Galbūt taip yra dėl to, jog naujos knygos apie D.Kedį autorė, kartą paragavusi dėmesio, tapusi TV žvaigžde, centrine priešpriešos figūra, paprasčiausiai nebegali sustoti. Poreikis forsuotam dėmesiui tokiu atveju tampa savotišku narkotiku ir kartu savinaikos užtaisu.
Iš tiesų, pristačiusi minėtą bestselerį, dar kartą turėjusi progą išsakyti savo agresyvią nuomonę apie kolegas, Kauno teisėja vėl tapo savaitės heroje. Kita vertus, mums, stebintiems naujus N.Venckienės pasirodymus scenoje, atėjo laikas suprasti, kad su šia istorija nepavyks artimiausiu laiku atsisveikinti. Kaip atrodo, esame priversti taikstytis su padėtimi, jog Kedžio istorija – ilgalaikio radioaktyvaus užterštumo pulsuojantis židinys. Tai tokia įsisenėjusi lėtinė liga, kai atokvėpį neišvengiamai vėl keičia paūmėjimas.
Kas tai per liga, kokie simptomai pirmiausia krenta į akis, kaip tiksliau apibrėžti tokios patologinė būsenos ištakas, priežastines aplinkybes, kas užtikrina keistos ligos pasikartojamumą, recidyvinį pobūdį?
Siekiant maksimalaus lakoniškumo, išnaudojant kalboje apibrėžimo manierą, galima būtų pasakyti tiesiog taip: kedofilai – tai priešakinis pedofilų būrys, o kedofilizacija yra ne kas kita, kaip pedofilijos romantizacija, mito, tenkinančio nusmukusios, patologinės prigimties poreikius, kūrimas.
Priešakiniu būriu kedofilai gali būti vadinami dėl to, jog čia užgimsta užmojai sukurti kažką panašaus į savosios bendruomenės ideologiją, atrasti širdžiai mielą simboliką, bendruomenę telkiančius užkeikimus. Vienu iš pedofiliją heroizuojančių šūkiu tampa kovos su pedofilija šūkis, taip nelegalius patologinės prigimties troškimus išsakant kraštutinai paradoksaliu būdu, užšifruota kalba.
Kedofilų pokalbiai apie neįveikiamus pedofilų tinklus man tiksliai primena užsimaskavusių kagėbistų andai kurtus pasakojimus apie bjauriai galingą KGB, šios institucijos galios mistifikacijas.
Dar krinta į akis kedofilinės-pedofilinės ideologijos savitumas. Kaip žinome, ideologija paprastai siekia užtikrinti savu vadinamo pasekėjo orumą. Taip ir minimu atveju kedofilas siekia įtvirtinti savivertės pajaustą per inversiją, tačiau kedofilų ideologija neišvengiamai tampa grynąja fiziologija. Galbūt taip yra dėl to, jog, kaip galima spėti, pedofilijos įsukti veikėjai nepasižymi abstrakcijos, o tuo labiau vaizduotės galia, neturi empatijos sugebėjimo, t.y. nemoka ir nemokės įsijausti į kitą. Kaip atrodo bent man, tik toks žmogus gali ryžtis skriausti vaiką.
Kita vertus, tai reiškia, jog savąsias ideologines nuostatas anie atranda tikrai ne dėl išplėtotų įžvalgų ir teorinės refleksijos, o savo vidinių fiziologinių kompleksų pagrindu, komponuoja iš savo kūno išskyrų, ištekina iš savųjų liaukų, lipdo ir klijuoja iš seilių. Todėl toks dvokas ir kyla iš taip užsiangažavusių pusės.
Pateikus kedofilo apibrėžimą, su tokia pat teorine ar pseudoteorine maniera (pseudo nuostata taip pat leidžia grupuoti faktus ir atpažinti skirtumus) galima pabandyti kedofilų populiaciją suskirstyti į porūšius.
Kaip atrodo, kedofilai yra tokių tipų: a) latentiniai pedofilai, b) aktyviai praktikuojantys pedofiliją kedofilai, c) egzotiškieji debilai, d) Stoma.
Vis dėlto dar pridursiu, jog Stomos atvejis nėra nepakartojamas ir unikalus, tai greičiau tipinis pavyzdys tų perkrovų, kurias gali patirti morališkai susikompromitavęs moralistas, kai kyla klausimas, ar anas dar turi moralinę teisę su tokiu pat patosu, tarsi nieko ir neatsitiko, moralizuoti. Nepakėlę tokių perkrovų neretai tampa moralizuojančiais pedofilais.
Kedofilų būrys nėra jau toks didelis kaip kartais linkstama manyti. Tačiau jie kelia tikrai labai didelį triukšmą ir spėja sudalyvauti beveik visose falšą dauginančiose istorijose. Lietuvoje apskritai falšas telkiasi į vieną krūvą, kapsi po truputėlį į vieną balą, panašus ten įmagnetina panašų, o iš viso to nulipdomas (ar nusilipdo) kažkoks senis besmegenis, kuris iš tiesų prievartauja (nors gal tiksliau būtų sakyti – terlina) visą Lietuvą.
Kedofilų yra tiek, kiek yra, bet tikrai mažiau nei, pavyzdžiui, filatelistų, taigi kažin ar kedofilų apsisprendimai tiesiogiai lemia aukščiausiųjų Lietuvos pareigūnų reitingus. Tad kodėl valdžia šitaip bauginasi garliavinės minios, pro pirštus žiūri į valstybės suniekinimą?
Galimas daiktas, valdžios vyrams ir moterims kartais praverčia kedofilų keliama sumaištis, leidžianti vidaus kovose ištobulinti intrigos meną. Taip, pavyzdžiui, esu įsitikinęs, jog dviprasmybės, nesibaigiančios drumstumo būsenos, ūkai ir rūkai yra paranki padėtis prezidentei D.Grybauskaitei, nes išsisklaidžius miglai ir nuskaidrėjus dugnui gali iš karto - visų vojeristų džiaugsmui - paaiškėti, jog karalienė - nuoga.
Baigdami grįžkime prie šios istorijos ištakų. Kaip atrodo bent man, tik labai ligotos vaizduotės žmogus arba nepagydomas pedofilas gali patikėti kuriamomis insinuacijomis, jog sveikų refleksų (kaip matosi iš TV reportažų) moteris imtų pardavinėti savo kūdikį iškrypėliams.
Tuo pat metu nesu toks tikras dėl teisėjos Neringos refleksų sveikumo. Nebūdamas jokiu psichoanalitiku, vien tik įvairiapusės gyvenimiškosios patirties pagrindu esu linkęs konstatuoti faktą, jog taip greitai kaip minėtoji teisėja pravirkstančios moterys - visada su drėgnais skruostukais - yra didingos aktorės iš prigimties, neretai pačios aistringai įtikinčios savo sukurptais melais. Įvairiapusė mano gyvenimo patirtis leidžia skelbti, jog taisyklė yra tai, kad ašaringos jautruolės labai dažnai būna sadistės ir psichopatės.