H.Kunčiaus romane „Lietuvis Vilniuje” (išleido „Kultūros barai”) kalvarėnas Napoleonas Šeputis, po ilgų metų nesilankymo atvykęs į Vilnių, į Dainų šventę, atranda čia ne tik nepriklausomos Lietuvos istorinę, net visos Europos kultūros sostinę, bet ir Kristaus karalystę.
Patyręs savotišką nušvitimą, jis leidžiasi į kelionę po miestą, pamokslaudamas ir telkdamas aplink save jam pritariančius keistuolius, kartu su jais prisimindamas absurdišką sovietinę praeitį ir krimsdamasis dėl protu nesuvokiamos dabarties.
– „Lietuvį Vilniuje” galima vadinti ir nuotykių romanu apie provincialo Napoleono Šepučio nuotykius sostinėje, ir groteskišku kūriniu apie absurdišką tiek sovietinės, tiek laisvos Lietuvos tikrovę, ir ironišku kelių dešimtmečių mūsų šalies gyvenimo metraščiu.
Kas jums labiausiai rūpėjo rašant šį romaną? Galų gale apie ką jis? –
paklausiau 46 metų H.Kunčiaus.– Romanas „Lietuvis Vilniuje” – pirmiausia apie mus, apie nepriklausomos Lietuvos dabartį – apie šiek tiek komišką, kartais absurdišką.
Romaną rašant rūpėjo sąžinę draskantys klausimai – kas mes buvome, kuo tapome, kas esame? Ir čia, manau, slypi „Lietuvio Vilniuje” dramatizmas, nes iliuzijos, kuriomis svaiginomės 9-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, šiandien, deja, ne tik mano kartai sužlugo.
Tiesa, galime pasiguosti, kad buvome trumpam patyrę žodžio ir sąžinės laisvės džiugesį.
– Įtariu, kad šio romano rašymas jums buvo ir gera proga pamąstyti, kaip kinta lietuvio tapatybė keičiantis santvarkoms. Kaip, jau parašęs romaną, apibūdintumėte dabartinį lietuvį? Kuo jis išskirtinis – kuo skiriasi nuo australo ar gruzino?
– Piktavališkai netvirtinsiu, kad lietuvis – tai XIX amžiaus pabaigos filologinis projektas. Tačiau kad lietuvis yra Europoje neturintis analogų fenomenas – neginčytina tiesa.
Juk kaip niekas kitas mes mokame it feniksai atgimti. Deja, pasidžiaugę laisve staiga išsigąstame savo drąsos, imame kuklintis, vėliau žeminame save ir vis niurzgame.
Todėl kartais ne tik pasaulio akivaizdoje, bet ir patys sau imame rodytis apgailėtini. Kuo lietuvis galėtų skirtis nuo australo, nežinau. Bet esu įsitikinęs, kad gruzinas ir lietuvis, kad ir kur juos nublokštų likimas, norėtų būti palaidoti savo žemėje.
– O vilnietis? Ar vilnietis yra truputį daugiau ar mažiau nei lietuvis?
– Vilnius yra visų lietuvių svajonių, dažnokai – susigalvotas miestas, panašiai kaip žydams Jeruzalė. Lietuviai šiandien čia nori būti šeimininkai, neretai primiršdami, kad ir praeityje, ir dabartyje čia gyveno ir gyvena ne tik jie.
Tad romane ši problematika taip pat nėra atsitiktinė. Antra vertus, esu įsitikinęs, kad būti vilniečiu turi teisę visi, kurie tik to nori.
– Pats esate ir lietuvis, ir vilnietis. Ar galima teigti, kad romanas „Lietuvis Vilniuje” – bent šiek tiek ir apie jus?
– Antraip nebūčiau rašęs šio romano. Žinoma, kai kurias siužetines linijas teko sugalvoti, tačiau romano stuburas laikosi ant patirties ir neginčytinų faktų. Tarkim, kad Vilniaus rajoną iki šiol sėkmingai valdo ne žmonės, o Kristus Karalius.
– Vadinamieji Vilniaus keistuoliai – kunigaikštis Vilgaudas, Raudonkepuraitė, Marijanas – romane tokie gyvi ir spalvingi, tarsi juos asmeniškai pažinotumėte. Jūsų manymu, jei jie perskaitytų jūsų knygą, ar jiems patiktų tai, kaip juos aprašėte?
– Mano romano veikėjai daugiausia sugalvoti, tačiau kai kurias replikas esu pasiskolinęs iš realybės, nes ji neretai pranoksta vaizduotę ar netgi įaudrintą protą. Svarbu rašytojui atsidurti laiku ir vietoje.
O apie išvardintus personažus galiu pasakyti, jog visi jie yra tokie spalvingi, kad būtų tikras nusikaltimas jų kaip nors neįamžinti. Gyvenimas, deja, trumpas, o atmintis – nepatikima.
