Interviu apie pavergto proto formas - su Ne(tuo) Šepečiu

Šiemet minimos lenkų poeto, eseisto ir mąstytojo Czesławo Miloszo 100-osios gimimo metinės sunkiai prasibrauna iki platesnės auditorijos. Tarsi 1911 m. birželio 30 d. Šeteniuose, ant Nevėžio kranto, gimusio kūrėjo darbų aktualumas išsivedėjo, neturi kitos reikšmės, vien proginio pavartymo ir pacitavimo.

Iki 1951 m. jis dirbo socialistinės Lenkijos liaudies respublikos atašė Paryžiuje, kol, neapsikentęs vis labiau slegiančio sovietinio pavergimo, pasiprašė politinio prieglobsčio Prancūzijoje, o 1960 m. emigravo į JAV. Cz.Miloszas vienas pirmųjų atvirai prabilo apie žmonių, pirmiausia intelektualų, prisitaikymą prie fizinėmis ir dvasinėmis represijomis diegiamos sovietinės tvarkos. Taip atsirado vienas garsiausių jo kūrinių – “Pavergtas protas”, kurį šiemet vėl perleiido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.

Istorikas N.Šepetys teigia, kad tai, ką Cz.Miloszas išpažino ir aptarė dar 1953 metais, Lietuvos intelektualai nėra ryžęsi padaryti iki šiol. Lrytas.lt interviu su N.Šepečiu - apie “Pavergtą protą” ir pavergtą protą.

* * *

- Pirmiausia reikia pasakyti, kad knygų išleidimas Lietuvoje nėra joks įvykis daugeliui žmonių. Net ir tų, kurie save laiko intelektualais ar kitų yra tokiais laikomi.

Kai pasirodė lietuviškai pirmą kartą, “Pavergtas protas” buvo nepaprastai aktuali knyga. Turbūt yra ne mažiau aktuali ir dabar. Tai yra knyga apie intelektualus, apie jų prisitaikymą, gėdą, kaltę. Apie iš tiesų skausmingus dalykus. Mes Lietuvoje šito klausimo, apie kurį kalba Cz.Miloszas, pirmiausia turėdamas galvoje pokario Lenkiją, savo visuomenėje per dvidešimt metų nesame rimtai iškėlę. Jis nėra mūsų viešų svarstymų objektas. Mes į tuos dalykus nesigiliname, net jei vienas kitas ir aštriau ar bukiau pasisako. Vienas kitas autorius yra apie tai išsamiau rašęs (Kęstutis Girnius, Nerija Putinaitė), bet tai nėra mėgstama, aktuali tema tarp pačių kultūrininkų ar intelektualų plačiąja prasme, apimančia ir akademinį sluoksnį.

Tyla, tuštuma, apie kurią kalba Cz.Miloszas, Lietuvoje tebedominuoja.

- Kiekvienoje visuomenėje kiekvienais laikais būna šviesioji dalis, šviesuomenė. Rytų Europoje nuo XIX a. pabaigos ji vadinasi intelektualai. Šio žmonių sluoksnio aplinkoje prieš beveik ketvirtį amžiaus gimė ir Sąjūdis, Lietuvos valstybės atkūrimo idėja. Bet šitame sluoksnyje yra nepaprastai stiprus sovietiškumo užtaisas, homo sovieticus.

Aiškiai didžioji dalis intelektualų sovietiniais laikais buvo puikiai prisitaikę prie sistemos, susitaikę su sovietų valdžios neišvengiamumu, kažkuria prasme netgi jos “normalumu”. Tokia dvasinė, intelektinė, socialinė nuostata pasireiškė atitinkamu elgesiu. O šie dalykai jau laisvoje Lietuvoje nėra pakankamai įvardyti, beveik nebuvo diskutuoti ir visiškai nebuvo apmąstyti, plačiai tebegalioja „tyliosios rezistencijos“, „neprarastosios kartos“, „darbo ir kūrybos Lietuvai“ mitai.

