Kodėl už 3 mln. eurų lietuviško obuolio neįpirksi?

Pagal Europos Komisijos reglamentą, 75 proc. lėšų, už kurias įsigyta dalijamų vaisių ir daržovių, kompensuojama iš ES biudžeto, likusi dalis – 25 proc. – iš šalies iždo.

Lietuvai šiais ir kitais mokslo metais vykdyti programą „Vaisių vartojimo skatinimas mokyklose“ iš ES biuždeto skirta beveik po tris milijonus litų. Tikslus skaičius – po 2 973 897 litus, arba po 861 300 eurų. Tai daug. Tačiau kodėl apie šią programą žino tiek mažai šalies gyventojų? Atrodytų, kiekvienas tėvas džiaugtųsi, kad jo vaikas mokykloje per pertrauką kremta dovanotąjį obuolį, kriaušę, apelsiną, mandariną, greipfrurtą, bananą, morką. Būtent tokie vaisiai, daržovės parinkti Lietuvoje vykdant programą, beje, dalijant juos ne visiems – tik pradinio ugdymo vaikams, t. y. 1-4 klasių ir priešmokyklinukams.

Praėjusiais – 2009-2010 – mokslo metais programoje dalyvavo tik 60 šalies švietimo įstaigų – nemokamai dalijamus vaisius ir daržoves valgė 21 tūkst. vaikų, tad iš tuokartinių 1,5 mln. europinių litų panaudota buvo tik 30 tūkst. Šiais mokslo metais dalyvauja daugiau švietimo įstaigų, tačiau ne tiek, kad vėl didžioji iš ES biudžeto skirtų pinigų į jį negrįžtų.

Ieškant atsakymo, kodėl Lietuvos mokyklos vangiai dalyvauja, iš pirmo žvilgsnio, atrodytų, šaunioje vaisių dalijimo vaikams programoje, taip pat smalsu žinoti, ar šalies ūkininkai į ją įsijungę (įjungti). Juk savoje – lietuviškoje – žemėje užaugę vaisiai, daržovės geresni nei kitur užderėję, nes nepertekę chemikalų. Kita vertus, net Biblijoje pasakyta, jog reikia sotintis savos – ne svetimos! – žemės gėrybėmis. Tad – ar vaikams dalijami programiniai obuoliai, morkos, kriaušės – lietuviški?

„Europos Komisijoje ruošiant šios programos reglamentą ir diskutuojant, kokius šviežius vaisius ir daržoves Bendrijos vaikai turėtų nemokamai gauti, nuspręsta, jog nebūtinai augusius gimtojoje šalyje, nors mes, Lietuvos žemės ūkio ministerijos atstovai, siekėme, jog būtų įrašyta priešingai – tik gimtojoje. Tačiau gal ir gerai, kad sprendimas demokratiškas, nes Lietuvos vaikai turi galimybę gauti ir naudingų vaisių, kurie pas mus neauga: citrusinių, bananų. Vis dėlto Europos Komisija rekomenduoja, jog du trečdaliai šalies vaikams dalijamų vaisių turėtų būti vietiniai“, – aiškina Rimantas Krasuckis, Lietuvos žemės ūkio ministerijos Žemės ūkio ir maisto departamento direktorius, patvirtindamas, jog tai tik rekomendacija – jos neprivalu laikytis. Kartu pašnekovas linki, kad „būtų įvertintas savų augintojų triūsas jų produkcija aprūpinant programos „Vaisių vartojimo skatinimas mokyklose“ dalyvius.

Ar įvertinamas? „Pirmą kartą girdžiu apie tokią programą – niekas neprašė, kad švietimo įstaigoms tiektume obuolius“, – nustebusi „Žiežmarių sodų“ sandėlininkė Janina Bajorienė.

„Labai keista, kad dauguma tiekėjų, kurie aprūpina mokyklas vaisiais, daržovėmis, juos įsigyja iš perpardavinėtojų, bet ne pigiau – tiesiai iš ūkininkų. Tiekėjams gal taip patogiau – viena sąskaita ir pan., tačiau argi ekonomiška?! Be to, ar sulyginsi jų tiekiamus atvežtinius obuolius – daugiausia lenkiškus – su lietuviškais pagal kokybę? Atvežtiniai daug prastesni. Bet – sėkmingai parduodami, nors neretai tokie, kokių mes, Lietuvos sodininkai, net neskiname, – nesunokę. Mums, sodinininkams, labai svarbu, kad vartotojui patektų kokybiški obuoliai.

