Korėjos Mu Sang Sa šventyklos dvasinis lyderis aiškino, jog žmonių kančią kelia atskirties jausmas. Jei suvoktume, jog nesame atskirti nuo nieko, kas yra Visatoje, tada būtų vienintelis klausimas – kaip padėti kitiems.
Amerikoje gimęs ir studijavęs psichologiją dzeno meistras Dae Bongas nežadėjo, jog dzeno praktika padės atsakyti į visus gyvenimo klausimus. Atvirkščiai – jis ragino gyventi su klausimu „Kas esu?“
- Kartais mylime tėvus ne taip stipriai, kaip norėtume mylėti. Trukdo seni prisiminimai, erzina dabartinis tėvų elgesys. Ką galime padaryti, kad būtų daugiau meilės?
- Ką reiškia „meilė“? Ar tai yra meilės jausmas? Ar tai yra besąlygiška meilė, kuri viską priima? Suprasti ir padėti – tai yra tikra meilė.
Mes pamirštame dėkoti tėvams už tai, ką jie padarė. Kiekvienas gali prisiminti, koks tėvų elgesys padėjo. Net jei jūsų tėvai buvo siaubingi, jie daugybę metų jus rengė ir maitino. Šuniukai auga su tėvais apie aštuonias savaites, šimpanzių jaunikliai – kelerius metus. Žmonės negali išgyventi, jei niekas jų neprižiūrės visą vaikystę. Prisiminti tai ir parodyti dėkingumą – toks yra teisingas žmogaus elgesys. Tai yra taip elementaru – kaip vėjas pučia, o medis juda.
Aš irgi pykau ant savo tėvų dėl daugybės dalykų. Pavyzdžiui, pykau ant tėvo, kad jis neišmokė manęs meistrauti. Bet esu labai dėkingas jam dėl vieno pokalbio. Mes gyvenome šalia katalikiškos mokyklos. Vaikai nuolat lakstydavo per mūsų kiemą, laužydavo tvorą, jie buvo tikri nenuoramos. Prisimenu vieną vakarienę, kai paklausiau tėvo: „Kodėl katalikai vaikai tokie laukiniai?“ Tėvas paaiškino: „Žinai, vienuolės labai griežtos ir vaikai turi sėdėti klasėje nejudėdami. Todėl paskui jie turi daug energijos“.
Pajutau, kad suprantu tuos vaikus – taip, žinau, ką reiškia, kai reikia ilgai sėdėti klasėje. O juk jis galėjo pasakyti ką nors baisaus – pavyzdžiui, kad katalikai tiki velniu.
– Supratimas, kad tėvai padarė gerų dalykų, ne visada padeda bendrauti.
– Taip pat teisinga su tėvais kalbėti apie tai, kas neramina. Bet pirmiausia jie turi suprasti, kad yra dalykų, už kuriuos juos vertinate. Tada daug lengviau priimti kritiką.
– Kartais tėvai bijo, kad vaikai jų nemyli?
– Žinoma. Ne tik nemyli, bet netgi nemėgsta. Būna, kad tikrai nemėgstate. Tačiau vis tiek turite su jais bendrauti. Tada jų protai ir širdys atsivers.
– Pasakojote istoriją, kaip jūsų santykius su mama pakeitė vienas apkabinimas.
– Tai jau kita tema. Tai yra apie neprisirišimą prie žodžių. Neprisirišimas prie kalbos ir žodžių – tai dzeno praktikos pagrindas. Tik tada, kai supranti, jog tiesa yra prieš kalbą ir žodžius, gali iškart susijungti su tuo, kas vyksta.
Tėvų namus palikau, kai man buvo aštuoniolika. Aplankęs tėvus, visuomet girdėdavau priekaištus: „Kodėl gyveni dzeno centre? Kada sugrįši į šitą miestą“. Nerdavausi iš kailio, mėgindamas suprantamai paaiškinti. Bet mano žodžiai nieko nepakeitė.
Vieną kartą vėl nuvykau jos aplankyti. Prisimenu mus, stovinčius koridoriuje. Ji jau pradėjo: „Kodėl tu...“ Staiga supratau, kad tai yra visai ne apie tai, kur aš gyvenu. Ištiesiau rankas, meiliai ją apkabinau ir ištariau: „Myliu tave“. Ji šiek tiek sutriko. Paskui pradėjo kikenti – laiminga. Niekada daugiau ji manęs neklausė, kodėl negrįžtu į gimtąjį miestą. Jos visi priekaištai buvo tik „Ar tu mane myli?“
– Pozityvus mąstymas – ar tai gali būti išeitis?
– Ne, ne, ne. Aš pasakiau kelis žodžius, kurie padėjo mamai pasijusti mylimai. Jokiu būdu nesakau, kad turėtume visuomet kalbėti pozityviai. Kartais aprėkti kitą yra tinkamas sprendimas.