Cz.Miloszas panašius dalykus įvardijo dar 1953-1955 metais, pasitraukęs į Vakarus. Lenkai apie tai yra diskutavę daugybę kartų – ir tikrai ne vien išeivijoje – dar Lenkijoje esant sovietų tvarkai ir juolab po to. Lietuvoje, mano supratimu, apie intelektualų pa(r)sidavimą komunistams, prisitaikymą, susitaikymą su sovietų valdžia svarstoma nebent tada, kai kalbama apie 1940 metus (ir kalbama ne mažiau sumitinant – neva visas elitas kapituliavęs, ėmęs šlovinti Stalino saulę. O juk kolaborantų, bent iš pradžių, būna mažuma).

Tačiau mažai kalbama apie tuos žmones, kurių aplinkoje gimė Sąjūdis ir kurie daugiausia dalyvavo atkuriant Lietuvą. Nebent vienas kitas vakariečių tyrinėtojas ar jaunas doktorantas apie tai parašo.

- Ir Aurimas Švedas, ir Vilius Ivanauskas, ir Valdemaras Klumbys taip pat yra jauni intelektualai. Todėl kai mes kalbame apie neįveiktą sovietmečio palikimą, jis galioja ir mums, jaunesniems istorikams. Mes gimėme toje šalyje, užaugome, ėjome į mokyklą ar bent į vaikų darželį. Dalykai, kurie susiklosto žmonių bendravimo įpročiuose, požiūriuose vienų į kitus, galvojime vienų apie kitus, pagaliau tarp vidinio ir išorinio gyvenimo – šitie dalykai yra ir tarp jaunesnės kartos žmonių. Nemanau, kad jūsų paminėtieji istorikai pralaužė ledus, numitinant sovietų Lietuvos atmintį ir tradicijas.

Vienas iš baisiausių – klaidingų, neteisingų – prietarų, kuris plačiai išplitęs pirmiausia tarp Lietuvos akademinio humanitarinio sluoksnio žmonių, yra tas, kad sovietų laikais Lietuvos mokslininkai ir panašūs kultūrininkai netikėję marksizmu-leninizmu, dialektiniu ir istoriniu materializmu, todėl nebuvę paveikti sovietinės sistemos ir po jos žlugimo gyvenantys laisvai kaip normalūs žmonės. Sovietams visai nereikėjo intelektualo tikėjimo – jiems reikėjo nuolankumo, dviveidiškumo, įpročio meluoti, apsimetinėti, gyventi dvigubą gyvenimą ir nieko nedaryti prieš.

Įsitikinimas, kad komunistų valdžia ir tvarka mūsų nepaveikė, nes mes skaldėme anekdotus apie Brežnevą, yra toks tvirtas, kad tiesiog nežinau, nuo ko pradėti jį klibinti. Kaip įvardyti tą murtibingą, nuo kurio atsispiria Cz.Miloszas, kalbėdamas apie pavergtą protą – ką iš tikrųjų sovietų valdžia ir sistema buvo padariusi su protingais, mąstančiais, kuriančiais žmonėmis, kurie jai dirbo ir tarnavo.

Žmonės, anuo metu „arę kultūros vagą“ ar darę akademinę karjerą, netgi nemano, kad jie iš tiesų dirbo ir tarnavo sovietų valdžiai. Jie manosi tik dirbę savo darbą, stengęsi dėl teisybės, gėrio, grožio, būsimosios Lietuvos. Net egzistuojantys tyrimai ir apmąstymai šitoje srityje nelabai ką nors keičia. Pamatiniai dalykai nėra užkabinami. Nėra užklausiama ne tik apie juos, tuos, kurie yra suskilusios savimonės, bet apie mus visus. Juk negalima tokio klausimo kelti neasmeniškai.