Manau, jei liks nors šioks toks ženklas apie mūsų laikų Vilnių, tai bus geriau negu nieko.
– Šio romano puslapiai be atvangos alsuoja absurdu ir beprasmybe. Tarsi Lietuva (gal ir visas pasaulis?) būtų panaši į tą psichiatrijos ligoninę ar sovietinę kariuomenę, kurios absurdą teko patirti ir Napoleonui Šepučiui.
Ar iš tiesų manote, kad gyvenimas – absurdo teatras ar linksmas karnavalas, kuriame nereikėtų ieškoti kaži kokios didelės prasmės?
– Nieko panašaus! Pasaulį ir prasmę romane atranda ir Napoleonas Šeputis! Jis finale apsilanko Dainų šventėje, kur uždainuoja tūkstančiai lietuvių!
Čia, tarp susibūrusių lietuvių Vilniuje, išgirdęs svetimšalio lužitėno Jurgio Zauerveino „Lietuviais esame mes gimę” jis susigraudina. O kada suvokia Maironio „Kur bėga Šešupė, kur Nemunas teka” poetikos metafiziką, pravirksta ir prisipažįsta lemtingai klydęs gyvenime.
Tai didžiausios dvasinės atgailos epizodas romane. Aš čia nematau jokio absurdo ir karnavalo. Galiu pakartoti, kad jeigu žmonės XXI amžiuje vis dar nori būti lietuviai, jie turi tokią teisę, nepaisant nusikalstamos praeities ir jos užkrautos atsakomybės už būtas ir nebūtas nuodėmes.
Romanas kupinas kandžių pastabų
„Čia sąmokslas. Plika akimi matyti. Juk tie bašmetai, kutusovai, gergijevai ir temirkanovai kaip parazitai įsisiurbia, o vėliau mus iš vidaus ima graužti. Sulindę į mūsų kišenę skelbiasi skleidžiantys kultūrą. Nieko panašaus, jokios čia kultūros! Kremliaus politika. Jie kėsinasi į mūsų savastį. Lašas po lašo. Koncertas po koncerto. Mostas po mosto. Dešimtmečiais. Šimtmečiais. Kai jų šaukštai ir balalaikos taip mus apkurtins, kad nebepajėgsime išgirsti savojo balso, bus per vėlu.”
„Inteligentas – tai apgailėtinas svetimkūnis. Nedovanotina gamtos klaida. Inteligentiškumas – psichikos negalia. Dėl šios negailestingos, bet visais atžvilgiais teisingos diagnozės dabar jau niekas nenorėjo tokie būti. Slapstėsi net už konteinerių, kad nepraleistų nė menkiausios progos patylėti, kaip irzlius Europos Sąjungos naujokus kadaise pamokė vienas aukšto rango prancūzas.”
„Skirtingai nuo savimi patenkintų prancūzų, kurie per amžius domisi tik savimi, ar „vienybe” sočių vokiečių, kurie savimi domisi visada šiek tiek daugiau negu kitais, lietuviai nesidomėjo nei kitais, nei savimi. Vos gimę, jie jausdavosi pavargę, ypač nuo savęs. Todėl bet kokie savasties ženklai, tarp jų ir nacionalinė literatūra, jiems kėlė alergiją ir teisėtą pasipiktinimą.”
„Dažniausiai pyktis prasiverždavo anonimiškai – interneto komentaruose. Šiuose dirvonuose užderėjo nemažai rašeivų. Anksčiau paslapčia, užsirakinę jie rašinėdavo ant viešųjų tualetų durų, bet dabar persikraustė į gerokai saugesnę ir platesnę erdvę. Pramokę abėcėlės, gramatikos pradmenų, išbarškindavo tokius tekstus, kokius anksčiau, esant chroniškam tualetinio popieriaus stygiui, tekdavo pirštu išvedžioti ant išvietės sienos. Rašė visi, kas netingi. Raštas pagaliau tapo visiems prieinamas. Jis nebebuvo vien išglebusių aristokratų ar nuobodžiaujančių poniučių pramoga. Tai buvo rašinėjimo aukso amžius – jų civilizacija.”
„Vakarais įsijungdavo televizorių, kad atgautų ramybę. Liaudį jau ne pirmą dešimtmetį linksmino, kas tik netingi – parsidavę politikai, negabūs aktoriai, vakarykščiai išminčiai, paversti apgailėtinais kvailiais, suvaikėję seniai, psichikos ligoniai ir pirma laiko pasendinti vaikai. Keistos linksmybės ekrane liejosi per kraštus. Kiekvienas gviešėsi jam priklausančių penkių minučių šlovės, bet mainais turėjo kuo labiau viešai apsikvailinti ar bent apsivogti. Televizoriuje apsigyveno rinktinė kasta, kuri vadovavosi 10 šventų prodiuserio įsakymų.”