Juvelyrė
„džiazuoja“, todėl jos kūryba vis atsinaujina ir atgaivina, neretai
atskleisdama nemažai paslapčių. O svarbiausia - ji visada žada
šventės pojūtį ir stebuklo nuojautą.
Išvakarėse savo darbų parodos „Tau, Mama“, kurią organizavo
dailės galerija „Aukso pjūvis“ ir savaitgalį pristatė Kaune, greta
nacionalinio M. K. Čiurlionio muziejaus esančiame biznio centre,
kalbėdama su agentūros ELTA korespondente, juvelyrė R. Rinkevičienė
sakė negalėjusi savaip nepaminėti gražiausios metų šventės -
Motinos dienos. Autorinė jos paroda tokia proga - jau sena
tradicija.
- Motinos diena - pati gražiausia šventė. Nepriklausomai nuo
to, kokioj šaly kiekvienas iš mūsų gyvename, kokio tikėjimo esame,
Mama - visų brangiausia. Ar ji tebėra šalia, ar jau - išėjusi...
Pirmasis gegužės sekmadienis tai - padėkos Mamai diena. Tai -
ir apsikeitimo išmintimi diena, nes tiek mamoms, tiek dukroms ar
anūkėms visada reikia viena kitos palaikymo, supratimo. Dar
nuolatos mums reikia iš kartos į kartą perduodamos išminties,
meilės, gyvenimo pilnatvės.
- O buvo laikai, kai daugelyje pasaulio šalių mamos dukroms
ruošdavo kraitį, ir kiekvienos būsimos mamos namuose visad
atsirasdavo kraičio skrynia. Tokios skrynios jau seniai “neįsipaišo
į interjerą“, tai gal ir negaila, kad šis paveldas mūsų dienų
nepasiekia?
- Iš tikrųjų buvo laikai, kai ko ne visame pasaulyje mamos
ruošė kraitį. Tiesa, nemanau, kad šio dalyko esmė buvo turtas.
Greičiau, aš linkusi galvoti, kad tai - ir šeimos, namų šilumos
kūrimo pagrindas. Tai - ir stiprybė, ir Motinos meilė, kurią į
kitus namus nutekėjusi duktė, o vėliau - jos duktė galėdavo pajusti
prisiglausdama prie Mamos megztos skaros ar prisegdama prie savo
drabužio sagę, kuria kažkada puošėsi prosenelė. Tai - išminties
perdavimas, giminės moterų palaikymas.
- Dviem žodžiais gal tai būtų galima pavadinti - šeimos
vertybės, ir papuošalus būtinai prie jų priskirtume?
- Sutinku. Šeimos vertybių perdavimas, papuošalų dovanojimas
svarbių moters (tiek jaunos, tiek brandžios, žilo plauko
sulaukusios) gyvenimo įvykių proga - labai reikšminga tradicija.
Papuošalai kaip niekas kitas gali atspindėti mūsų troškimus, jie
leidžia mums pajusti savo išskirtinumą, svarbumą, jie tarsi slepia
savyje ir moters išminties kodą. Ypač, jei tą papuošalą jai
dovanojo artimas, ją gerai pažįstantis ir suprantantis žmogus.
Todėl aš kiekvienai moteriai iš visos širdies linkiu savo
prisiminimų dėžutėje turėti nors po vieną papuošalą - jos giminės
moterų išminties, patirties, genties bendrystės simbolį.
- Jei taip, tai Jūsų anūkėms ir marčioms nepaprastai pasisekė?
- Pasisekė ir man. Užauginau du sūnus, turiu marčių ir keletą anūkų, iš jų - dvi mergaitės. Abi mano anūkės - jau užaugusios.
Išskirtinėmis progomis aš mielai dovanoju marčioms ir anūkėms savo
sukurtų papuošalų. Džiaugiuosi, kad kurdama galiu ne tik iš gamtos,
bet ir iš tų jaunų savo giminės ar šeimos moterų semtis kūrybinės
potencijos. Tai - nepaprastai vertinga gyvenimo dovana.
Gal kaip tik dėl to prieš keletą metų per savo jubiliejinę
parodą ištarusi žodžius - „ši paroda - jau paskutinė“, netrukus
apsigalvojau. Nes ir tuomet buvo gražus stimulas toliau kurti,
todėl galėjau dar ne vieną parodą surengti.
- „Nubudimas“, „Pavasaris“, „Rūta žalioji“, „Jaunystė“,
„Žydėjimas“ „Diena“, „Naktis“, „Rimtis“, „Ramybė“. Tai - Motinos
dienos proga „Aukso galerijoje“ Jūsų anūkių, trumpam virtusių
manekenėmis, pristatytų juvelyrės R. Rinkevičienės naujos
kolekcijos papuošalų pavadinimai. Iš sidabro, vario, žalvario, kai
kurie - su įvairių spalvų agatais, mėnulio akmenimis, krištolu,
malachitu, šiltųjų jūrų kriauklelėmis. Ar duodama papuošalams
vardus taip įprasminote bei užkodavote žodžiais moters gyvenimo
pilnatvę?
- Kodėl gi ne? Tai - iš tikrųjų savotiškas kodas. Gamtos,
pavasario ir ankstyvos jaunystės nubudimas, džiaugsmas, pirmo
bučinio svaigulys, branda, jaunamartės jaudulys, pirmo vaiko
gimimas, kad ir varginantys, bet malonūs rūpesčiai savąsias atžalas
auginant, jų sėkmių ir nesėkmių išgyvenimas. Tai, manyčiau, sudaro
moters, Motinos gyvenimo pilnatvę. Netgi vieną savo neseniai
sukurtų papuošalų komplektą esu pavadinusi „Gyvenimo pilnatvė“.
Mes esame gamtos dalis. Ir gyvename jos ritmais. Man pačiai
gamta - pirmapradis, pamatinis kūrybos šaltinis. Ir nieko daugiau
nereikia išradinėti ar keisti. Paprasčiausiai tereikia gyventi,
jausti, išgyventi ir kurti.
- Aukštakulniai bateliai, tamsi suknelė, geriausia - be
gilesnės iškirptės, o svarbiausia - išskirtinė proga, atrodo, tai
yra privalomi atributai, be kurių Jūsų papuošalų grožis negalėtų
visa savo esybe atsiskleisti?
- Tikrai neprivalomi. Manyčiau, jog kiekvienu papuošalu,
kuriuos aš sukūriau, moterys galėtų puoštis ir kasdien. Žiemą ar
vasarą, bet kada. Sidabro ar žalvario vėrinys, sagė švarko atlape
ar ant palto apykaklės - kodėl tai negali būti ir biuro darbuotojos
ar mokytojos aprangos detalė? O gal papuošalas - netgi raktelis,
kuris atkleidžia moters individualumo paslaptį? Tik gal, sakau,
mes, moterys, esame per daug drovios ir netgi raktelio nenorime
parodyti..?