Cz.Miloszui, kai kuriems kitiems lenkų intelektualams, susibūrusiems emigracijoje apie žurnalą “Kultura”, vėliau ir daugeliui “Solidarumo” laikais, užvedant diskusijas šiais klausimais asmeninis santykis visada būdavo labai svarbu. Aišku, ne visose pokomunistinėse šalyse tai vyko ir vyksta taip brandžiai ir giliai kaip Lenkijoje.

Lietuvoje dominuoja pozicija, kurią geriausiai galime nusakyti per žinomo Lietuvos filosofo ir vieno iš Sąjūdžio lyderių Romualdo Ozolo atvejį: visas intelektualo gyvenimas sovietiniais laikais yra suvokiamas kaip vidinė rezistencija, vidinė laisvės oazė, kuri buvusi saugoma ir puoselėjama, paskui Sąjūdžio metais išėjusi į viešumą, tačiau šitame postmoderniame Lietuvos valstybės gyvenime, šitoje vieningoje Europoje intelektualas tarsi vėl pasmerktas kentėti ir užsidaryti vidinėje oazėje. Taigi pasikeičia valstybės ir santvarka, atsiranda Lietuva, bet iš esmės kūrėjas kaip kentėjo, taip ir kenčia.

Mes sukamės mito, ne logo srityje. Kai pradedame kalbėti apie kultūrininkus, intelektualus, humanitarus, mes iš karto startuojame nuo mito, nuo vaizduotės kūrinio. Mes sukamės šitame rate ir neatsispiriame į tikrovę. O tikrovė yra nyki. Tie, kurie anais laikais nebuvo prisitaikę prie sistemos, jai nedirbo ir netarnavo, tikrai (išskyrus keletą ryškesnių išimčių) nebuvo nei rašytojai, nei dailininkai, nei muzikos atlikėjai, nei profesoriai, nei mokslo institutų eiliniai darbuotojai. Tai buvo kūrikai, sargai, slaugės ar kokio paprasto, fizinio darbo žmonės, geriausiu atveju – inžinieriai.

- Moralinis autoritetas šiandien turbūt neturėtų vakar būti buvę skundiku, savanoriškai „danešinėjusiu“ represinei struktūrai savo draugų ir bičiulių. Cz.Miloszas aprašo klasikinę skundo struktūrą, kuri pasimato, kai nauja baisioji tvarka iš Rytų užgula iki tol gana laisvą visuomenę ir kaip tarp tų, kurie buvo kūrėjai, mąstytojai, atsiskiria pelai nuo grūdų. Kiek prisimenu šviesaus atminimo Bronio Savukyno pasakojimus, būsimasis didysis Tautos poetas nuo grūdų atsiskyrė gana anksti. Kai kurie žmonės, atrodytų, laisvės sąlygomis buvę cinikai, bambekliai, dekadentai ar šiaip nelabai malonūs, užėjus sovietams gyveno kaip gyvenę, laikėsi draugų rato, tarsi niekas nebūtų pakitę. O kiti, atrodę tokie patriotai, staiga puolė įskundinėti, įdavinėti.

Justinas Marcinkevičius yra ne tik tipiškas prisitaikėlis kultūrininkas, bet ir tipiškas homo sovieticus, tikras sovietinis poetas, kuriam šalia patarnavimų partijai ir vyriausybei (nepamirštant „organų“) buvo leidžiama daug daugiau ir jis galėjo laisvalaikiu puoselėti tautinius nacionalinius jausmus ir žadinti juos žmonėse. Aš manau, kad komunistams tai buvo labai naudinga, net jei ne visi iš karto tai suvokė, nes kitokio tarybinio patriotizmo Lietuvoje nebuvo galima pažadinti, tik lietuvišką tarybinį.

Toks ir buvo, neskaičiuojant kelių (gediškai martinaitiškai juškaitiškų) nukrypimų, buvo žadinamas. Kiek sąmoningai, kiek kontroliuojamai – kitas klausimas, bet tuo metu viskas vyko Sovietų Lietuvos rėmuose, kitokios Lietuvos šiapus geležinės uždangos nebuvo.

