Apie tai, kodėl Lietuva nuolaidžiauja Baltarusijos diktatoriui, – pokalbis su Liberalų sąjūdžiui atstovaujančiu Seimo Užsienio reikalų komiteto nariu Petru Auštrevičiumi.
– Prezidentė viešai tarsi ir prieštarauja Baltarusijos atominės elektrinės statyboms, tačiau tuo pat metu Seimo nariams už uždarų durų aiškina, kad ir kitų ES sostinių pašonėje yra atominių elektrinių. Kokia pagrindinė šio blaškymosi priežastis?
– Keista, bet mes kol kas taip ir nesugebėjome įsisąmoninti tikrosios kaimyninio režimo prigimties. Mūsų politinė uoslė, pasirodo, labai prasta.
Kol mes naiviai aiškinome apie Baltarusijos atominio projekto „nerealumą”, jis virto kūnu, kurį finansuoja Rusija.
– Ką daryti?
– Įsisąmoninti, kad mūsų ir mūsų sąjungininkų diplomatinį flirtą, nuolaidžiavimą, „pragmatinį” elgesį A.Lukašenka supranta tik kaip silpnumo požymį ir signalą bei paskatą veikti savo nuožiūra ir nieko nepaisant. Naujos elektrinės statyba Astrave – akivaizdus to įrodymas.
Turime svarstyti visą spektrą pačių griežčiausių veiksmų – net iki santykių įšaldymo ir ekonominių sankcijų.
– Tačiau ES nesugeba susitarti dėl ekonominių sankcijų Baltarusijai. Tad gal ir mums neverta dėl to šokinėti?
– Taip, Lietuva vien savo vienašališkais veiksmais nesugebės pakeisti situacijos.
Bet ir ES nepajudės tol, kol mes patys tik pragmatiškai vartysime liežuvius ir nepradėsime spausti jos konkrečiais veiksmais.
Negi neakivaizdu, kad padėtis radikaliai blogėja mūsų nenaudai? Negi neaišku, kokia grėsmė kyla mūsų piliečių saugumui?
Tai ką, mes ir toliau lyg XIX a. feodalai, keitęsi baudžiauninkais, mainysime savo žmones į neaiškius kieno nors interesus?
– Priminsiu, jog prezidentė interviu Austrijos dienraščiui „Die Presse” tvirtino, jog sankcijos tik padeda režimui, kenkia eiliniams žmonėms ir stumia Minską į Maskvos glėbį. Ar galima teigti, kad Lietuva, kurios užsienio politiką diriguoja D.Grybauskaitė, tebetęsia tą pačią nuolaidžiavimo ir net advokatavimo A.Lukašenkai politiką?
– Taip, galima sakyti, kad mes ir toliau remiame A.Lukašenkos režimą, nepaisydami jokių jo akibrokštų. A.Lukašenka pripažįsta tik jėgą ir tvirtą bei griežtą poziciją ir reaguoja tik į tai – kaip ir visi pasaulio diktatoriai.
Jis pats supranta, kad blogėjant ekonominei padėčiai visuomenė gali pradėti pati spausti savo režimą, o ne jį dar labiau remti – ypač dabar, kai Baltarusijos ekonominė padėtis taip staigiai blogėja.
Be to, Baltarusijos diktatūra – ne vienas A.Lukašenka.
Režimas įleido šaknis giliai ir plačiai, tad jam kiltų kur kas didesnis pavojus, jei spaudimą imtų justi kuo daugiau jo atstovų ir rėmėjų sluoksniai.
Klaidingas ir teiginys, kad sankcijos „niekada nieko nedavė”. Pirma, Vakarai niekuomet sutartinai nesiėmė prieš Baltarusiją tikrų ekonominių sankcijų. Kita vertus, A.Lukašenka visuomet puldavo daryti nuolaidų, kai tik kildavo nors mažiausia tokių sankcijų grėsmė.
Apie tai jau kalbama ne tik tarp Vakarų politikų, bet ir, pavyzdžiui, tokiuose įtakinguose leidiniuose kaip „Financial Times”.
O Rusija buvo ir bus A.Lukašenkos sąjungininkė. Be to, Rusijos parama jam tik sustiprėjo tada, kai Vakarai jam nuolaidžiavo.
Taip pat klaidinga ir toliau kartoti, kad pats geriausias diktatūros išklibinimo būdas – bevizis režimas eiliniams piliečiams.
Neva baltarusiai, važinėdami po užsienį, užsinorės demokratijos ir namuose.
Atvirkščiai, tai tik padės režimui. Juk jei piliečiai gali laisvai judėti, tai mažina jų nepasitenkinimą savo padėtimi.
– Tad kodėl prezidentė taip atkakliai laikosi to paties kurso? Gal tai – tiesiog užsispyrimas, elementarus nesugebėjimas keisti nuomonės?
Kita vertus, tai galbūt lemia ir D.Grybauskaitės tarptautinės karjeros planai?
– Nenorėčiau samprotauti apie kieno nors asmeninius planus. Didžiausia problema, mano nuomone, yra tai, kad pagrindinės šalies partijos ir dauguma politikų nusišalino nuo užsienio politikos.
Dabar tiesiog gyvybiškai būtinas naujas ir kuo platesnis susitarimas dėl pagrindinių mūsų užsienio politikos prioritetų.
Mums reikia iš naujo tartis ne tiktai dėl Rytų politikos, bet ir dėl mūsų vietos ir tikslų ES – juk mūsų vakarietiškos integracijos kokybė yra smarkiai suprastėjusi.