Apie kitokias Velykas ir gyvenimą Tiberiados bendruomenėje kalbamės su kunigu, vienuoliu broliu Egidijumi (Gilles Charue). Jis Baltriškėse – nuo pat bendruomenės įsikūrimo pradžios, rudenį švęs 15 metų vienuolinio gyvenimo sukaktį ir 7 kunigystės metus.
Lrytas.lt pokalbis – su broliu Egidijum.
- Broli Egidijau, kodėl kasmet priimate būrius jaunuolių švęsti Velykas kartu su jumis? Ar nesinorėtų ramios šventės vien brolių bendruomenėje, tarsi šeimoje?
- Bendruomenė – tai ne tik 5 broliai. Visi jaunuoliai, kurie atvažiuoja – dažnai sulaukiame 100-120 norinčių dalyvauti Velykų stovykloje - jau yra bendruomenės dalis. Jie ir mes esame didelė šeima. Be to, norime suteikti galimybę jauniems žmonėms atrasti Velykas kitaip nei vien margučių šventę. Ir tikrai daugeliui Velykos Baltriškėse yra atradimas. Grįžę namo jie pasakoja apie šią patirtį savo draugams, šeimoms, dėl to kasmet į stovyklą atvažiuoja vis nauji žmonės.
- Kuo išskirtinės šv. Velykos Baltriškėse?
- Tai linksma ir graži džiaugsmo šventė, susidedanti iš trijų dalių – didžiojo ketvirtadienio, didžiojo penktadienio ir šeštadienio vakaro bei sekmadienio. Kiekviena diena turi savo prasmę, kurią visi kartu stengiamės atrasti.
- Papasakokite apie tai. Pradėkim nuo Didžiojo ketvirtadienio.
- Didįjį ketvirtadienį prisimename paskutinę vakarienę – šv. Mišių įsteigimą. Jos yra kaip Kristaus meilės ženklas, jo pasiaukojimas, atsidavimas mums. Atsiliepdami į jo auką ir mes trokštame save dovanoti – aukoti jam, visą, kas mums svarbu.
Didįjį ketvirtadienį Mišių metu dvylikai parinktų žmonių yra plaunamos kojos, taip per paskutinę vakarienę darė Kristus. Tai ženklas, kad kunigas tarnauja bendruomenei kaip Kristus, ir kad kiekvienas esame kviečiami tarnauti vieni kitiems.
- Didysis penktadienis – kokia jo prasmė?
- Didysis penktadienis – atgailos diena. Tą dieną Kristus buvo nukryžiuotas dėl mūsų nuodėmių. Penktadienį einame Kryžiaus kelią, skaitome Kristaus kančios istoriją, trumpai tariant, apmąstome Kristaus meilę. Nors esame nusidėjėliai ir neverti to, Kristus mirė dėl mūsų. Ir tai ne abstrakcija, ne istorijos dalis, bet labai konkretūs įvykiai dabartiniam, realiam gyvenime.
Kartais sunku tuo tikėti. Ypač, kai apmąstome kančią, gali kilti skolos, kaltės ar gėdos jausmas, kad Dievui reikėjo tiek kentėti dėl manęs. Bet tada reikia skaityti Evangeliją. Joje aiškiai matyti, kad Jėzus nesmerkė nė vieno, nekaltino, bet visiems prašė atleidimo.
Didysis penktadienis – ne gedulo, bet pergalės diena, nes Kristus nugalėjo mirtį. Kryžių ir kančią suprantame netinkamai, kada pamirštame Prisikėlimą. Jei žiūrim tik į kryžių, tuomet krikščionybė – negera, liūdna naujiena.
- Kodėl svarbu išgyventi Didįjį ketvirtadienį ir penktadienį? Kodėl neužtenka sekmadienio ryto, kai švenčiame Prisikėlimą?
