Bus (jau yra) klausinėjančių ir besispjaudančių ir pačioje Britanijoje, ir buvusiose imperijos valdose – Indijoje, JAV, Kanadoje. Ir net Lietuvoje, kuri niekada nebuvo Anglijos karalių valdoma.
Čia Lietuva niekuo nesiskiria nuo Vakarų pasaulio: Londone, pavyzdžiui, karingi ateistai (save kažkodėl vadinantys humanistais – matyt, kad ne taip baisiai skambėtų) siunta, kad nacionalinis transliuotojas kasryt rytinėje žinių laidoje tebetransliuoja segmentą „Dienos mintis“ (Thought for the Day), kur kalba dvasininkai ir kuri principingiems bedieviams sugadina visą likusią dieną.
Vilniuje tuo pat metu yra karingas, nuolatos „užknistas“ ir „piktas“ kovotojas su viskuo ir visais, Artūras Račas, kuris spirga ir taškosi tulžimi savo tinklaraštyje iš pasiutimo, kai per nacionalinį radiją kalba kunigai arba žiniose minimos Velykos ir kitokie neracionalūs prietarai (žinoma, būtų geriau koks nors V.Lenino jubiliejus, komjaunimo įkūrimo sukaktuvės arba V.Uspaskicho gimtadienis, nei klerikalų išsigalvotas prisikėlimas ir reakcingi margučiai, bet čia tik tarp kitko).
Tačiau besipiktinantys karališka švente ir oficialiu dėmesiu ir išlaidoms jai (nuo Britanijos, kol milijonais įvertintas vien saugumo užtikrinimas – penki tūkstančiai policininkų ir šimtai specialiųjų tarnybų atstovų – vien vestuvių svečių, turinčių asmens apsaugą, bus kelios dešimtys; iki Lietuvos, kur nacionalinė televizija, ir ne tik ji, skiria transliacijai penkias su puse valandos eterio laiko) negali paneigti to, kad šimtams milijonų žmonių visame pasaulyje šios vestuvės yra įdomios ir smagios, ir labai laukiamos.
Net santūrūs ir su kaimynais paprastai nebendraujantys anglai tą dieną gatvėse statys stalus, dengs staltieses ir rengs gatvės puotas (Street parties), ir linksminsis iki paryčių (šalyje vestuvės paskelbtos laisvadieniu, tiesa, darbdaviams neprivalomu, o visos aludės galės pilstyti alų iki pirmos valandos ryto, nesikreipusios jokio specialaus leidimo į vietos valdžią). O jau kitų tautų atstovai, visi už anglus emocingesni, ašaros iš laimės ir svajos apie tai, kaip nuvažiavus į Londoną ir bent akies krašteliu pamačius laimingą porą arba bent jau karalių rūmus.
Šių iškilmių prasmė – daugialypė. Pirmiausia bandoma paaiškinti, kad iškilmės vyksta teisingu laiku: D.Britanija, kad ir pragariškai praskolinta buvusios leiboristų vyriausybės (skolintais pinigais pirkusios socialiai remtinų, dirbti nenorinčių ir tik valdiškas tarnybas ir „užimtumus“ pripažįstančių naujųjų liumpenų balsus), bet tiesiasi iš baisaus nuosmukio ir bando optimistiškai žiūrėti į ateitį.
Kaip ir tuomet, kai 1981 metais už princo Charleso tekėjo princesė Diana, pusė pasaulio buvo prie televizorių, o pati D.Britanija pamažu kėlėsi ir atgavo pasitikėjimą savo jėgomis ir žmogiškąjį orumą po Kremliaus remiamų profsąjunginių banditų ir jiems rankas bučiavusių kairiųjų vyriausybių siautėjimo, iškrypėliškai didelių mokesčių tarifų, trijų dienų darbo savaitės (kad būtų taupoma elektra, nafta ir anglys) ir šiukšlių kalnų bei nepalaidotų numirėlių (nes didžiųjų streikų metais protestavo, be kitų profesijų atstovų, ir šlavėjai, ir duobkasiai).
Situacija šiandien daug kuo skiriasi nuo tos, kuri buvo prieš tris dešimtmečius. Princas Williamas nėra sosto įpėdinis: jis – tik antrasis eilėje prie sosto. Prieš tai, kai jam teks valdyti tai, kas liko iš D.Britanijos imperijos (o karališkasis titulas skelbia D.Britanijos monarchą esant Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos ir kitų jo valdų ir teritorijų valdovu, tik tų valdų liko daug mažiau, nei buvo 1953 metais, kai buvo karūnuota Elizabeth II), turės būti karūnuotas ir savo žemišką kelią nueiti iki galo dar visai nesenas princas Charlesas, kuriam tik 62 metai.
Jei Williamo tėvas bus toks pat ilgaamžis, kaip kiti jo giminės atstovai, gali būti taip, kad princas Williamas bus karūnuotas tik po kelių dešimtmečių, o jo išrinktosios laukia visų pirma ne sostas, o ilgi metai karališkų pareigų, vizitų, privalomo šypsojimosi ir tūkstančių rankų paspaudimų bei kalbų pagal protokolą.