Pamenu, kartą skridau lėktuvu su jaunesniuoju broliu. Tada dar nepraktikavau budistinės meditacijos. Skridome ilgai, gal šešias valandas. Jis man pradėjo pasakoti apie kažką, kas jį įskaudino, ir užsivedė. Nuliūdau ir aš, nes niekas, ką jam sakiau, nepadėjo. Tačiau po poros valandų neištvėriau: „Užsičiaupk!” Mano brolis giliai atsiduso ir padėkojo.
Jūs negalite susikurti programos galvoje: „Dabar mąstysiu tik apie pozityvius dalykus“. Taip, pozityvi kalba dažnai padeda. Bet jei tikrai norite būti išmintingi, turite atrasti savo tikrąją prigimtį.
Jei imsite stebėti save, net nustebsite, kad dažnai darote naudingus dalykus, apie tai nesusimąstydami. Tai ir yra išmintis. Tai nėra žinios, kurias nešiojamės galvose. Išmintis yra gebėjimas susijungti su situacija ir veikti būtent taip, kaip reikia toje situacijoje.
– Veikiausiai pagrindinė žmonių santykių problema yra ta, kad prisirišame prie žodžių ir neišgirstame, ką žmonės šneka visa savo esybe.
- Tai yra budizmo mokymas. Daugybė pirštų rodo į mėnulį, tačiau niekada nenukaksi į mėnulį, jei prisiriši prie piršto. Taip ir su santykiais – atrasti ryšį su kitu žmogumi gali, jei neprisiriši prie jo žodžių. Jei tavo protas atspindės kaip skaidrus veidrodis, pajusi ryšį su kitu žmogumi. Tada intuityviai elgsiesi taip, kad išreikštum tą ryšį.
Žmonių kančią kelia atskirties jausmas. Ieškome įvairiausių būdų, kaip susijungti.
Geidžiame, kad kas nors mus tarsi užbaigtų – Dievas ir mylimas žmogus. Trokštame pripažinimo. Ieškome nusiraminimo maiste ar svaigaluose. Kaip manote, kodėl žmonės įjunksta į alkoholį? Aldousas Huxley aiškino, kad alkoholizmas atsiranda iš dvasinių ieškojimų, tiesiog tai yra prasta technika.
- Kokią geresnę techniką galite pasiūlyti?
- Kas esate? „Kas esu?“– dauguma žmonių kartais užduoda sau šį klausimą. Tačiau jie neskiria daug laiko, kad įsižiūrėtų, kas yra gyvenimas. Dzeno praktika – tai buvimas su šiuo klausimu.
Tai yra būdas suvokti, kad nesame atskirti nuo nieko, kas yra Visatoje. Jaučiamės atskiri , nes prisirišame prie savo kūno ir savo idėjų. Jei suvokiame save kaip atskirtus nuo Dievo, tai ir esame atskirai nuo Dievo. Religijos yra vaistas nuo ligos, kuri neegzistuoja. Bet jei puoselėji ligos idėją, turi ir ligą. Kartu su idėja išnyksta ir liga. Ta liga – nesupratimas, kas yra „aš“.
Bet kalbos menkai tepadės. Turi žvelgti į save.
– Ir kas tada pasikeis?
– Žvilgsnis į pasaulį pasikeičia. Taip, visi kenčia, bet tokia yra pasaulio prigimtis. Tada tėra tik klausimas, ką daryti, kad padėtum žmonėms peržengti kančią.
Buda sakė, kad visos kančios kyla iš susirūpinimo savimi, o visa laimė ateina iš pagalbos kitiems. Bet čia atsargiai – yra pavojus susirgti liga „Aš noriu tau padėti... AŠ...“
– Sakėte, kad bėdos kyla iš klaidingo suvokimo, kas yra „aš“. Tačiau kas žmonėms trukdo suvokti, kas jie yra?
– Klaidingas suvokimas atsiranda, nes turime kūną ir esame prisirišę prie kūno. Mąstymas vyksta kartu su kūno patirtimis. Taip atsiranda klaidingi apibendrinimai apie pasaulį. Mėginame išspręsti problemas, tačiau sprendimai nepadeda, nes mes net nežinome, kokia yra tikroji problema. Nematome visų problemų šaknies. Nesuvokiame, kad problemą sukūrė ne kas kitas, o mes patys.
Bet nuostabus dalykas – jei mes tą sukūrėme, mes galime tai ir pašalinti.
- Kaip?
- Teisingai. Jau klausdami „Kaip“ mes nukreipiame žvilgsnį į save. O jei paklaustumėte, kas paklausė šito klausimo, kas ištarė „Kaip?“
Galiausiai pajusite, kad nežinote. Jei nuoširdžiai stengsitės atsakyti į svarbiausius klausimus, suvoksite, kad nieko nežinote.
– Vakariečiams nežinojimas neatrodo toks jau teigiamas dalykas.
– Prisiminkite Sokratą, kuris vaikščiojo po Atėnus ir ragino pažvelgti į save. Kai jo paklausė, ar jis pats žino, kas yra, Sokratas atsakė: „Nežinau, bet žinau šį nežinojimą“.
Jis nebuvo dzeno meistras, bet jau buvo netoli.
