Pastaroji patogi tuo, jog tyrimą galima pratęsti daugeliui metų - tol,
kol atsiras įtariamųjų. Dabar atsiskaitoma tik žuvusiojo artimiesiems.
Pastarąjį kartą prokuratūra visuomenę informavo tik 2010-ųjų rugsėjo
pabaigoje. Generalinis prokuroras pareiškė, jog naujų aplinkybių šioje
rezonansinėje byloje nenustatyta.
Per metus naujienų šioje byloje neprireikė nei visuomenei, nei
politikams, nei net žiniasklaidai, nors iki 2010-ųjų kasmet apie tai
buvo parašoma vidutiniškai po šimtas straipsnių. O kur dar televizijos
ir radijo laidos.
Spauda ir eteris mirgėte mirgėjo versijomis, o visuomeninių organizacijų
bei politikų tribūnos - pažadais visomis priemonėmis siekti kuo
spartesnio tiesos atskleidimo ir net patiems imtis tyrimo.
Seimo narys, konservtorius K.Masiulis viešai suskėlė V.Pociūno jam
persakytą gotikinę siaubo istoriją apie politikų korupcinius ryšius su
oligarchais bet atėjus metui tuos politikus įvardyti specialiojoje Seimo
komisijoje, šios kilnios misijos iškart atsisakė.
Išsigando. O gal suprato, jog neturi ką pasakyti? Tai primena garsiųjų
dvylikos VSD pažymų pasaką - Seimo pirmininkei pareikalavus ją
paskelbti, pasakoriai nėrė į krūmus.
Galima tik spėlioti, kiek toli prokuratūra yra pasistūmėjusi V.Pociūno
byloje, tačiau kaip ir daugelyje su politika susijusių rezonansinių
bylų, taip ir šioje tikriausiai tiesa niekada nebus paskelbta. Artėjant
tyrimo pabaigai pasikeis politinės aplinkybės, santykiai tarp valstybių,
tyrėjai ir pagaliau pats noras žinoti tiesą.
Tiek vyriausybinė komisija, kurią sudarė politikos žvaigždynas, tiek
visuomeninė Sąjūdžio komisija taip pat šia tema nepasakė nė vieno
sakinio. Kas galėtų paneigti, kad tikroji tiesa ir yra prokuratūros jau
2006 metais paskelbtoji - atsitiktinė mirtis? Visa tolesnė istorija
sukurpta politiniais motyvais, stengiantis bet kuriuo pretekstu
sukritikuoti ano meto prokuratūros vadovus ir pačią struktūrą.
Ko gero taip savo uždavinį suprato ir užsakomosios žiniasklaidos
šešetukai - nenurimti tol, kol bus iškelta nužudymo versija. Visa kita
nesvarbu. Kas dabar išdrįstų pripažinti, jog anksčiau šį įvykį tyrę
prokurorai ir ekspertai dirbo kvalifikuotai ir sąžiningai?
Bet juk V.Pociūno žūtis neturi pradingti miglose. Jeigu pareigūnas
tikrai buvo nužudytas, privaloma paskelbti įtariamuosius, nesvarbu kas
ir kurioje šalyje jie būtų.
Prokuratūra, o ne giminės, privalo informuoti visuomenę, nes pulkininkui
V.Pociūnui po mirties įteiktas vienas aukščiausių valstybės
apdovanojimų, tad ateities kartoms reikalinga faktais paremta, o ne
sovietų propagandos stiliumi sukurta istorija.
Jeigu tyrimas atsidūrė aklavietėje, apie tai taip pat būtina informuoti
visuomenę, nes nužudymo versija, palikta be konkrečių aplinkybių ar
veikusių žmonių įvardijimo, atveria plačias galimybes spekuliacijoms,
politikavimui ir demagogijai.
Per beveik penkerius metus to prisiklausėme sočiai. Reikalinga
objektyvi ir sąžininga informacija, ir net jeigu padaryta tyri mo ar
sprendimo klaida, to niekas nepasmerks. Svarbiausia, kad tragiška
istorija nebūtų naudojama politinei karjerai daryti ar susidoroti su
valdžiai neįtikusias žmonėmis. Taip jau yra įvykę, ir savaime
suprantama, padaryta žala jau nebeatitaisoma.
Kad ir koks likimas lauktų V.Pociūno žūties tyrimo, jis jau atskleidė ne
vieną neigiamą dabartinės mūsų visuomenės gyvenimo bruožą.
Dažnai samprotaujama, kuo mūsų mąstymas ir elgesys skiriasi nuo
sistemos, iš kurios tarėmės išsivadavę. Geriausiai tuos skirtumus ir
išlikusius panašumus iliustruoja konkretūs įvykiai ir žmonių reagavimas
į juos. Kaip buvęs VSD vadovas, V.Pociūną laikiau profesionaliu ir
garbingu žmogumi, kartą esu teikęs jį apdovanojimui.
V.Pociūnas sutiko atstovauti VSD prezidento R.Pakso apkaltos procese,
nors dėl tolimesnės karjeros galėjo to ir atsisakyti - kai kurie VSD
karininkai pataikūniškai jau dirbo tiesioginiais informatoriais R.Pakso
Prezidentūroje.
Tačiau V.Pociūnui suteikus labai aukštą apdovanojimą po mirties,
netrukus jam buvo priskirti ir darbai, kurių jis niekada nedarė. Vieno
žmogaus veikla buvo priešpastatyta kone visai tarnybai, o ypač vadovams,
kurių demonizavimui iki šiol negailima nei plunksnų, nei fantazijos.
Tokia dirbtinė, sovietinio stiliaus herojizacija, nubraukė proto, faktų
ir argumentų kalbą. Sovietmečiu, kai vadovai pradėdavo stokoti
argumentų, o faktai prieštaravo tikrovei, jie imdavo apeliuoti į žmonių
jausmus, istorinius pergyvenimus ir paskirų žmonių žygdarbius, nors apie
juos niekas nieko tikro nežinojo.
Anų laikų pompastinė retorika vėl atgimsta. Ir ne vien žuvusio
pareigūno tema. Naujausias pavyzdys - bandymas teisėjos N.Venckienės
demaršus prieš kolegas teisėjus pavaizduoti kaip kovą prieš tariamą
teisėjų klaną, nors akivaizdu, jog pati kovotoja tik sprendžia savo
asmeninius reikalus.
Panašiai elgėsi ir R.Pakso rėmėjai, net kino filmuose pristatydami savo
„herojų“ kaip kovotoją prieš sistemą, o iš tikrųjų taip buvo pridengiami
egoistiniai ūkiniai interesai.
Daug žmonių tomis pasakomis tiki, lengvai pasiduoda emocinei įtaigai ir
netgi yra pasiryžę užsimerkti, kai po kilnių obalsių skraiste
paprasčiausiai paaukojamas tiesos ieškojimas.