Sėdėjo sau žmogus provincijoje, turėjo neblogą tarnybą, o laisvalaikiu (nors greičiausiai ir darbo valandomis) pirko ir pardavinėjo akcijas. Lošė biržoje anaiptol ne mėgėjiškai – statė dešimtis tūkstančių litų.
Užmiršo jis tik vieną prievolę: kad pareigūnai privalo per 30 dienų deklaruoti kiekvieną didesnį sandorį.
Būtų likęs Naujojoje Akmenėje – greičiausiai nė šuo nebūtų suvambrijęs dėl tokių smulkmenų. O štai Vilniuje yla ėmė ir išlindo iš maišo.
Tiesa, ne be paties D.Valio pastangų. Mat jis, būdamas principingas prokuratūros vadovas, iš karto įskundė du savo pavaldinius, kurie laiku nedeklaravo pajamų, gautų pagal autorines sutartis.
Nors pinigus jie gavo vykdydami ES projektą ir mokėjo juos ne biržos prekeiviai, bet Specialiųjų tyrimų tarnyba.
Tačiau įstatymas yra įstatymas. D.Valys pasielgė išties principingai.
Tik štai kelis kitus prokurorus, kurie irgi pavėlavo pateikti deklaracijas, kažkodėl pamiršo. Kaip ir save.
Negi Generalinėje prokuratūroje kas nors gali būti lygesnis už kitus? Ką jūs! Kas jau kas, o D.Valys to neleistų.
Tad išvada peršasi viena – žmogus turi bėdų dėl atminties.
Prokurorų vadovo užmaršumą, regis, turėtų deramai patikrinti Vyriausioji tarnybinės etikos komisija.
Jei komisijai užteks drąsos, gal išgirsime, jog atminties spragomis pasižymintis pareigūnas netinka eiti šių pareigų?
Nors, turint galvoje D.Valio „stogą” S.Daukanto aikštėje, tai vargu ar įmanoma.
Ir vis dėlto prezidentė pasielgė negražiai: būtų žmogus sau prokuroravęs provincijoje, netrukdomas lošęs biržoje.
Žiūrėk, kurią dieną būtų neblogai ir praturtėjęs. O dabar – vien nemalonumai.