Vyskupas A.Poniškaitis: „Krikščioniškos Velykos nėra cikliškai besikartojanti gamtos atbudimo šventė“ (nuotraukos)

Su vyskupu Arūnu Poniškaičiu didžiausios krikščioniškos šventės išvakarėse kalbėjomės apie tai, kodėl net ir įvykus Atpirkimui žmogus liko toks pat nuodėmingas, koks ir buvo, ar nemirtinga būtybė – Dievas – iš tiesų galėjo mirti, ką Jėzus veikė nuo Didžiojo Penktadienio popietės iki Velykų ryto, ir kaip Bažnyčia vertina pagonišką Velykų šventės atributiką.

- Tai pagrindinė krikščioniškojo pasaulio šventė. Joje minime Jėzaus Kristaus, kuriame Dievas prisiėmė žmogaus prigimtį, prisikėlimą iš mirties. Svarbus ne tiek pats įvykis su visu jo nepaprastumu, kiek mūsų santykis su Jėzumi: ne su gražia idėja, sena istorija, bet su asmeniu.

Ne tik per Velykas, bet ir kiekvieną dieną stengiamės būti tokio nusiteikimo kaip Jėzus. Jo esmė – mylėti Dievą visame kame ir labiau už viską, o kiekvieną žmogų – kaip save patį. Mylėti ir pasitikėti iki galo, džiaugsme ir skausme, ir netgi mirtyje, kad, pasak apaštalo Pauliaus, su Jėzumi numirę, su Juo ir gyventume. Visos mūsų kaip krikščionių maldos, religinės praktikos, nors ir būtinos, nėra savaiminis tikslas: tai priemonės išlaikyti ryšiui su Dievu, kuris yra galutinis kiekvieno iš mūsų gyvenimo tikslas.

- Be Kalėdų nebūtų Velykų. Abi šios šventės yra svarbios, bet Velykos didesnė šventė ta prasme, kad Jėzaus prisikėlimas yra viso mūsų tikėjimo pagrindas. Tą pabrėžia apaštalas Paulius, sakydamas, kad jeigu Kristus neprisikėlė, tada „tuščias mūsų skelbimas ir tuščias jūsų tikėjimas“. Pasak apaštalo, jeigu Jėzų įtikėjome vien dėl šio gyvenimo, dėl gražių idėjų, gražaus mokymo - tai esame labiausiai apgailėtini iš visų žmonių.

- Kategoriškai neatskirčiau vieno nuo kito. Jeigu mes kalbėtume apie prisikėlimą tik kaip apie tolimą įvykį – jis netektų aktualumo. Prisimename daug istorijos faktų, bet jie nepaliečia mūsų kasdienybės. Prisikėlimas svarbus ne kaip erdvėje ir laike apribotas įvykis, atitolęs nuo mūsų per 2 tūkstančius metų.

Tai faktas, kuris turi sąsają ir su mūsų šiandieniu gyvenimu. Ir šiandien mes su tuo pačiu Jėzumi bendraujame. Santykis su Juo keičia mūsų gyvenimą, skatina mus būti panašaus nusiteikimo, kaip Jėzus, sekti Jo mokymu ir jį įgyvendinti šiandien, mūsų kultūrinėje aplinkoje ir situacijoje. Kita vertus, Jėzaus prisikėlimas kaip mūsų būsimo prisikėlimo laidas primena, kad ribotas šio pasaulio teisingumas nėra lemiamas ir galutinis. Jis dažnai nepajėgia apginti nekalto ar netgi pats jį nukryžiuoja. Siekdami teisingumo čia ir dabar, neturime pamiršti ir dieviškojo teisingumo, prieš kurį visi stosime. Jis gali sugrąžinti tai, kas net pačiam geriausiam žmogiškajam teisingumui nėra įmanoma.

- Krikščioniškosios Velykos glaudžiai susiję su žydų dar iki Kristaus švęstomis Velykomis – Pascha. Jose minimas pagrindinis Senojo Testamento išganymo istorijos įvykis – Išėjimas iš Egipto, kurio išvakarėse kiekvienoje žydų šeimoje buvo valgomas avinėlis, o jo krauju pažymėtos namų durys, kad jas aplenktų mirtis, tą naktį aplankiusi egiptiečių namus.

