patinka lietuvių charakteris.
Kai pirmąkart bendrauji su lietuviu, atrodo, kad jis yra šaltas arba jam visiškai niekas nerūpi. Tačiau jis tave tik stebi ir duoda laiko, kad pamatytų tavo elgesį.
Jeigu tu jam patiksi – jis tave priims, ir viskas, jeigu nepatiksi – nebendraus. Vidurio tarsi ir nėra. Džiaugiuosi, kad man su vilniečiais pavyksta sutarti tik gerai.
Kartais iš čia gyvenančių užsieniečių išgirstu įvairiausių istorijų ir ne visada galiu patikėti, kad tai teisybė. Pavyzdžiui, vienas bičiulis pasakojo, jog kažkokiame bare jį sumušė vien todėl, kad jo plaukai ilgi.
Kelis mėnesius jis vaikščiojo su mėlynėmis po akimis. Bet Vilniuje aš problemų neturėjau.
Sutariu netgi su taksi vairuotojais.
– Jūs dalyvaujate įvairiuose miestuose vykstančiuose bėgimo maratonuose. Kuo skiriasi Vilniuje ir kitur rengiami maratonai?
– Vilniaus maratone pirmą kartą dalyvavau pernai. Iki tol esu bėgęs Maroko, Prancūzijos, Dubajaus maratonuose.
Buvau profesionalus futbolininkas, tačiau, kai du kartus susilaužiau petį, šiuo sportu nebegalėjau užsiimti.
Todėl po kelerių metų pradėjau dalyvauti maratonuose.
Nesu profesionalus bėgikas, bet šis sportas man patinka. Vilniuje vykęs bėgimo maratonas skiriasi nuo rengiamų kituose miestuose.
Labai skiriasi maratonų maršrutai ir dalyvių fizinis pasirengimas. Vilniuje maratono tiesiogiai netransliavo jokia televizija, tačiau kitus maratonus, kuriuose esu dalyvavęs, visuomet rodydavo per televiziją.
Manau, kad Vilniaus maratono rengėjams reikėtų pakeisti maršrutą. Jis prasideda Senamiestyje, vėliau prabėgę parką visi patenka į „Žalgirio” stadioną, o vartai, pro kuriuos reikia iš jo išbėgti, – labai siauri, todėl prie jų susidaro grūstis.
Kituose maratonuose, kuriuose aš esu dalyvavęs, gatvės yra platesnės, dalyviai ten siekia rekordų.
Norint, kad Vilniaus maratone dalyvaujantys žmonės pasiektų kokį nors rekordą, reikėtų, jog maršrute nebūtų jokių kalvų, o sostinėje man teko bėgti į kalną. Rimtuose maratonuose bėgimo trasos yra lygios.
– Ar vilniečiai sportiški?
– Pastebėjau, kad Lietuvoje yra trys sporto šakos, kuriose lietuviai galėtų pasiekti labai daug.
Pirmiausia – krepšinis. Niekad per daug šiuo sportu nesidomėjau, bet pamatęs, kaip lietuviai žaidžia, supratau, kad įdėję dar daugiau darbo ir kantrybės jie galėtų tapti pasaulio čempionais.
Mane sužavėjo ir rankinio žaidėjai. Mačiau, kaip rankinį žaidžia jauni sportininkai. Kaip jie meta kamuolį!
Jei valdžia investuotų į šį sportą, Lietuvos sportininkai galėtų pasiekti puikius rezultatus.
Trečia sporto šaka – lengvoji atletika.
Žinoma, Lietuvoje žiemos labai ilgos, galbūt sąlygos lengvaatlečiams treniruotis nėra pačios geriausios, bet pasiekti gerų rezultatų jie turi galimybių, nes yra stiprūs ir ištvermingi.
– Kokių kitokių naujų pomėgių atradote gyvendamas Vilniuje?
– Man labai patinka žalia spalva ir Lietuvos gamta. Maroke taip pat yra žalumos, tačiau tikrai ne tiek daug, kiek jos yra čia.
Vasara Lietuvoje – mano mėgstamiausias metų laikas.
Su šeima ir draugais vasarą paprastai ne tik leidžiu laiką gamtoje, bet ir išmokau naujų dalykų, kurių nebuvau bandęs, – pradėjau žvejoti ir grybauti.