„Patyčių prevencijos programose praleistas vienas esminių punktų: kaip užkirsti kelią mokytojo patyčioms“, – įsitikinusi Kauno technologijos universiteto (KTU) Socialinių mokslų fakulteto Ugdymo sistemų katedros profesorė daktarė Irena Leliūgienė.
Nors dirba universitete, profesorė gyvai ir iš arti stebi, kas vyksta mokyklose. I.Leliūgienė nuolat bendrauja su mokytojais, mokinių tėvais, moksleiviais, palaiko ryšius su Kauno mokyklų vadovais – KTU absolventais. Iš daugybės šaltinių susikaupė niūrūs duomenys.
Patyčia – ir vaiko, ir suaugusiojo – darosi vis rafinuotesnė, jai pasitelkiamos naujausios informacinės technologijos. Lietuvoje plinta patyčių kultūra. Televizijos laidose šaipomasi iš bedarbių, pensininkų, mokytojų, kaimiečių, neįgaliųjų, kitų „nurašytų“ visuomenės sluoksnių.
Patyčių terpėje vaikai – itin nesaugūs. Europos šaltinių duomenimis, Skandinavijoje, Ispanijoje patyčias patiria mažiau nei 4 proc. moksleivių. Lietuvoje patyčias patiria net 70 proc. vaikų.
Per trejus pastaruosius metus, kai 11 Kauno mokyklų prisidėjo prie patyčių prevencijos programos „Olweus“, patyčių sumažėjo vos 2 proc.
– Dalis tėvų patyčių nevertina rimtai. Ar pritartumėte minčiai, neva vaiką patyčios tik užgrūdina?
– Psichologiniam smurtui pasitelkus naujausias informacines technologijas – mobiliuosius telefonus, socialinius tinklus, patyčia žaibiškai išplinta, jos padariniai vaiką gali tiesiog sužlugdyti. Kita vertus, patys tėvai nustebtų, pamatę, kokiais baisiais žodžiais SMS žinutėmis savo draugus plūsta jų pačių, regis, padoriai auginti vaikai.
Iš tėvų ir moksleivių jau girdžiu apie daugybę naujų patyčių ir šantažo formų, plintančių netgi tarp pradinukų. Štai pavyzdys: iš geriausios draugės pasiskolintu telefonu klasės draugams prirašyta bjaurasčių. Žinutė iš telefono ištrinta, o jo savininkė, nesupratusi, kas atsitiko, buvo supjudyta su visa klase, nuo jos nusigręžė draugai.
Mergaitė buvo sugniuždyta. Išsiaiškinti, kas įvyko, padėjo tik tėvų budrumas. Patyčių toleravimas – netinkamiausias būdas vaikui „grūdinti“. Dažnu atveju prireikia psichologų ir kitų specialistų pagalbos.
– Kaip vertinate prevencijos programų veiksmingumą?
– Patyčios gajos, kol nesunaikinta jas maitinanti terpė. O čia turime dar daug bėdų. Viena jų – tai, jog kasdienės patyčių prevencijos programos užsiėmimai neretai rengiami po pamokų, kai vaikai jau būna išvargę ir išalkę. Mokytojai kartais net nesuspėja tai valandai pasirengti.
Švietimo ir mokslo ministerija skelbia, kad „Olweus“ programą įgyvendinančiose mokyklose patyčių sumažėjo 15 proc. Vis dėlto yra duomenų, kad pakeitusios formą patyčios tarpsta ir ten, kur su jomis kovojama. Tyčiotis juk galima žvilgsniu, gestu, netgi tylėjimu. Atpažinti ir užkirsti tam kelią gali tik patyrę, talentingi pedagogai. Štai tų talentingų, mylinčių vaikus turime nedaug, nors gerų dalyko mokytojų – apstu.
Kitas skaudulys – kai iš vaiko tyčiojasi mokytojas.
Patyčių prevencijos programa skirta užkirsti kelią patyčioms tarp vaikų. Tačiau jos kūrėjams pro akis praslydo chamiškai per pamokas su vaiku besielgiantis mokytojas. Kodėl besityčiojančiam mokytojui netaikomos sankcijos, kodėl jis nesiunčiamas tobulinti kvalifikacijos?
Apgailėtina, kai artimo meilės, atlaidumo pristinga netgi kai kurios katalikiškomis save vadinančios mokyklos.
Kai kurie pedagogai nei profesine, nei moraline prasme nepasirengę dirbti su jautriais, sunkiau paauglystę išgyvenančiais vaikais.
Išgirstu apie tiesiog dramatiškus atvejus, kuriuos yra sukėlusios mokytojos, o vėliau – ir mokyklos baimę.
– Kaip susijusios patyčios ir mokyklos baimė?
– KTU Edukologijos institute prieš 4 metus Algimantas Bagdonas apgynė itin aktualią disertaciją „Mokyklos baimės raiška, jos įveikimo edukaciniai veiksniai“. Galima sakyti, Kaune turime savą, lietuvišką „Olwėjų“.
Tirdamas mokymosi nesėkmes, A.Bagdonas nustatė ryšį tarp mokinių baimės raiškos ir ironiškų, kandžių, savo dalyko svarbą sureikšminančių mokytojų. Justinas Marcinkevičius yra prisipažinęs: „Aš nemokėjau matematikos. Bet baigiau medaliu mokyklą. Iš matematikos man išliko tik daugybos lentelė.“
Nevalia sureikšminti vieno dalyko, pamirštant žmogų.
Kai vaikas ima praleidinėti pamokas, o ypač – kai ima daryti klaidas ten, kur anksčiau neturėjo problemų, patyręs pedagogas neskubės grasinti policija, o ieškos gilesnių priežasčių. Mokyklos baimė turi daug išraiškų.
Vaikas gali skųstis pykinimu, galvos skausmais, gali sutrikti skrandžio veikla, drebėti, netgi visai dingti balsas. Tai – ne simuliacija, o požymis, kad vaikui reikia skubios suaugusiojo pagalbos.
– Ką galime padaryti, kad padėtis pasikeistų?
– Pirmiausia – netylėti. Vaikai, tėvai ir pati mokykla neturėtų dangstyti patyčių atvejų. Vaikų psichiatras profesorius Dainius Pūras yra pabrėžęs būtinybę sutelktomis pastangomis nutraukti ydingą prievartos visuomenėje ratą.
Stiprindami vaikų psichinę sveikatą, mokydami juos kurti nesmurtinius santykius, ieškodami mokykloms talentingų pedagogų, galbūt išsaugosime vaiką kaip patį brangiausią ir jau nykstantį turtą katastrofiškai tuštėjančiose mokyklose.