Jėzus buvo nukryžiuotas Paschos išvakarėse, kaip tikrasis Avinėlis, kurio krauju esame išgelbėti. Kadangi Jėzaus mirties data pagal senąjį Mėnulio žydų kalendorių kasmet atitiko vis kitą datą romėniškajame Saulės kalendoriuje, nusistovėjo tradicija krikščioniškas Velykas švęsti pirmąjį sekmadienį po pirmosios pavasario pilnaties, taip jas išlaikant arčiau Paschos. Kartu su Velykomis kilnojamos ir visos kitos šventės, kurios susiję su jomis – Šeštinės, Sekminės.

- Sąsajos su judaizmu labai gilios. Teisingai pabrėžiama, kad Naujasis Testamentas be Senojo nėra iki galo suprantamas, o Senasis be Naujojo nėra atbaigtas. Jėzuje išsipildo Senasis Testamentas. Yra daug daugiau ir glaudesnių sąryšių, nei šis kalendoriaus ryšys.

- Ta sąvoka nėra dažnai naudojama kasdienėje kalboje, todėl gali tapti kažkiek svetima žmogaus ausiai. Ypač, jeigu jis pernelyg nesigilina į tikėjimo turinį. Galėčiau sakyti, kad Atpirkimas siejasi su žodžiu „atkūrimas“. Tikime, kad Dievas sukūrė pasaulį ir laisvą žmogų – tokį laisvą, kad jis galėjo pasirinkti ir tą kelią, kuris neatitiko nei Dievo turėto plano, nei paties žmogaus pašaukimo, nevedė žmogaus į laimę. Nuodėmė, įvykusi dėl žmogaus laisvos valios, pažeidė santykius – žmogaus santykį su Dievu, kitais žmonėmis, pačiu savimi ir visu pasauliu, jį supančia aplinka.

Atpirkimas yra to santykio atkūrimas. Jis įgalina pasitikėti Dievu ir nesistengti Juo manipuliuoti, ieškoti Dievo valios, įsiklausyti į Jo žodį, jį suprasti ir jam paklusti kasdienybėje.

Kitus žmones gerbti kaip Dievo vaikus, įsiklausyti į juos, o ne naudotis kaip įrankiais. Mokėti teisingai vertinti save – nei per daug sumenkinant, nei per daug sureikšminant, tiesiog mylint ir save kaip nepakartojamą Dievo vaiką. Į pasaulį, supančią aplinką žiūrėti kaip atsakingam šeimininkui, juo atsakingai naudotis, galvojant ne tik apie save ir savo poreikius, bet ir apie kitus žmones, ateinančias kartas.

- Čia vėl susiduriame su klausimu apie žmogaus laisvę ir Dievo pagarbą jai. Atpirkimas „pasiekia“ žmogų, kai šis laisva valia priima Dievo ištiestą ranką, Jėzų Kristų - ne tik Jo mokymą, bet ir Jį patį kaip asmenį. Kai stengiasi gyventi vienybėje su Dievu, palaikyti ryšį su Juo, tada ir kasdienybėje pasirodo konkretūs Atpirkimo vaisiai.

Nuodėmė ir toliau nuodija žmonijos istoriją, kai žmogus atmeta Dievą ir stengiasi gyvenimą tvarkyti vien savo išmintimi ir jėgomis. Arba kai mano, jog vien lūpomis išpažintas tikėjimas tarsi kokia magiška priemonė garantuos šventą, tobulą gyvenimą, be nuodėmių ir klaidų. Nuodėmė buvo ir pirmųjų amžių, ir šiandienos krikščionių gyvenime. Esame nuodėmingi, vis iš naujo daugiau ar mažiau atitolstame nuo Dievo, tačiau Jis „nesunaikina tiltų“. Galime vis iš naujo grįžti prie Dievo, priimti Jo gailestingumą ir savo pastangomis bei remdamiesi Dievo malone keltis ir eiti pirmyn, augti, tobulėti.

