Ir visgi viena figūrėlė nesismagina. Ji sukauptai ir įtemptai dirba - pučia į dūdmaišį panašų muzikos instrumentą. Šalia įsismaginęs žioplys bando muzikantą pakalbinti. Tačiau pastarasis nereaguoja. Jis net nežiūri; jis prisimerkęs pučia dūdą, kurios garsas audrina šėlstančius miestelėnus.
Vaizdas lietuviškai pažįstamas. Mažne visi dalyvavome lietuviškose vestuvėse, kur vedėjo, piršlio ir muzikanto koalicija deda milžiniškas pastangas, kad išjudintų paniurusius lietuvius.
Tiesa, tai pavyksta, tik kai stalo komendanto valia į koaliciją įstoja visagalė ponia Degtinė. Tuomet “tai sveteliai pralinksmėkit!” suveikia spėriai ir, žiūrėk, tuoj susisuka pokvailėm išgėrusių žmonių šypsenom nuspalvintas ratukas: “į dešinę”, o po to - “į kairę”.
Ir taip iki naujo dūžio šakute į skaidriosios butelį, kviečiančio brangius svetelius dar labiau pralinksmėti. Vienintelis blaivas palieka pareigingai linksminimo prievolę išpildantis muzikantas. Juk darbe žmogus!
Galbūt ir anas paveiksle pavaizduotas susikauptai dūdą pučiantis vyrukas yra kaimo šventei pasamdytas muzikantas. Galbūt. Tačiau paveikslo esmė yra ne smagūs ir apgirtę pavidalai.
Esmė yra gyvybingo judesio pagavoje. Atrodo, kad į save ir į darnos garse kūrybą įsirėžęs muzikantas yra šios gyvybingos sielų pagavos judesyje šaltinis.
Sugrubusios širdys, suminkštintos vyno ir šventiško atvirumo, lengvai pasiduoda muzikanto vidinei ir darniai pastangai. Taip iš šio paprasto ir savaip talentingo žmogaus širdies sklindanti gyvastis tampa bendros linkmsybės šaltiniu.
Kodėl aš apie tai? Todėl, kad aš vis dar apie Velykas ir apie velykinį džiaugsmą. Juk diena yra savaip „linksma“. Ir žmonėms tąją dieną yra būdinga linksmintis.
Labai žmogiškai ir žemiškai įprastai. Velykinis savaitgalis juk yra ne tik „linksmas“, bet ir „ilgas“ ...
Ir visgi čia aš ne apie lietuviškų „ilgųjų savaitgalių“ nūdieną. Nuoširdžiai ir tikrai išgyvendamas Viešpaties dienos pagavą, atpirkimo džiaugsmą, ir širdyje įsiklausydamas į Amžinybės dermes dėkingu žvilgsniu ieškai, tikintis žmogau, savojo Išganytojo – Muzikanto, kuris savo vidujybe, būtent, savo dieviškąja Auka perkūrė pasaulį.
Nėra nemokamų pietų. O ir už linksmą muziką paprastai yra sumokama.
Už malonės muziką yra užmokėta pačiu Viešpaties krauju.
Žinia, malonė nėra duodama veltui. Tad jeigu dar nesusimokėjome derama dvasine auka, dabar bent įsiklausykime į Jo Dvasios ritmą ir imkime šokti deramai pagal Jį. To Jis, dovanai mus pakvietęs į amžinai „linksmą dieną“, širdingai tetrokšta.
Alleliuja!