Šiandienos akimis žiūrint, Sovietų Lietuva nebuvo Lietuva. Sovietų Lietuva buvo nežinia kas. Tai buvo teritorija, kurioje buvo nepaprastai keista, nelabai žmogiška valdžia, žmonėms kenksminga ir pavojinga sistema, dusinusi žmogų nuo gimimo iki grabo lentos. Visi, kurie įsivaizdavo, kad darė kažką tokio, vienaip ar kitaip buvo į tai įklimpę. Just.Marcinkevičius rašė ir gerus, ir blogus eilėraščius, bet pirmiausia kaip kultūros nomenklatūrininkas tarnavo sistemai ir tvirtino Lietuvoje sovietų valdžią, jeigu norime – sovietinį mentalitetą (man šitas žodis nepatinka). Lygiai taip pat R.Ozolas, kaip filosofas, pasak pletkų, rašęs kalbas partijos šulams.

Tai buvo žmonės, padėję tą sistemą tverti ir palaikyti. O sistemai pradėjus byrėti – vieni anksčiau, kiti vėliau pradėjo atsitokėti. Turbūt įsijungė sveikas protas, kuris sovietų sistemai buvo vienas pagrindinių priešų, kaip rašė H.Arendt.

Sveikas protas yra sunkiai sunaikinamas. Net tie žmonės, kurie gyvena murtibingišką gyvenimą, visada turi asmeninę erdvę, kurioje stengiasi išlikti autentiški. Šita vidinė autentiškumo erdvė tuo metu prasimušė į viršų, žmonės pradėjo kalbėtis ir taip radosi Sąjūdis. Bet čia neapsieita be sunkiai paaiškinamų dalykų, be stebuklo.

Jeigu kažkurie dalykai, užslopinti, iškreipti, sužaloti, bet autentiški, išlindo į paviršių, tai nereiškia, kad dingo visa kita. O mes to viso kito vis neįvardijame. Mes tai, nemąstę pavadiname centru, Maskva, kaip tai, kas mums atnešta ir užkarta ant viršaus, pamiršdami pasakyti b: kad mes patys labai stipriai buvome to paveikti.

Labai mažai žmonių Lietuvoje nepriklausomybės pradžioje kalbėjo apie mumyse užlikusį sovietinį galvojimą – vienas kitas Kauno sąjūdininkas, pirmojo savo išėjimo į pensiją metu ir Vytautas Landsbergis. Užsilikusį “mumyse”, o ne “juose” – ne kažkokiuose komunistų veikėjuose, o tuose, kuriuos mes suvokiame kaip lietuviškumo nešėjus – kūrėjus, mąstytojus, intelektualus, akademikus.

- Ką reiškia gilus žmonių sovietizavimas? Kalbėti turbūt reikia apie dvi žmonių rūšis. Vieni – tie, kuriems teko prisidėti prie šitos melo kultūros kūrimo ir skleidimo. Jų atveju sovietizuotumas pasireiškė jų viešąja raiška, vartojimas tam tikrų frazes, formules, nesvarbu, tikint jomis ar veikiau ne, – bet jos buvo ritualo dalis, jie dalyvavo sovietizacijos rituale, jie dalyvavo kuriant ir ypač skleidžiant prasmes ir beprasmybės uždangas.

Kita žmonių grupė tuo oru kvėpavo, alsavo. Ir vieni, ir kiti žmonės sovietizuoti buvo pirmiausia ta prasme, kad nebuvo jokios autentiškos viešos erdvės, kur žmonės galėtų laisvai vieni su kitais bendrauti, keistis mintimis, patirtimis ir įspūdžiais. Kas buvo? Buvo dvigubas gyvenimas ir šitas dvigubas gyvenimas yra tikrasis sovietizacijos rezultatas.