Jei juos vaikams imtų iš mūsų, iš vakaro atidžiai perrinktume, net parinktume pagal dydį, kad netektų pjaustyti pusiau“, – apgailestauja ūkininkė Danguolė Mažeikienė. Jos sodininkystės ūkis – Barsūniškiuose, Kauno r. Moteris vos kelioms vaisių dalijimo programoje dalyvaujančioms Kauno švietimo įstaigoms veža savo ūkio obuolius – pasak jos, toms, kurias aptarnauja gudrūs tiekėjai – suprantantys, kad pigiau pirkti tiesiai iš ūkininko, negu iš jo produkcijos perpardavinėtojo. „Maitinimo paslaugų organizatorė UAB „Vydūna“ nusprendė, kad pigiau pirkti obuolius iš manęs, o ne iš didmeninės įmonės „Samsonas“, kuriai juos vežiau“, – sako ūkininkė. Bet didžiuma tiekėjų taip nedaro.

Pats laikas paaiškinti programos „Vaisių vartojimo skatinimas mokyklose“ vykdymo mechanizmą. Didysis jos vykdytojas, arba administratorius, – valstybės įmonė „Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūra“ (toliau – Agentūra). Jos direktoriaus pavaduotojas Germanas Lamsodis dėsto: „Paramos prašytojai, norintys dalyvauti vaisių ir daržovių dalijimo programoje, pirmiausia užsiregistruoja pas mus. Kad nebūtų apgaulės, patikriname jų duomenis – ar tikrai tokios yra, jų sąskaitų bankuose numerius ir pan. Mokėjimas už dalijamus vaisius – kompensacinis. Tai reiškia, jog pirmiausia pirkėjas, kitaip sakant, paramos gavėjas, įsigyja vaisių, daržovių, šie išdalijami, o maždaug po trijų mėnesių jam pervedame pinigus.“

Tasai paramos gavėjas gali būti trejopas: pati programoje dalyvaujanti švietimo įstaiga (bendrojo lavinimo ar pradinė mokykla, vaikų globos namai ar darželis, sanatorija ir pan.), savivaldybės skelbtąjį konkursą laimėjęs tiekėjas bei įmonė, su kuria vaikus ugdanti įstaiga sudarė sutartį.

„Viena iš priežasčių, kodėl vaisių dalijimo programa neįgyja pagreičio, – kad paramos gavėjui reikia investuoti savo pinigus, o jie negreitai grįžta“, – mano G.Lamsodis.

Daugiau priežasčių nurodo Aldona Lisovskaja, vadovaujanti maitinimą kai kuriose Kauno mokyklose organizuojančiai įmonei „Vydūna“: „Dirbame labdarai – už tai, kad tiekiame dalijamus vaisius, daržoves, negauname jokio uždarbio. O darbo daug. Pavyzdžiui, morkas reikia ir nuplauti, ir nuskusti, ir į maišelius sudėti. Buhalterija – sudėtinga: Agentūra priekabiai „popierius“ tikrina – visi galai turi sueiti, juk europiniai pinigai. O dar vaisių, morkų kainos kyla! Ar nupirksi jų, lietuviškų, už sumą, kuri skiriama, – ar nupirksi dabar kilogramą obuolių už 1,40 lito (su pridėtinės vertės mokesčiu) arba morkų už 95 centus?! Rudenį galėjai iš daržininkų, sodininkų dideliais kiekiais įsigyti, bet kur dėti – sandėlių neturime?! Kas lieka daryti? Tiekti tik bananus, citrusinius vaisius, kriaušes, ir tas nelietuviškas – juk mažai jų Lietuvoje užauginama. Guodžia tik tai, kad vaikams gera padarai.“

Pasak Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūros Gyvulininkystės produktų skyriaus vadovės Editos Čechanavičiūtės, vaisių vartojimo skatinimo Lietuvos švietimo įstaigose programos strategiją 2010-2013 metams žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius patvirtino 2010 m. vasarį, nors programa pradėta vykdyti jau 2009 m. – tada dalijami buvo tik obuoliai ir morkos.

Patvirtino ir kompensacines dalijamų vaisių bei morkų kainas bei svorį.

Dalijimui perkamų sveikųjų produktų – vitaminų šaltinių – įkainiai už kilogramą: kriaušės – 3,50 Lt, obuoliai – 1,15 Lt, bananai – 3,80 Lt, citrusiniai vaisiai – 3,50 Lt, skustos morkos – 1,25 Lt, plautos – 0,95 Lt. „Kainos – be pridėtinės vertės mokesčio, jį taip pat kompensuojame“, – sako pašnekovė.

Vaisiai ir morkos dalijami triskart per savaitę. Jų norminiai svoriai: obuolys, kriaušė – 140-200 g, bananas – 180-220 g, morka 90-140 g.