Vyksta procesas, kuriame labai daug priklauso ir nuo mūsų pačių. Dievo meilė žmogui neatšaukiama, o mes savo galutinį sprendimą, pasirinkimą formuojame per visą žemiškąjį gyvenimą.

- Ar galima sakyti, kad Atpirkimas yra Dievo geranoriškumo gestas? Ar tai reiškia, kad Dievas priima žmogaus polinkį į nuodėmę, jo materialumą, kurį, beje, pats jam ir suteikė, tad žmogui tereikia parodyti norą, ir Jis jam viską atleis?

- Žmogus yra Dievo kūrybos vainikas, kuriame susivienija medžiaginis ir dvasinis pradas. Tiek žmogaus sukūrimas, tiek ir jo atpirkimas yra Dievo dovana. Nuo Dievo atskiria tik nuodėmė, o ne medžiaginis žmogaus pradas kaip toks. Kita vertus, dvasinis žmogaus pradas nėra savaiminis ryšio su Dievu garantas. Juk nuodėmė pirmiausia gimsta žmogaus dvasioje, jo širdyje.

Priimtas Atpirkimas perkeičia žmogaus dvasią ir jo elgesį. Kartais tai išgyvenama kaip staigus, radikalus pokytis, bet dažniausiai – kaip kelionė, kurioje Dievas kantriai veda žmogų, prisitaikydamas prie jo žingsnio, augimo tempo. Dievo gailestingumas visada didesnis už žmogaus nuodėmę: kai žmogus jį iš tiesų priima, jis ryžtasi taisytis, atitaisyti padarytas skriaudas. Susitaikinimas su Dievu nėra šiaip sau išorinis formalumas, paįvairinantis gyvenimą, kurio net ir nemanoma keisti.

- Dievas, kurio džiaugsmui nieko netrūksta, panoro pasidalinti savo džiaugsmu su žmogumi, kuris be Dievo negalėjo nei atsirasti, nei būti. Nuostabus dalykas yra žmogui duota laisvė, kurios akivaizdoje Dievas tarsi atsisako savo visagalybės, o nusidėjusio ir pražūtin pasukusio žmogaus ateina ieškoti ten, kur jis yra, visa kuo, išskyrus nuodėmę, su juo susitapatindamas.

Tas, kuris sukūrė pasaulį ir žmogų, nesielgia su žmogumi lyg su neprotingu daiktu, bet gerbia jo laisvą valią, pasirinkimą. Panašiai elgiasi vaiką auginantys tėvai, kurie supranta, kad tikras auklėjimas reikalauja daug meilės, kantrybės ir pasitikėjimo. Reikia vaikui nurodyti tam tikras gaires, ribas, bet jeigu bus vien bandoma prievarta įsprausti į tas ribas, jos taip ir liks sąmoningai nepriimtos ir lengvai peržengiamos, kai šalia nebus galingesnio autoriteto.

Dievo meilė žmogui yra neatšaukiama, tačiau pagal Jo planą neatsirandame pasaulyje staiga kaip tobulos būtybės. Dievo dėka esame ir turime visa tai, kas iš tiesų yra būtina galutiniam tikslui – Dievui - pasiekti. Tačiau Dievas leidžia mums augti, rinktis, išgyventi pažinimo džiaugsmą, įveikti kliūtis, patiems būti savo likimo kūrėjais.

„Dievo kvailybė išmintingesnė už žmones ir Dievo silpnybė galingesnė už žmones“, - sako apaštalas Paulius. Tai sunku suprasti. Ir sunku patikėti, kad meilė yra galingesnė už neapykantą, tiesa – už melą. Norisi kažkaip apsidrausti: galia, įtaka, turtu, įrodymais, kol galiausiai šios priemonės ima užgožti esmę. Velykos kviečia tam tikra prasme „nusiginkluoti“, išdrįsti pasitikėti Dievu ir žmogumi. Nukryžiuotas ir prisikėlęs Jėzus moko šio pasitikėjimo.

