Tačiau apklausų duomenys šokiruoja. Prieš metus portalo „delfi“ ir Viešosios nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės „Spinter tyrimai“ atliktoje apklausoje krikščionimis save vadinantys žmonės atsakydami į klausimą, ar jie tiki, kad Kristus yra gyvas, “taip“ atsakė 38,3 proc., abejojo 28,6 proc., likusieji tai neigė arba nežinojo, ką atsakyti. Tad mažiau nei pusė krikščionių Lietuvoje tiki Kristaus prisikėlimu.
Apaštalas Paulius, neigęs Kristaus prisikėlimo faktą, kol sutiko Prisikėlusįjį akis į akį, rašė: „Jei Kristus nebuvo prikeltas, tai jūsų tikėjimas tuščias, ir jūs dar tebesate savo nuodėmėse. Taip pat ir užmigusieji Kristuje yra žuvę. Ir jei vien dėl šio gyvenimo dėjome savo viltis į Kristų, tai mes labiausiai apgailėtini iš visų žmonių“ (1 Kor 15, 17-19). Jei Kristus nėra prisikėlęs, tuomet tuščios mūsų apeigos bažnyčiose, nieko vertos pastangos šį pasaulį daryti patraklesniu, nes viską dengia mirties šešėlis.
Jėzus apie save yra pasakęs: “Aš esu Prisikėlimas ir Gyvenimas” (Jn 11, 25). Tai reiškia, kad pats Jėzus yra Prisikėlimas. Ir kai ateina Tas, kuris ištaria tokius žodžius, žmogus turėtų pabusti, būti supurtytas, o velykinis kiaušinis įstrigti jo gerklėje. Juk ši ištara dvelkia naujumu ir jėga. Žmonijos istorijoje prieš Jėzų niekas taip nekalbėjo. Ir toks teiginys turėtų būti svarbus ne tik tikinčiajam, bet ir tapti iššūkiu kiekvienam, kuris ieško tiesos ir nėra užsisklendęs išankstinėmis nuostatomis. Juk atiduoti savo žmogiškąją gyvybę už kitus, net iki mirties, gali tik tas, kurio šaltinis glūdi kitur – amžinai Gyvąjame.
Kristaus prisikėlimas yra ir faktas, ir tikėjimas. Faktas, kad moterys ir mokiniai Velykų rytą rado tuščią kapą ir numestas įkapes. Tai - pirmasis Kristaus Prisikėlimo ženklas, po kurio buvo daug kitų. Žinoma, ženklas visada palieka apsisprendimo laisvę - tikėti tuo, kas slypi už jo ar ne. Tikėjimui visada reikia ženklų, kurie palaikytų jo gyvybę, bet pats tikėjimas yra anapus ženklų. Jo dėka mes tarsi paliečiame Kristaus gyvenimą ir prisikėlimą.
Tačiau jei prisikėlimas yra tik tikėjimo sritis, tada krikščionybė yra itin subjektyvus dalykas. Nuoširdžiai ieškodami tiesos, pradėdami nuo tuščio kapo ir kitų lydėjusių Prisikėlimą ženklų visada galime nueiti kelią, kuris mus atvestų prie istorinio Kristaus prisikėlimo fakto, tampančiu aktualiu Jėzaus asmenyje.
Tad tuščias kapas yra provokacija. Jis provokuoja mus pasirinkti: tikėti arba kurti sąmokslo teorijas. Jo akivaizdoje vyksta apsisprendimas, kuris atveria krikščionybės esmę arba palieka ties naująja mitologija, kuri pateikia miglotas koncepcijas apie atgimimą, reinkarnaciją, pavasario pabudimą. Nieko nauja, taip pat viskas buvo ir Velykų rytą prieš du tūkstantmečius Jeruzalėje. Juk vieniems tuščias kapas reiškė gyvenimo apsivertimą aukštyn kojomis, o kitiems - galimybę sukurti dar vieną sąmokslo teoriją apie pavogtą lavoną (Mt 28, 13-14).
Nūdien Kristaus prisikėlimu gyvena visi, kurie jį pasitinka konkrečiose savo gyvenimo situacijose. Juk galime pasinaudoti viskuo - sveikata, liga, darbu, draugyste, žmogiškais santykiais su kitais, sėkme ir nesėkme, kančia ir net nuodėme, - kad priimtume prisikėlimo slėpinį, kuris yra pats Kristus, viskuo besinaudojantis apreikšti meilės viršenybę. Net prieš mirtį.