Žmonės gyveno dvigubą gyvenimą, vienus dalykus galvojo, kitus kalbėjo su draugais, vienaip manė, kad turi būti gyvenime, kitaip elgėsi. Šitas esminis neatitikimas tarp vidinio ir išorinio gyvenimo ir pats manymas, kad taip ir tegali, taip turi būti, yra tipiškas sovietinio mąstymas. Sovietų valdžia šito ir siekė (bent kaip minimumo). Ta kita pusė, žinoma, turėjo mažėti ir trauktis. Galbūt mūsų padėtis buvo geresnė nei kur nors Rusijos provincijoje, kur daugeliu atvejų net vidinio gyvenimo nebebuvo likę. Bet vis dėlto tai yra būdas sunaikinti normalią tradicinę visuomenę.

Kas tokiu atveju nutinka? Žmonės iš principo nebepasitiki vieni kitais. Žmonės iš principo bijo, kad juos nubaus, represuos, neduos privilegijų, kelialapių, talonų; įskųs, išgirs, pamatys, sužinos. Iš esmės kiekvieno žmogaus gyvenimas yra matuojamas išorinėmis baimėmis ir grėsmėmis, kurios kyla iš kitų žmonių. Nėra pasitikėjimo net tarp artimiausių žmonių, dažnai net šeimoje. Žinoma, ne visada, – šeimos Lietuvoje išliko, išliko giminės, draugų rateliai, bet principinė nuostata buvo ta, kad negalima bet kuo pasitikėti, o galbūt pasitikėti negalima niekuo. Tai yra nenormalu. Normaliose visuomenėse tokia nuostata yra nepažįstama ir svetima.

- Žvelgiant į Sąjūdį, labai sunku atsiriboti nuo dalykų, kuriuos asmeniškai patyrei. Bet baimė yra daiktas, kuris nėra jokio vieno mokslo ir visų mokslų kartu tyrinėjimo objektas. Tai yra atmosfera, kurios vien racionaliomis priemonėmis nesuvoksime. Kažkuriuo metu ji sumažėjo. Vis daugiau žmonių patyrė, kad nėra ko bijoti.

Kai kalbame apie Sąjūdžio atsiradimą, čia yra svarbūs ne tiek intelektualai, kurie susirinkę pradėjo tarpusavyje drąsiau kalbėti vieni su kitais, nes kalbėjimas buvo ne apie asmeniškus dalykus ir net ne apie Lietuvą, o apie tai, kaip įsijungti į procesą.

Sakykime, protinio, kultūrinio fronto kariai pajuto, kad galima šiek tiek sužmoginti gyvenimo sąlygas, galima daryti įtaką procesams. Nuo šito pajautimo, pirmiausia žiūrint, kas vyksta Maskvoje, radosi noras rinktis ir kalbėtis. Tarp pirmųjų būrelių dalyvių tokių, kurie tikrai buvo idealistai ar svajojo, kad vėl rasis laisva Lietuva, buvo mažuma. Ne jie diktavo sąlygas. Mes galime paskaityti dokumentus ir matyti, kad nuo pradžių Lietuvos vaizdinys buvo labai silpnas, jis stiprėjo laipsniškai.

Mano galva, esminis lūžis įvyko tada, kai prie to prisijungė daug žmonių, t.y. kai įvyko mitingai ir į juos atėjo žmonės. Kai ateina žmonės, atsiranda viešoji erdvė. Viešojoje erdvėje pradeda vykti dalykai, kurie iš tikrųjų priklauso nuo sąžiningo kalbėjimo, nuo autentiško elgesio. Į šitą vietą atėję žmonės patys pradėjo keistis. Viešoji politinė erdvė keičia žmones, padeda jiems išsilaisvinti nuo netikrų, padirbtų dalykų, nes tas dvigubas gyvenimas, kurį žmonės gyveno, melo kultūra, pateisinimas elementariausios vagystės, pradedant talonėlio nežymėjimu viešajame transporte, baigiant vadinamuoju kombinavimu, visa šita kažkuriuo metu tarsi apeižėjo, nubyrėjo, tapo nebesvarbūs, nebe pamatiniai dalykai.