Nuotaka labai skiriasi nuo velionės princesės Dianos, jaunikio motinos. Diana Spencer, kaistančiais skruostais ir iš padilbų nedrąsiai žiūrinti į aplinkinius (nors širdyje, visi pripažįsta, buvo priėdusi velnių ir buvo ne paties romiausio charakterio), buvo didikų kilmės, o Kate Middleton – iš paprastų žmonių šeimos, dar ir nueinančios šaknimis į proletariškąją, suodiną Anglijos šiaurę.
Žinoma, „paprasta kilmė“ yra labai neapibrėžta sąvoka. Princo sužadėtinė, nors ir gimė paprastoje valstybinėje ligoninėje Redinge, į vakarus nuo Londono, buvo išmokslinta privačioje mokykloje, ir jau vien tai ją skiria nuo devynių dešimtadalių šalies gyventojų.
Maža to, Kate tėvų sėkmės istorija – pelningas nuosavas verslas, išėjus iš prestižinio darbo nacionalinėje oro bendrovėje – yra labiau amerikietiškos svajonės variantas, o ne angliškų troškimų modelis. Dauguma anglų šiandien labiau svajoja apie ramų valdišką darbą, ankstyvą pensiją ir dosnią vyriausybę, o ne apie savo rankomis susikurtą gerovę. Šia prasme jaunoji irgi yra kilusi iš aplinkos ir auklėjimo, tolimų angliško mentaliteto vidurkiui.
Ir vis dėlto anglai stebi šias vestuves, kaip savo įvykį, savo pasididžiavimą, ir nuoširdžiai džiūgauja, nes piktdžiuga ir noras burbėti, kai kiti linksminasi, toli gražu nėra artimas anglams bruožas. Anglas visai nenori, kad nugaištų kaimyno karvė.
Tie, kas baksnoja į karališką šeimą, kaip į anachronizmą ir nesusipratimą, arba aiškina, kad karalienė, girdi, „karaliauja, bet nevaldo“, nesupranta daugialypės visuomenės sanklodos esmės. Visuomenėje įtaką turi ir taisykles nustatinėja ne tik tie, kurie priima įstatymus, skirsto biudžeto pajamas ir turi vykdomąją valdžią.
Karališkoji šeima, kurios išlaikymas kiekvienam anglui kainuoja apie tris litus per metus, ir karalių institucija, turi gilesnę prasmę, nes užtikrina tęstinumą ir nekintančias žaidimo taisykles, bei amžinybės jausmą, kuriuo negali pasigirti daugelis kitų šalių.
Apie Angliją dažnai sakoma, kad jos žmonės labai myli praeitį ir laikosi tradicijų, tačiau tai – tik dalis tiesos. Tradicijas turi visos tautos, ir dauguma jų šiltai atsiliepia apie praeitį, nes praeitis mums visiems yra šiltesnė ir jaukesnė už dabartį, ir labiau patikima ir saugi, nei nenuspėjamoji ateitis. Tiesiog anglai labai gerai moka supinti tradicijas su moderniu gyvenimu, o pasaką – su tikrove.
Šios vestuvės, su viduramžių tempo ceremonija, su kviestinių svečių puošnumu, su visa pasakiška prabanga, raiteliais ir senoviniais drabužiais, taip dailiai įsipiešia į prozišką, kasdienį, gana pilką eilinių anglų gyvenimą, kad tampa jau nebe pasaka, o tiesiog gražia ir optimistine gyvenimo dalimi, valstybės žmonių – bet ne valstybine, ir juo labiau ne valdiška – švente, ir pasididžiavimu, ir nuotaikos praskaidrinimu.
Be to, Britanijos žmonėms smagu suvokti ir matyti, kad tuo pat metu, kai pasiruošimas 2012 metų olimpinėms žaidynėms Londone braška per visas siūles (gal ir nebus tokios gėdos, kaip Valdovų rūmai Vilniuje, bet transportas liks suklypęs, gendantis, nepatikimas - londonietiškas; gatvės tebebus amžinai išraustos ir bet kurioje parduotuvėje iš trijų kasų visuomet veiks tik viena), karališkas dvaras be ypatingos įtampos, garsiais vardais pavadintų komitetų ir organizacinių forumų sugeba organizuoti šventę, kuri garsina jų šalį visame pasaulyje. Galbūt viskas išeina gerai būtent dėl to, kad šalies vyriausybė su organizavimu susijusi labai mažai.
Ir, esu tikras, šventėms pasibaigus, nebus labai daug klausinėjančių „na, ir kam čia viso šito reikėjo“. Anglai ir juos stebintis pasaulis ims laukti kitos panašios progos, vėl nukreipsiančios į jų mažą salą viso pasaulio prožektorių šviesas.