Šiuos bei citrusinius vaisius, pasak E. Čechanavičiūtės, Lietuva pasirinko kaip sveikiausius bei populiariausius – labiausiai mėgstamus vaikų, rekomendavus Visuomenės sveikatos centrui bei Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai.

Mažai likę švietimo įstaigų, kurios pačios organizuoja maitinimą, taigi, ir tų, kurios, dalyvaudamos vaisių dalijimo programoje, pačios juos įsigyja. Viena tokių – Pakruojo „Žemynos“ vidurinė mokykla. Jos pavaduotoja Aida Stakutienė, paklausta, kada, kokius ir ar noriai žemesniųjų klasių mokiniai valgo dalijamus vaisius, morkas, sako: „Klasės juos pasiima iš valgyklos po pirmos pamokos, nusiplauna, o valgo po antros pamokos. Iš viso valgo 125 vaikai. Į programą įsijungėme iškart, kai ji pradėta vykdyti suprasdami, jog vaikai per mažai valgo vaisių – pratę gardžiuotis saldumynais, traškučiais. Ką gauna, vaikai labai noriai valgo, tik labai sunku rasti, kas obuolius tiektų už 1,15 lito. Juk jie kainuoja apie 3 litus. Kartais pasiseka gauti: nors obuoliukai negražūs, vaikai kerta.“

Panašiai kalba Mažeikių rajono rajono Tirkšlių vidurinės mokyklos direktorius Marius Vilimas.

Morkas mokyklai tiekia vietos ūkininkas Nerijus Švelnys – apie 50 kg per mėnesį. Jas virtuvės darbuotojos sutarkuoja ir spaudžia sultis. Vaikai dalijamas gėrybes valgo valgykloje. Direktorius tiekėjų prašąs lietuviškų obuolių. Atvežamų lietuviškų ir lenkiškų obuolių santykis vienodas.

Paprašytas pasidalyti mintimis, kodėl kitos mokyklos nedalyvauja vaisių vartojimo skatinimo programoje, M.Vilimas mintija: „Galbūt bijo papildomo darbo: jo tikrai daugiau ir valgyklos darbuotojoms, ir buhalterei. Bet, manau, viskas padarytina dėl vaikų. Mūsiškiai gauna ir sūrelių, pienuko – dalyvaujame dar pieno dalijimo programoje. Kai veltui gauni, mielu noru naštą įveiki! Visas mokyklas raginčiau dalyvauti minėtose programose ir nebijoti popierizmo: nemokamai dalijami vaisiai, pienas – labai didelė paspirtis vaikams, kurių tėvai to neįstengia jiems nupirkti. Juolab kad daugėja socialiai remtinų šeimų.“

„Mūsų mokykla morkų neima. Jos – papildoma problema: neturime nei tarkavimo mašinos, nei galimybių garantuoti higienines normas. Kita vertus, ne kiekvienas mėgsta morkas, kaip, beje, ir pieną. Iš pradžių užsisakydavome morkų, bet kai kurie vaikai jų nevalgydavo. Pinigai – į balą... Kadangi obuolių kaina didesnė nei remiama, jų vaikai taip pat negauna. Todėl maitinimą organizuojanti įmonė „Sanitex“ mums daugiausia tiekia bananus, kriaušes, apelsinus.

Neretai jų kaina taip pat didesnė nei remiama. Tada skirtumą dengia pati mokykla iš vaikų tėvų pervesto 2 proc. pajamų mokesčio. Ir vaikai, ir tėvai labai patenkinti dalijamais vaisiais, jų laukia: kai kartą dėl popierinių nesklandumų įmonė jų nevežė, labai pasigedo“, – teigia Vilniaus rajono Paberžės šv. Stanislavo Kostkos vidurinės mokyklos socialinė darbuotoja Irena Ivanova, atsakinga už šią programą. Ji pripažįsta, jog dalyvaujant programoje kasdien tenka susidurti su papildomu popierizmu: ir sąskaitas-faktūras pildyti, ir surašyti, kiek visko išdalyta bei liko neišdalyta. Bet esą dėl vaikų gerovės būtina pasistengti.