Nieko nuostabaus, kad bijome nežinojimo – jei nežinodavome mokykloje, būdavome pralaimėtojai. Tačiau gyvenime yra kitaip – jei tikrai, šimtu procentų nežinome, imame aiškiai matyti. Tada atsiranda išmintis ir meilė.
– Gal galėtumėte paaiškinti paprasčiau. Daugybė žmonių nesupras, kas tas nežinojimas, apie kurį šnekame.
– Teisingai. Jūs negalite suprasti nežinojimo, nes jis protu nesuvokiamas. Dėl to skaitytojus galiu tik paraginti medituoti. Per meditacijos praktiką galite paragauti, kas iš tikrųjų yra tas „Nežinau“.
– O be meditacijos praktikos to patirti neįmanoma?
– Daugybė žmonių tai patiria be jokių praktikų. Jei apsirgsite mirtina liga, veikiausiai jums kils rimtas klausimas, kas yra gyvenimas.
Turiu draugą, kurio smegenyse atsirado piktybinis auglys. Nuostabus žmogus, maždaug keturiasdešimties metų, susituokęs, turi du vaikus. Švitinimas, chemoterapija – toks gydymas atima daug jėgų. Padedamas žmonos, jis rašo dienoraštį internete. Jo puslapyje pasirodė tokia mintis: „Privalėjau susitaikyti, kad mirsiu ir negalėsiu pasirūpinti savo vaikais. Ir turiu pasakyti, kad tai buvo geriausias dalykas, kuris nutiko mano gyvenime.“
Kita istorija. Vienas aukšto rango žvalgas atsidūrė kalėjime ir mano mokytojas dzeno meistras Seung Sahnas nuėjo jo aplankyti. Tas kalinys mano mokytojui pasakė: „Žinote, aš buvau taip susirūpinęs savo karjera ir savo idėjomis, kad net nepastebėjau, ką iš tikrųjų darau. Pusę metų kalėjime daugiau nieko nedariau, tik stebėjau save. Ir galiu pasakyti, kad tai buvo nuostabi galimybė.”
Taip pasakė žmogus, kuris visuomenėje turėjo aukštą statusą ir jį prarado.
– Norite pasakyti, kad išmintis atsiranda per kančią?
– Mes, praktikuojantys dzeną, sakome – gera situacija yra bloga situacija, bloga situacija yra gera situacija. Tiems, kurie jaučiasi laimingi, didieji gyvenimo klausimai dažniausiai nekyla. Vienintelis jų klausimas – kaip išlaikyti tokį gerą gyvenimą.
Didysis klausimas atsiranda, pasikeitus aplinkybėms. Daugybė mirštančiųjų, kurių nenuramina idėja „Po mirties keliausiu į dangų“, pradeda suvokti, kas gyvenime svarbu. Jie daugiau nebešvaisto laiko. Jie tampa atviresni ir ima geriau suprasti kitus žmones.
Mes nesuprantame kitų todėl, kad nesuprantame pačių savęs. Tik žinome, ko mes norime ir ką mėgstame, bet nesuvokiame, kodėl taip yra. Tačiau jei laikysimės įsikibę idėjų, kas esame, niekada nesuprasime nei savęs, nei kitų.
– Tačiau kaip atsikratyti idėjų tiems, kurie negali ir nenori atitrūkti nuo kasdienybės? Pavyzdžiui, vaikus auginantys tėvai negali sėdėti ištisą dieną ir medituoti.
– Prižiūrėti namus, aptarnauti klientus, dirbti ligoninėje – bet kas gali tapti meditacija, jei tik sutelksi į veiklą visą dėmesį. Dzeno meditacija, joga, malda – viskas, ką priskiriame prie dvasingumo, nėra atskira nuo indų plovimo ar daiktų pakavimo. Aš kalbu ne apie idėją „O, indų plovimas – meditacija!“ Tiesiog kai reikia plauti indus, plaunate indus.
Dėl to mane žavi Lietuva, kad žmonės čia neatitrūkę nuo žemės. Mano pažįstami lietuviai turi būtent „daryk tik tai“ protą. Jie neapleidžia veiklos, jie išlaiko ryšį su šeima. Korėjoje gyvenantys vienuoliai lietuvis Bo Haeng Sunimas ir lietuvė Won Bo Sunim yra labai dvasingi, bet jų dvasingumas nėra skrajojimas padebesiais.
Praktikuojant dzeną svarbūs trys dalykai. Pirmasis yra meditacija – tai nėra tik sėdėjimas, giedojimas ar nusilenkinėjimas. Jei ką nors darai, tik tai ir daryk – tai yra dzeno meditacija. Kai esi šimtu procentų sutelkęs dėmesį į kokią nors veiklą, nebelieka „aš“. Kūnas, protas, situacija – viskas tampa viena.
Todėl, kai vairuojate, tik vairuokite. Kam tuomet galvoti apie santykius su mama? Tik vairuokite. Jūsų jutimai bus sutelkti į vairavimą, ir galėsite daryti tai tobulai. Kai šnekatės su mama, tik šnekėkite su mama. Negalvokite apie kitus žmones ir darbus. Tai yra teisinga meditacija.