Siekusi tapti dinamiška, solidari ir globali žaidėja Bendrija per pastaruosius metus ne kartą kovojo ir, akivaizdu, kovos už savo vardą ir būvį.
Ryškiausiai tai, žinoma, atskleidė batalijos už finansų krizės lauke skaudžiai suklupusias euro zonos šalis – Graikiją, Airiją, Portugaliją ir jas sekantys rūgštūs svarstymai apie bendrosios valiutos ateitį.
„Kova už bendrąją valiutą yra nei daugiau, nei mažiau, o Europos idėjos išsaugojimas”, – dar prieš metus Bundestage mėgindama prastumti planą dėl milijardinio stabilizacijos, arba pagalbos, fondo įspėjo Vokietijos kanclerė A.Merkel.
Bet ar šiandien nedvejodami galime pasakyti, kas gi yra ta Europos idėja, apie kurią taip mėgsta kalbėti ES lyderiai?
Ar tą Europos idėją taip pat įsivaizduoja Berlynas, Paryžius, Londonas, Roma, Varšuva ir Vilnius? Kaip ją įsivaizduojame mes, paprasti ES piliečiai?
Bendroji rinka? Europa – be sienų? Solidarumas, lygybė, atvirumas, abipusė atsakomybė, parama? Vertybių sklaida ir įtaka už žemyno ribų? Daug kas, ką laikėme neginčijamu, keičiasi.
Suprantama, ES sostinės ir anksčiau turėjo gana skirtingą matymą. Tačiau, atrodo, ima klibėti net tai, kas ilgai buvo nejudinama, o pagaliai į Europos vežimo ratus imti kaišioti iš ten, iš kur mažiausiai tikėjaisi.
Štai tokios pasiturinčios ir tvarkingos šalys kaip Vokietija pamurmėdavo apie nedrausmingas ES šalis, bet nedrįsdavo suabejoti dėl pagalbos joms.
Bet ar kas nors galėjo pagalvoti, kad tolimieji suomiai gali lemti Bendrijos ateitį? O būtent taip nutiks, kai naujajam Suomijos parlamentui teks balsuoti dėl finansinės paramos Portugalijai.
Mat aukštą trečiąją vietą šio mėnesio rinkimuose užėmė atvirai euroskeptiška „Tikrųjų suomių” partija, galinti įeiti ir į valdančiąją koaliciją. Abejonių dėl ES finansinės pagalbos plano turi ir antrojoje vietoje likę socialdemokratai. Ir štai jums – naujas ES išmėginimas.
Negana to, dar neišsisklaidė nerimas dėl kur kas svarbesnės euro zonai Ispanijos ateities. Kaip ir klausimas, kiek ES nori ir yra pajėgi gelbėti kitas bloko šalis. Juk abejonės sėkla dėl solidarumo jau pasėta.
Kaip dar pasikeitė Europos Sąjunga? Ėmusi abejoti dėl bendros naštos su kitomis Bendrijos narėmis, ji vis mažiau nori gyventi su kitomis tautomis, ką jau kalbėti apie svetimų burnų maitinimą.
Per pastaruosius metus net trys didžiosios Europos sostinės atsisakė iliuzijų dėl imigrantų integracijos ir net nusimetė ligtolę politinio korektiškumo kaukę.
Pirmoji prabilo Vokietijos kanclerė A.Merkel – paskelbė, kad bandymai sukurti daugiakultūrę visuomenę jos šalyje žlugo.
Vėliau tokią pat išvadą padarė tai ir konkrečiais veiksmais įrodinėjantis Prancūzijos prezidentas N.Sarkozy.
Netgi Jungtinė Karalystė, taip ilgai besididžiavusi savo tautine įvairove, ėmė abejoti šios prasme.
Taigi Europos Sąjungos šūkis – „Suvienyti įvairovėje” akivaizdžiai tapo ir ne toks vienijantis, ir ne toks įvairus.
Galiausiai Europos Sąjungos santarvės ir principų išbandymu tapo revoliucijos ir konfliktai Šiaurės Afrikoje.
Pirmiausia pilietiniai demokratiniai bruzdėjimai tapo kai kurių pietinių ES valstybių lyderių gėda dėl jų ilgamečių ryšių su Šiaurės Afrikos – Tuniso, Egipto, Libijos tironais.
Greitai tapo akivaizdu, kad pietinių ES šalių inicijuota Viduržemio jūros sąjunga irgi nieko verta.
O galiausiai viskas virto ir ES vertybių gėda, ir grėsme tokiems esminiams Bendrijos susitarimams kaip Šengeno sutartis.
Ciniška, bet į išsvajotąją Europą plūstantys nelegalūs migrantai iš Šiaurės Afrikos nebuvo didžioji problema, kai Viduržemio jūroje skendo jų laiveliai.
Pavojaus varpai garsiai suskambo, kai arčiausiai Tuniso esančią Italijos Lampedūzos salą sėkmingai pasiekė ir užkimšo apie 20 tūkst. migrantų.
Tačiau tikrąja grėsme tapo ne jie, bėgantieji sotesnio gyvenimo link. Vargu ar per Italiją pasiekę išsvajotąją Prancūziją ir išsibarstę kitose šalyse pabėgėliai iš Šiaurės Afrikos būtų reikšmingai pakeitę europietiškąjį peizažą.
Tikroji grėsmė ir gėda tapo išryškėjęs ES šalių nenoras ar nesugebėjimas spręsti imigracijos problemos.
Ir tik šią savaitę nuriję nesutarimus Paryžius ir Roma iššovė ne vieno apžvalgininko radikalia ir išdavikiška pavadintą idėją – keisti pasų kontrolę tarp daugelio ES šalių panaikinusią Šengeno sutartį.
Atrodo, kad mintis, jog ypatingaisiais atvejais imtų galioti sienų režimas, priimtina ir Vokietijai, Graikijai, Nyderlandams bei Maltai.
Akivaizdu, kad šie dar tik siūlomi pakeitimai vienaip ar kitaip galėtų paveikti ir lietuvius. Ir ne tik tuos, kurie keliauja į šalis, turinčias daugiausia problemų dėl imigrantų.
Kas galėtų paneigti, kad dabartiniai bruzdėjimai apskritai nepaskandins Šengeno sutarties? Ko ji verta, jeigu galiotų tik pagal pageidavimą?
Galiausiai kokia ateitis taip uoliai diegtos glaudžios ES integracijos, kurios neatsiejamomis laikytos dalys – euras, Šengeno sutartis ir apskritai solidarumas – taip kliba?
Bendrija, kokią ją pažinojome, jau praeitis.