- Kad Evangelija būtų suprantama pagonims, ji skelbta taip pat ir iš platonizmo, stoicizmo pasiskolintomis sąvokomis, įdedant į jas atnaujintą turinį. Negalime visiškai sutapatinti Dievo Žodžio su tuo Logos, apie kurį kalba antikinė filosofija.

Evangelijos pagal Joną pirmasis skyrius skelbia Žodį – Logos, kuris buvo „pradžioje“. Jis yra Dievas, visa per Jį yra atsiradę. Jis tapo kūnu. Šis Dievo Žodis, dieviškoji Išmintis krikščioniškoje teologijoje nėra kažkoks beasmenis dalykas – teorija, principai. Dievo Žodis yra Asmuo, esantis nuo amžių, laike priėmęs žmogišką prigimtį ir tapęs žmogumi. Jėzaus, Dievo Sūnaus, auka nėra dieviškų principų ar dieviškosios tiesos atsisakymas, bet priešingai – jos atskleidimas. Dievas tapo žmogumi, kad tokiu būdu parodytų mums savo meilę ir suteiktų galią tapti Dievo vaikais.

- Iš tiesų. Naujajame Testamente, apaštalo Pauliaus laiške Filipiečiams sakoma: „Jis, turėdamas Dievo prigimtį, godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones“. Dievas tapo panašus į žmones viskuo, išskyrus nuodėmę. Tai labai didelis pasilenkimas prie žmogaus. Jėzuje ant kryžiaus Dievas priima ir pašventina kiekvieno nekalto žmogaus kančią, o Jėzaus prisikėlimu laiduoja, kad žmogaus gyvenime paskutinis žodis priklauso ne mirčiai.

- Be abejo, nemirtingasis Dievas iš tiesų negali mirti. Nekalbame apie kažkokį „laiką“, kuriame Dievo kaip tokio nebūtų likę. Dievo tapimas Žmogumi, dieviškosios ir žmogiškosios prigimties susivienijimas viename asmenyje yra tikėjimo slėpinys, kurį sunku pilnai paaiškinti. Šis slėpinys buvo iššūkiu žmogaus protui, jo patirčiai ir anksčiau, ir dabar.

Jėzaus tikras žmogiškumas nekėlė abejonių Jo mokiniams ir visiems, kurie su Juo susidūrė. Apaštalas Jonas sako: mes skelbiame, „ką girdėjome ir savo akimis regėjome, ką patyrėme ir mūsų rankos lietė“. Mokiniai matė Jėzų labai žmogišką – išalkusį ir ištroškusį, mylintį ir kenčiantį. Neabejotina buvo ir Jėzaus mirtis. Tai aiškiai liudija Evangelija.

Nukryžiuotas po didelių kankinimų, Jėzus miršta anksčiau nei kiti du greta nukryžiuoti žmonės. Jam nebuvo sulaužyti blauzdikauliai, siekiant pagreitinti mirtį, tačiau ietimi pervertas šonas. Ištekėjęs „kraujas ir vanduo“, kuriame Bažnyčia mato Eucharistijos ir Krikšto simbolį, raidiška prasme taip pat gali būti jau mirties paliesto kūno ženklu.

Tad ir Prisikėlimas, kuriuo nebuvo lengva iš karto patikėti, nėra triukas, bet Dievo darbas. Kristaus prisikėlimas tikrai nėra „lavono atgaivinimas“ dar kuriam nors laikotarpiui, kuris vėl neišvengiamai baigtųsi mirtimi. Regėjusieji prisikėlusį Jėzų, Jame atpažįsta tą patį asmenį, kurį pažinojo iki nukryžiavimo, visiškai realų, ne viziją, tačiau tuo pačiu – jau nebepavaldų mums įprastiems dėsniams, įeinantį, durims esant užrakintoms.

Apaštalai, susidūrę su ta nekasdiene, jiems visiškai neįprasta tikrove, negalėjo nieko kito padaryti, tik naudodamiesi savo turimomis sąvokomis ir supratimu liudyti du dalykus – kad tai tikrai ne vaiduoklis, ne šmėkla, o tas pats Jėzus iš Nazareto, kurį jie pažinojo ir kuris tikrai buvo miręs, ir kad jis jau nėra pavaldus mirčiai, kaip būtų atgaivinto, reanimuoto žmogaus atveju.