- Jei nežiūri į kryžių, nesupranti Prisikėlimo. Sportininkas labiausiai džiaugiasi savo pergale, kai gerokai dėl jos paprakaituoja, stengiasi. Didįjį penktadienį matome, kad Kristus patyrė didelę kančią, neapykantą, nuodėmės baisybę, atitolimo nuo Dievo jausmą, bet jis nepalūžo, liko ištikimas. Jėzaus meilė nugalėjo žmonių žiaurumą, pyktį. Kristus gali nugalėti ir mūsų nuodėmes. Tai vilties ženklas.
Kristus pereina iš mirtingo žmogaus į amžinąjį gyvenimą. Taip parodo, kad ir mes pereisim tą patį – nors ir mirsim, patirsim įvairių sunkumų, bet prisikelsime gyventi kartu su juo.
- Ar pats kasmet įsijaučiate į Velykų slėpinį? Kokia tai patirtis?
- Taip. Velykos – tai nauja pradžia. Žinoma, vidinės Velykos ne visada sutampa su visos bažnyčios Velykom. Dažnai jos ateina po sunkių laikotarpių. Tai laikas, kai atrandi viską iš naujo, pamatai viską kitom spalvom, užplūsta entuziazmas.
- Ne visi tiki Dievą, Kristų. Kaip manote, kodėl?
- Nes stiprus racionalizmas. Daugeliui atrodo, kad Kristaus istorija – mitas. Žmonėms nepažįstama patirtis, kad Prisikėlimas yra čia ir dabar. Kristus gyvas ir toliau veikia. Žmonės mano, kad realybė yra tai, kas telpa galvoje, ką galima išmąstyti. Bet juk realybė platesnė nei tai, ką įsivaizduojame.
- Kokia yra jūsų įtikėjimo, atsivertimo istorija?
- Buvau vaikas. Tėvai įtikėjo, kai man buvo 7 ar 8 metai. Tai mane stipriai palietė, ėmiau daug ir karštai melstis. Ne kartą patyriau Šventosios Dvasios prisilietimų. Sunku tai apibūdinti žodžiais. Mano gyvenimas keitėsi. Iki tol mokykloje buvau visiškas tinginys, įtikėjęs, pradėjau gerai mokytis. Gerėjo santykiai šeimoje. Augome keturi vaikai – aš, brolis ir dvi sesės. Jiems nebuvo taip pat kaip man. Jie iki šiol netiki ir nelabai supranta tėvų, manęs. Net truputį viduje pyksta dėl mano pašaukimo tapti vienuoliu.
- Kaip ir kada supratote, kad esate kviečiamas tapti vienuoliu?
- Man būnant 8-9 metų per adoraciją atėjo mintis, kad noriu visas atsiduoti Dievui. Paskui troškimas vis augo ir augo. Dvyliktoje klasėje prašiau ženklų, kad tikrai žinočiau, ar Dievas to nori. Buvo dvi įdomios situacijos. Kartą atėjau pas batsiuvį taisyti batų. Jis manęs nepažinojo, bet nei iš šio, nei iš to paklausė, ar noriu tapti kunigu.
Taip pat mūsų kaimynystėje gyveno viena močiutė, serganti Alzhaimerio liga. Kartais aplankydavau ją. Ir vienintelis dalykas, ką ji prisimindavo apie mane, buvo tai, kad noriu tapti vienuoliu. Be abejo, pagrindinis dalykas buvo vidinė ramybė ir trauka. Esu laimingas, kad pasirinkau tokį gyvenimą.
***
Tiberiados bendruomenės ir į Baltriškes atvykusio jaunimo dar laukia pats gražiausias įvykis – Prisikėlimo šventė.
Ketvirtadienį, penktadienį ir šeštadienį dirbę ūkinius darbus, pasninkavę, stengęsi gyventi tyloje, stovyklos dalyviai turės progą šokti, dainuoti kiek tik širdis geidžia, skanauti pačių išsikeptų pyragų. Stovykla baigsis sekmadienį po pietų. Tada stovyklos dalyviai turės progą Velykų džiaugsmu dalintis su savo namiškiais.