Žmogui tikrai yra labai sunku būti tokiu nužmogėjusiu ar nužmogintu. Bet kai nėra kitos alternatyvos, buvo įsivaizduojama, kad kitaip ir būti negali. Mes galvojome, kad Vakaruose dar blogiau, ten žmonės atvirai išnaudojami kitų, susvetimėjimas dar gilesnis. Bet buvo pajausta, kad gali būti kitaip, pradėjo sklisti laisvės dvelksmas, ir žmonės kažkuriuo metu atsikratė tų svarsčių, kurie jiems trukdė būti laisviems. Bet pats polinkis į dvigubą gyvenimą, manymas, kad turi būti išorė ir vidus, manymas, kad kai kiti ką nors daro, tai jie meluoja, o kai aš, tai tik priverstas esu taip daryti, tas dvigubų standartų taikymas ir nepasitikėjimas žmonėmis niekur nedingo.

Jeigu pažiūrėsime į Sąjūdį, labai greitai ir ten pasklido įtarinėjimai. Iš paties Sąjūdžio kilo mintis, kad gal mus sukūrė KGB. Aišku, visi jautė tos jėgos dalyvavimą, ji veikė vieną ar kitą žmogų, vieną patraukė, kitą užverbavo, trečią šantažavo. Tie procesai vyko. Sąjūdis iš esmės niekada nebuvo tikrovė tuštumoje. Tai buvo besiplečianti, be ryškių ribų laisvės sala negyvame, mirusiame ežere. Tos ribos plėtėsi, bet tai tikrai nebuvo aiški galutinė pergalė ir kažkoks milžiniškas laimėjimas. Tam sykiui susikūrusi laisva atmosfera, viešoji erdvė iš dalies įsikūnijo į normalias valstybės struktūras, bet nemaža dalis liko žmonių galvose neatpažinta, neįvardyta, neaptarta. Skauduliai, nemalonios patirtys, nusivylimai išliko, augo ir plėtėsi.

Mes galime pasižiūrėti į tikrai garbingų, autoritetingų Lietuvos rašytojų skiltis, kaip jos keičiasi nuo 1991 m. pabaigos – 1992 m. pradžios. Kyla ir stiprėja nusivylimas nauja sistema, ekonomine tvarka, laisvės sąlygomis, atviromis galimybėmis. Dvi Lietuvos jau tada atsiskiria – vadinamieji “jie”, kuriems rūpi tik pinigai, valdžia, gėrybės, o štai čia mes – dvasingi žmonės. Mąstymas išliko nepaprastai marksistinis, t.y. tikrovė padalinta į neautentišką regimybę ir autentišką neregimąją tikrovę, kurią tik mes jaučiame žinodami, kad jai priklausome.

Ką čia vynioti: žmonės gali adekvačiai gyventi normaliame pasaulyje, jeigu jie jį patys kuria, tvarko ir apie jį kalbasi. Nuo Aristotelio laikų nepaseno žmogaus, kaip politinio gyvūno, apbrėžimas, t.y. sugebėjimas kalbėtis ir gyventi polyje. Polį mes susikūrėme ir pradėjome gyventi, bet kalbėti neišmokome. Tas, kas prasidėjo Sąjūdžio laikais, kažkuriuo metu netgi dingo, nunyko viešos erdvės, kuriose buvo galima kalbėtis, o kitos nesusikūrė. Arba susikūrė kaip anoniminiai delfių komentarai, narciziška blogų kultūra ar subskraibinu-bet-neskaitau feisbukų tradicijos.

Tokioje situacijoje nuo trečdalio iki dviejų trečdalių sovietinio mąstymo, savęs ir kitų supratimo, išliko, šeimose persidavė jaunajai kartai ir mes esame nelabai toli nutolę nuo vėlyvųjų sovietinių laikų visuomenės. Gal ir mokame laisviau kalbėti(s), bet dažnai neturime ką pasakyti. Nes į nieką prasmingesnio nesigilinime, nesiklausome protingesnių, neskaitome klasikų, nemąstome tyloje prieš kalbėdami viešai. Struktūras, formas turime, bet nemokame to turinio išlaisvinti, pažadinti, sukurti.