- Tai reiškia, kad Atpirkimas, kurį Dievas įgyvendino per Jėzų Kristų, palietė ir tuos geros valios žmones, kurie buvo mirę iki Jėzaus. Kaip Adomo nuodėmė žmonėms užvėrė dangų, taip Jėzaus – naujojo Adomo – auka jis buvo atidarytas. Atpirkimas pasiekia visus, visų laikų ir vietų žmones, tačiau nepanaikina galutinio laisvo žmogaus apsisprendimo, išreikšto iki mirties.

- Mūsų žmogišku supratimu nelengva suvokti Dievo tikrovę. Dievas Sūnus visada yra Tėvo dešinėje, Trejybės vienybėje. Valandos, paros bėga mums. Dievas yra amžinybėje, kuri nėra tapati laikui, ištęstam iki begalybės.

- Mirė ir prisikėlė Jėzus Kristus, kuris yra ir Dievas, ir Žmogus. Tai yra ne du skirtingi asmenys, bet vienas Asmuo. Dieviškoji prigimtis nemirtinga, tačiau tai niekaip nepaliečia Jėzaus mirties realumo. Net jeigu kalbame apie bet kurį kitą žmogų, Katalikų Bažnyčia tiki, kad jo gyvenimas tęsiasi ir po mirties. Mirtis nesunaikina nei žmogaus, nei Žmogumi tapusio Dievo.

- Tikėjimas yra tai, kuo žmogus priima Dievo Apreiškimą. Jo tvirtumas ar silpnumas priklauso nuo įvairių dalykų. Pirmiausia, tikėjimas yra Dievo dovana, bet ji nepaneigia žmogaus laisvės. Tad daug priklauso nuo to, kiek žmogus atsiveria šiai dovanai. Kadangi Apreiškimas yra daugiau nei tik tiesos, tai ir tikėjimas yra ne vien Apreiškimo tiesų pažinimas bei pripažinimas, o ir žmogaus santykis su apsireiškiančiu Dievu. Tikėjimo stiprėjimui ar silpnėjimui turi įtakos žmogaus malda. Taip pat – ir jo gyvenimo būdas. Juk ne be pagrindo sakoma, kad jei negyveni taip, kaip tiki, pradėsi tikėti taip, kaip gyveni.

Iš mąstymo apie Dievo Apreiškimo turinį, pažintą tikėjimu, kyla teologija, padedanti geriau suprasti šį Apreiškimą, kiek tai yra įmanoma žmogaus protui. Istoriniai, archeologiniai tyrinėjimai padeda geriau pažinti Apreiškimą. Jie patvirtina, kad Apreiškimas, iš vienos pusės – vyko istorijoje ir per istorinius įvykius, iš kitos pusės – jį liudijantis ir perteikiantis Šventasis Raštas nėra plikų istorinių faktų rinkinys.

Dievo įkvėpti Šventojo Rašto autoriai juos interpretuoja naujų aplinkybių šviesoje, naudoja įvairias asociacijas, simbolius. Taip atsiskleidžia tiesa, kuri reikalinga mūsų išganymui. Tai ne istorijos, geografijos, archeologijos ar koks kitoks panašus vadovėlis, bet gyvojo Dievo žodis, kurį apmąstydami galime pažinti Dievą ir kelią link Jo, žmogų ir jo gyvenimo prasmę.

- Vėlesniais laikais yra buvę bandymų aiškinti, kad Jėzaus Prisikėlimas suprastinas ta prasme, kad gyvuoja Jėzaus paskelbtos idėjos, jos yra nemirtingos, žmonės toliau pagal jas gyvena, ir tai neturi nieko bendro su Jėzaus kūnu kape. Esą, jis gali ir toliau sau gulėti kape ir jame suirti, bet Jėzaus idėjos gyvena toliau. Tačiau sunku įsivaizduoti, kad tokią prisikėlimo sampratą būtų turėję anų laikų žydai, pirmieji prisikėlusio Jėzaus liudytojai.