Ūkininkė Teofilė Baliukonienė iš Varėnos rajono, Matuizų seniūnijos, Voriškių kaimo sako minėtoje programoje dalyvavusi praėjusiais mokslo metais, kai turėjusi morkų – tiekusi jas Druskininkų švietimo įstaigoms, su kuriomis buvo sudariusi sutartis. Dabar netiekia, nes nėra ką tiekti. „Pernykštis derlius juk žuvo“, – sako moteris. Ar tieksianti morkas kitais mokslo metais, jei gerai užderės? „Reikia vaikučiams padėti – tegu valgo ekologišką produktą. Su manim laiku atsiskaitydavo – laiku pinigėlius pervesdavo. Vis didesnė galimybė realizuoti, ką užauginai, – šypsosi ji, pridurdama: – Tik tolokai tenka vežti – mokyklos už 75 kilometrų, laimė, mano vaikai pakeliui gyvena, tai nuveža.“

Minėtasis ūkininkas N.Švelnys taip pat patenkintas padidėjusia galimybe realizuoti savo ūkio morkas dalyvaujant šioje programoje. Pats į programą įsijungė – ėjo į mokyklas ir siūlėsi tiekti savo morkas, Tirkšlių ir Mažeikių „Pavasario“ vidurinėse mokyklose pasiūlymas buvo priimtas. Nebijoti siūlyti linki ir kitiems ūkininkams. Tačiau sako, jog jei reikėtų keliskart per savaitę tolimesnėms mokykloms vežti, neapsimokėtų dalyvauti programoje. Dabar „Pavasario“ mokyklai nuvežąs morkų kartą per savaitę, ten jos laikomos sandėlyje. Didesnių sandėlių mokyklos neturi.

„Aplinkui nėra ūkininkų, kurie galėtų tiekti mums obuolius, juolab kriaušes“, – tvirtina pavardės ir vardo sakyti nenorinti Druskininkų „Atgimimo“ vidurinės mokyklos valgyklos darbuotoja. „Sandėlyje seniai obuolių neturime – net norėdami negalėtume jų tiekti“, – teigia žiežmariškė J. Bajorienė.

Kaip bendrovei „Kretingos maistas“, vienai didžiausių maitinimo paslaugų organizatorei, sekasi lietuviškus obuolius, morkas tiekti mokykloms, dalyvaujančioms vaisių vartojimo skatinimo programoje? „Šiuo metu Anykščių, Biržų, Jurbarko, Kazlų Rūdos, Pasvalio, Molėtų, Šilutės, Skuodo, Telšių, Ukmergės ir kitų vietovių mokykloms, globos namams dalijame tik kriaušes, bananus ir citrusinius vaisius. Prieš pradėdami 2009 m. vykdyti vaisių dalijimo programą ieškojome galimybių bendradarbiauti su regionų ūkininkais, kad vietos vaikai gautų šviežių obuolių, morkų. Pastarųjų nebetiekiame, nes vaikai nemėgsta.

Šalies ūkininkai dar nėra pasirengę vaisių vartojimo skatinimo programai – neaktyvūs ieškodami bendradarbiavimo su maisto paslaugų organizatoriais mokyklose galimybių. Pagrindinė problema, kodėl stinga dalijamų lietuviškų vaisių ta, kad mūsų ūkininkai neturi reikiamų kiekių, kad aprūpintų didesnius šios programos dalyvius. Kita problema – ūkininkai neturi gerai išvystytos logistikos ir transporto sistemos“, – teigia Alisa Norkuvienė, „Kretingos maisto“ vykdomoji direktorė.

G.Lamsodis sutinka, kad remiamų obuolių įkainis turėtų būti lankstus – reaguodamas į rinkos pokyčius, žemės ūkio ministras turėtų jį pakeisti. Tada bei sąmonėjant paramos prašytojams plačiau prasivers varteliai lietuviškam obuoliui atriedėti į švietimo įstaigas.

Pesimistiškesnė Panevėžio rajono „Dembavos medelyno“ direktorė Vitalija Kuliešienė: „ Pernai dalyvavome vaisių vartojimo skatinimo mokyklose programoje – tiekėme obuolius, bet nuostolingai.

Juk juos reikia ir išvežioti mokykloms. Kas transporto išlaidas kompensuos?! Ši programa gera vaikams, bet ne verslininkui. Retas verslininkas ryšis dalyvauti griozdiškų ataskaitų nepelningoje programoje! Žinoma, labai myliu vaikus – jei turėtume obuolių – du trečdaliai derliaus žuvo, – gal vėl tiektume. Bet… nėra kada galvoti apie gerumą, kai už nugaros stovi bankai, laukdami palūkanų.

Lietuviškų obuolių mažai, nes nėra jokio stimulo plėtoti sodininkystę, kai valstybė jos neremia, tik visaip varžo! Lietuvoje sodininkystė prilyginta pievininkystei. Kur pievą nušienauti, o kur sodą prižiūrėti!.. Užtai ir trūksta lietuviškų obuolių.“

Bet kodėl mokyklos nenori ir kitų vaisių – kodėl nedalyvauja jų dalijimo programoje? „Retas kas tautos labui pirštą pajudins, nebent piniginei papildyti…“ – teigia R.Krasuckis.