- Šitoje vietoje turbūt bet kuris samprotautojas turėtų sustoti ir pasakyti, kad reikia tyrimų. Neužtenka prisiminti, būti ką nors skaičius. Reiktų mėginti fiksuoti, stebėti ir tyrinėti, kiek kokio patriotizmo tuo metu būta.

Mes turime keletą labai svarbių simbolinių pavyzdžių. Mes turime Baltijos kelią, solidarumo akcijas. Man atrodo, kad jos pirmiausia sako ne apie tautos pabudimą, o apie žmogiško solidarumo pajautimą, kad žmogus žmogui yra ne vilkas, o artimas.

Jeigu kalbame apie tautiškumą, jis sovietiniais laikais niekur nebuvo dingęs. Iš tikrųjų lietuvių tauta išliko, nors ir deformuota. Išliko tautinė savimonė ir patriotiniai jausmai Lietuvai, kaip kažkam, kas nelabai apibrėžta. Panašiai buvo XIX amžiaus pabaigoje. Šitie dalykai Sąjūdžio priešaušriu nebeturėjo politinio turinio, o tai jau savaime buvo šiokia tokia deformacija.

Cz.Miloszas kalba apie tautiškumo ketmaną kaip vieną pirmųjų: užėjus komunistų valdžiai atrodo, kad užtenka išlikti lenku, lietuviu ir žinoti, kad blogis ateina iš rusų. Svetimoji priespauda suvokiama kaip kitatautė priespauda. Tačiau jau carinės Rusijos ar Prūsijos imperija nei Lietuvai, nei Lenkijai nebuvo vien svetimos tautos valdžia. Visų pirma, tai buvo visai kitokia tvarka, kitokia civilizacija, kurioje valdantysis biurokratinis sluoksnis turėjo dehumanizacijos užtaisą. Jis, žinoma, nebuvo toks dominuojantis, kaip bolševikų ar nacių, bet jis vis dėlto nebuvo atpažintas kaip dehumanizuojantis. Čia nebe tautiniai santykiai svarbiausi.

Pavyzdžiui, mūsų šeimoje nacionalizmas buvo pakankamai stiprus. Aš susidomėjau sportu ir mūsų šeimoje buvo žiūrimos sporto varžybos vieninteliu tikslu – kad rusai visur, kur jie dalyvauja, pralaimėtų, bent nelaimėtų. Tai buvo toks specifinis patriotizmas.

Kęstutis Girnius dar 1989 metais yra pastebėjęs, kad toks patriotizmas yra nelabai tikras. Jis pagrįstas ne savosios tautos meile, o svetimu priešu. Jis galbūt padeda susitelkti žmonėms, bet pozityvaus turinio trūksta. Tada turinį galima įdėti bet kokį. Mes galime pasižiūrėti į Lietuvą, kuri buvo žadinama Just.Marcinkevičiaus kūriniais ar vienu kitu spektakliu. Tai buvo labai aiškus siūlymas, kad Lietuva yra fikcija. Kaip komunistai buvo pratę teigti: fikcija – tai tikrovė, t.y. pasakyti kokią nors nesąmonę ir tvirtinti, kad taip ir yra, o tai, ką žmonės iš tikrųjų patiria, esanti fikcija ir apgaulė. Atskleidžiami neregimi dėsniai, kurie viską paaiškina, nes viskas iš tikrųjų yra kitaip nei regime.

