„Mano Velykos liūdnos, prie stalo sėsime mes su žmona Renata ir keliolika mudviejų vaikų, bet ant jo nebus jokių skanėstų. Neturiu pinigų net kiaušinių nupirkti“, - sutrinka 44-ejų Vytautas K., užkalbintas Klaipėdos-Šilutės rajonų paribyje, Lankupių kaime.
Šio kaimo sodybų virtinės dunksi įspūdingo peizažo Minijos slėnyje apibus upės, o jos krantus jungia ant lynų pakabintas medinis pėsčiųjų tiltas.
„Nematau aš to grožio, gavau štai seniūnijoje viešųjų darbų užduotį valyti nuo žilvitynų pakeles ir dirbu. Storesnius kamblius išpjaunu, dirbu savo motopjūklu, tai galiu pasiimti tinkamą malkoms medieną. Smulkias šakas deginu, nes pakelė turi likti švari – kitaip viešųjų darbų negausiu, o nuo jų priklauso mano nedarbo išmoka“, - į karčią savo būties kasdienybę įsileidžia žmogus.
Nuo jo deginamo laužo liepsnų liežuviai jau persimetė į dirvonuojančias Lankupių-Vilkyčių kelio pakeles, pernykštė žolė kaip mat virto juoduojančiomis degėsių plynėmis. Vytautas K. prisipažįsta, kad nuo Minijos sūkuriavo vėjas, bloškė ugnį dideliu greičiu, ir jis nesugebėjo suvaldyti stichijos.
„Jei dar baudą gamtos apsaugos inspektoriai išrašytų, nors į žemę prasmek, kai visi žmonės švenčia Velykas, Kristaus prisikėlimą“, - sako Vytautas K.
Ir priduria - šeima skursta. Nors turi karvę, bet ji prieš veršiavimąsi užtrūkusi, bulvių atsargos pavasariop baigiasi, kaimo krautuvei įsiskolinta apie pusantro tūkstančio litų, o nemokamų kruopų, miltų, cukraus davinio nuo metų pradžios iki Velykų taip labai laukta, bet nesulaukta.
Dvibučiame sename name, stovinčiame galu į Miniją ir jos pakrante einantį kelią, Vytauto ir Renatos K. keliolikos asmenų šeima glaudžiasi dviejuose 54 kvadratinių metrų ploto kambariuose.
„Neturime tiek, kiek reikia lovų, bet jų nebūtų ir kur sustatyti, vaikai miega po du, keturis drauge, tenka kloti ir čiužinius ant grindų. Šis būstas yra mano tėvų palikimas, neprivatizuotas, valdiškas. Aš irgi neišpirksiu, neturiu iš ko. Jei Minijoje žuvį pasigaunu – kaip mat ant stalo“, - atsidūsta.
Ir dėkoja bent už saldžias lauktuves, kurias atvežu jo vaikų pulkui. Išbalusios mažylės, namo gale susitiesusios paklodes, žaidžia lėlėmis, kurios į Barbes toli gražu nepanašios.
Jauniausias keturiolikos vaikų šeimoje - metukų Martynas – dar glaudžiasi ant mamos rankų. Emilija, kuriai dveji metai sukaks tik gegužės 5-ąją, ir užvakar trejų metų gimtadienį be svajonių torto ir žvakučių praleidęs Mindaugas murzinas sukiojasi tarp vyresnių vaikų.
Tėvas išvardija visų kitų savo atžalų vardus ir metus – aštuonerių Lineta, devynerių Skaistė, dešimties Indrė, vienuolikos Ovidijus, dvylikos Giedrė, trylikos Ornetas, keturiolikos Viktorija, septyniolikos Ernestas, dvidešimties Evaldas, 21-erių Vytas ir 22-ejų Andrius.
„Vyriausieji sūnūs jau savarankiški - Evaldas dirba miško darbininku „Aisės“ bendrovėje, Vytas statybininku Klaipėdos rajone, Andrius – Palangoje, valstybės išlaikymą Priekulės specialiojoje internatinėje mokykloje gauna paauglys Evaldas. O likusių dešimties vaikų išlaikyti nesugebėtume, jei ne socialinės pašalpos – maždaug po 315-350 litų šeimos nariui per mėnesį.