Žinoma, jų tikėjimas rėmėsi pirmiausia ne tuščiu kapu, bet susitikimu su Prisikėlusiuoju, tačiau sunku patikėti, kad jie būtų suderinę kūno buvimą kape ir tikėjimą prisikėlimu. Tiek tada, tiek dabar tvirtai sakome: Jėzus prisikėlė, iš tiesų prisikėlė!

- Laiko nuorodos Šv. Rašte dažnai turi teologinę prasmę. Chronologinių ar kitokių detalių mokslinis tyrinėjimas nėra tiesiogiai susijęs su Evangelijos tiesa, jos esme. Ją iškreiptų tiek ir grynai pažodinis, tiek ir grynai simbolinis visko aiškinimas.

- Tikriausiai galėjo, bet Jis leidžiasi randamas kiekvienam geros valios žmogui, kokiu laiku šis begyventų ir kokio išsilavinimo bebūtų. Manau, kad tai yra svarbiausia.

- Man tai yra tarsi šventės „įpakavimas“ - daugiau ar mažiau sėkmingos jos dekoracijos, kurios negali atstoti pačios šventės esmės. Jeigu visas dėmesys sutelkiamas tik į juos, tuomet iš tiesų krikščioniškos Velykos neišgyvenamos. Norėtųsi, kad šis šventinis džiaugsmas kiltų iš vidaus, iš susitaikinimo su Dievu ir žmonėmis, skatinančio priimti gerumą ir juo dalintis.

- Gal todėl, kad Velykų Bobutės pintinė nėra tokia talpi, kaip Kalėdų Senelio maišas? Iš tiesų nei vienos, nei kitos šventės esmė nėra komerciniai dalykai. Vienos ar kitos šventės proga pateikiami blizgučiai, dekoracijos – žmonių fantazijos, jų išradingumo reikalas.

- Krikščioniškos Velykos nėra cikliškai besikartojanti gamtos atbudimo šventė. Jų esmė - ne besikartojantis gamtos atbudimas, bet Jėzus Kristus, kuris kartą prisikėlęs daugiau nebemiršta. Visa tai, kas neprieštarauja šiai esmei ir jos neužgožia, netrukdo švęsti krikščioniškas Velykas. Atbundanti gamta gali pasitarnauti kaip Kristaus prisikėlimo paveikslas, tačiau jis šio prisikėlimo nei atstoja, nei pakeičia, nei yra jam lygiavertis.

Švęsdamas Velykas, krikščionis pirmiausiai mato Dievą, dėl jo tapusį žmogumi, mirusį ir prisikėlusį. O koks tuo metu oras už lango – tai antraeilis dalykas. Krikščioniui gamta nėra Dievas. Jis negarbina gamtos jėgų kaip dieviškų, bet džiaugiasi Dievo sukurtu pasauliu, kuris kiekvienu metų laiku yra savitai gražus.

- Ant margučių, be abejo, tiktų Jėzų ir Jo prisikėlimą ženklinantys simboliai. Tačiau kai kurie simboliai yra universalūs. Pavyzdžiui, gyvybės medis yra minimas ir Šv. Rašte, kaip augantis Rojaus sode. Jėzus yra mums gyvybės medis, o mes – jo šakelės. Jeigu žmogus yra krikščionis, tai Velykose jo dėmesio centre yra Kristus, o gėlės, gyvūnai ant velykinių margučių – ženklas visos Dievą šlovinančios kūrinijos. Velykų šventės tikrai nėra laikas, kai reikėtų tikrinti kiekvieną į bažnyčią atneštą margutį ir pagal jo simbolius aiškintis, kiek nuoseklus yra žmogaus krikščioniškas tikėjimas.

- Taip. Kiekvienoje kultūroje yra daug gražių dalykų, išreiškiančių žmoguje slypintį gėrio, grožio troškimą. Juk tai Dievo įdiegta žmogaus širdyje nuo pat jo sukūrimo. Kaip ir žmogų, taip ir iš jo kylančią kultūrą, reikia gerbti, apvalyti, puoselėti.