Šitas mąstymas buvo pritaikytas ir tam, kaip sovietiniais metais buvo suvokiama Lietuva. Tos kažkur per amžius gyvavusios Lietuvos romantinis mitas, kuris dar prieškariu buvo labai stiprus. Jis susikūrė XIX a.– XX a. sandūroje apie lietuvių tautą, kas ji yra, iš kur ateina ir kur keliauja. Šis mitas buvo sveikas kuriant valstybę. Tačiau kai nelieka šito tikslo sukurti valstybę, kad tauta galėtų laisvai gyventi, o mitas užsilieka, tai jis, žinoma, pradeda pūti, jį apsėda vėžys ir iš tikrųjų bet kokį turinį gali į jį įdėti, netgi patį kvailiausią – “mūsų respublika” (plg. „visa Sąjunga“), “mano tėviškė” (plg. “mūsų plačioji Tėvynė“)… Sąvokos, kurios tapo lietuviškumo išraiška. Ir dabar kai kurie žmonės lengvai persitvarkę sako: štai yra mūsų respublika ir Europos Sąjunga.

- Taip. Tas turinys, kuris įdedamas į žodį “respublika”, reiškia, kad mes esame kažkieno paūksmėje, o pasaulis ir tikrovė yra kažkur kitur. Aš manau, kad tuo galima paaiškinti ir specifinį emigracijos pobūdį, kokie žmonės išvažiuoja ir kaip po to išvažiavusieji ir pasilikusieji žmonės žiūri ir kalba vieni apie kitus .

Tai ir yra, kad mes dar nesame politinė tauta, kuri turi savo viešą erdvę ir viešai sprendžia bei tvarko savo reikalus. Nesame Respublika.

- Taip. Aš manau, kad Cz.Miloszas “Pavergtame prote” vieno dalyko neužkabino, bet J.Stalino laikais tas dalykas dar nebuvo toks ryškus - J.Stalino laikais žmonės intuityviai vis dar skyrė naujakalbę, komunistų atsineštą kalbą, nuo to, kaip jie bendrauja tarpusavyje.

Tačiau praėjus trisdešimt metų be masinių represijų, pastebimų žudynių ir smarkių smurto priemonių, telikus viso to prisiminimams ir baimei, sovietizacija labiausiai vyko per kalbos, kaip yra pasakiusi prancūzų sovietologė Francoise Thom, medėjimą.

Kalba tapo vis labiau medinė, vis mažiau išreiškė mūsų patirtį, vis mažiau padėjo žmonėms susišnekėti ir, kaip sakytų jau Nerija Putinaitė, atsirado vis daugiau to, kas buvo įsivaizduojama kaip laimėjimas, t.y. ezopinės kalbos – išskydusių simbolių, neapibrėžtų reikšmių, miglotų nuojautų, neva reikšmingų užuominų, leidžiančių pajusti apibrėžto turinio neturintį (o iš tiesų – zekų) solidarumą.

Manau, kad to būta net Sąjūdžio pradžioje. Jeigu mes dabar pažiūrėsime pirmųjų mitingų vaizdo įrašus, matysime, kokia neautentiška, kokia plakatiška ir medinė yra sąjūdininkų kalba! Išskyrus galbūt vieno kito kalbėtojo – V.Landsbergio, S.Gedos. O visi kiti tebekalba klišėmis, patetiškai, nelanksčiai, užtat įdėdami į kalbą tokį emocinį užtaisą, kad žmonės tarsi per ją pajunta bendrumą.

Klausėte apie tautą – taip, kadangi ji nebuvo sunaikinta ir dingusi, tai ir išliko, bet aš manau, kad visuomenė kaip tokia dar nesusikūrė. Yra salelės, yra, kaip mėgstama sakyti, socialiniai tinklai, bet visuomenės dar nėra, jos nejaučiame. Jeigu ji ir buvo susikūrusi prieškariu, tai totalitarinėmis priemonėmis buvo sunaikinta. Ir sunaikinta ne tiek J.Stalino laikais, kai Lietuvoje dar šiek tiek vyko karas ir daugeliui (gal net daugumai) buvo aišku, kas yra savi, o kas – svetimi, o tais vėlesniais laikais, kai prisitaikymas tapo norma, kai kam net vertybe, keliu daryti karjerą, įsikurti gyvenime. Esame iš esmės pažeistas sociumas ir reikia dar daug metų, kol žaizdos užgis.