Bet į klausimą, kaip atsitiko, kad nuo kovo 10-osios valstybės paramos, socialinių pašalpų šeima negavo, nuskamba absurdiškas atsakymas. „Trūko mano parašo, kai seniūnija tvarkė dokumentus“, - paaiškina Vytas K.
Ir priduria: „Niekas iš seniūnijos nepaskambino, kad parašo vėl reikia, nes kas trys mėnesiai iš naujo teikiami duomenys, nustebau, kai balandžio 10-ąją pinigų neskyrė. Nuvažiavau, pasirašiau ir nežinau, ar gegužės 10-ąją gausiu už du praėjusius mėnesius, o gal tik vieną“.
Atsisveikinu. Prisaikdinu daugiau nedeginti žolės. Ausyse skamba pernai Velykų išvakarėse Nidoje, šv.Marijos Krikščionių pagalbos bažnyčios klebono Rimvydo Adomavičiaus sakyti žodžiai: „Visi mes jaučiame savo ribotumą ir laikinumą. Tai ženklas, kad mums reikalinga pagalba“.
Prieš akis - dar ilga kelionė. Būtų gerai į sielą įsileidus kuo daugiau Gamtos atgimimo, atitolti nuo žmogaus gyvenimo netvarkos, pajusti žydėjimo terapiją. Ir netrukus kaip pakerėta žiūriu į storais rausvais žiedynstiebiais nusėtą Lankupių kaimo pakelę – plačialapiai šaukčiai kelia į dangų savo pumpurų kekes, kurios panašios į storas žvakes. Reti vaistiniai augalai prieš šimtmečius buvo naudoti netgi maro užkratui gydyti. Bet kraštą vis tiek ši epidemija negailestingai nusiaubė. Beveik kiekvienas kaimas turi po savo maro kalnelį.
Žvakių liepsnelių plevenimu šeštadienio vakarą buvo pilni Nidos katalikų maldos namai. Juose meldėsi apie pusantro šimto žmonių, kunigas R.Adomavičius sakė sveikinimo žodžius, laimino tikinčiuosius, krikštijo vaikus, aukojo mišias. Puikūs giedotojų balsai, garbindami Kristaus prisikėlimą, kilo į nendrių stogo pakraigę, iki pat smailės viršūnės, aidas sklido į miestą.
Istoriniai šaltiniai liudija, jog katalikų bažnyčios Kuršių nerijoje nebuvo iki pat XXI amžiaus.
Nidos katalikai, broliškai leidus liuteronams, melsdavosi grąžintoje jiems bažnyčioje. Tik 2000-aisais Telšių vyskupas A.Vaičius pašventino katalikų bažnyčios ir bendruomenės namų pamatus, o jų atidarymo ceremonija įvyko 2003 metų birželio 14 dieną.
Nidiškių architektų Ričardo Krištapavičiaus ir Algimanto Zavišos suprojektuota bažnyčia tapo neabejotinai ryškiausiu naujosios architektūros akcentu. Balta smailė su kryžiumi matoma iš visų Nidos pusių. Savivaldybės užsakymu Lenkijoje buvo nuliedintas 1,5 tonos varpas, ant jo yra Neringos herbas ir žodžiai: „Skambėk, garsusis varpe, tarp jūros kopų, kviesk ir guosk Neringos žmones, tegul Viešpaties, mūsų Dievo, malonė su mumis tebūna: padaryk mūsų rankų darbus sėkmingus, palaimink mūsų triūsą (Psl. 90, 17)“.
Pernai per Velykas Kuršių marių šiaurinė dalis dar buvo užkimšta sulaužyto ledo sangrūdomis, o šiemet – atviruose vandenyse plaukioja pramogautojų laivai, skveruose ir kopose klega poilsiautojų būreliai, miškai pilni paukščių trelių, o ant Vytauto Kernagio skulptūrinio suolelio sėda, bronzinę figūrą apkabina, gitaros stygas paliečia ir bendrauja nesibaigiančios besifotografuojančiųjų eilės.
„Benai, jau vėl visi traukiame į Nidą“, - mintyse sakau.