Paniurėliai per apklausas tvirtino, kad išvažiuoja į užsienį tam, kad išvengtų karališkųjų vestuvių šurmulio. Sentimentalieji pirko atminimo puodelius su poros atvaizdais, sarkastiškieji – lėkšteles, su užrašu „Ačiū už laisvadienį“.
Rojalistai iš vakaro užsiėmė vietas prie Bakingamo rūmų (vienas ten atvyko net prieš tris dienas) ar iššovė šampaną prie televizorių ekranų, antirojalistai – kėlė taures ironiškuose sambūriuose, pavadintuose „Nekenčiu karališkų vestuvių“. Madistės pasipuošė tądien skrybėlaitėmis, išprotėjusios – traukė iš spintų ir braškinosi į savo senas, naftalinu atsiduodančias vestuvines sukneles.
Mados profesionalai nekantriai laukė, kaip bus pasipuošusi panelė Kate Middleton, ir net nieko apie grožį nenutuokiantys aistruoliai statė solidžias sumas lažybų kontorose spėliodami, ar nuotaka bus susukusi plaukus į kuodą, ar leis jiems kristi ant pečių. Kaip ten bebūtų buvę, tądien nebuvo tik vieno – visiškai abejingų.
Ir visiškai nenuostabu – šiais visuotinio skubėjimo, cinizmo, iširusių šeimų ir masinės vienatvės laikais žmonės širdies gilumoje nori tikėti sena kaip pasaulis pasaka apie Pelenę, suradusią savo princą. Ir stebėti transformaciją, kaip paprasta, nekilminga mergaitė iš Kate Middleton virsta hercogiene Catherine. Jie viliasi, kad šįkart pasiteisins posakis, jog „tikra meilė nugali viską“. Juolab, kad poros kelias link altoriaus nebuvo lengvas.
Kodėl? Juk jiems, priešingai nei jaunikio tėvui princui Charlesui, nereikėjo prie altoriaus vilkti sunkaus ir lemtingo buvusių jausmų, buvusių santykių bagažo. Tačiau Williamo ir Catherine santykiuose nuo pat pirmos dienos taip pat buvo kažkas trečias, ne mažiau pavojingas už slaptą ilgametę meilužę – žiniasklaida ir viešumas.
Po perkūnais, kai pagalvoji, ką abiem teko iškęsti per tuos aštuonerius metus kartu – kai esi jaunas, kai esi tik dvidešimtmetis studentas, kai dar pats nežinai, ar tik šiaip patinka, ar tai - meilė iš pirmo žvilgsnio, o laikraščių puslapiai tave jau tuokia, medžioja kiekvieną žingsnį ir bučinį, ir dar prigalvoja nebūtų dalykų. Kai pakanka kažkur nepasirodyti kartu ir pirmieji bulvarinių laikraščių puslapiai jau trimituoja apie skyrybas. Kaip princui kažkam nusišypsojus jau skelbiama apie „naują susižavėjimą“.
O net jei ir santykių fronte ramu, kiekvienas šmikis jaučiasi turįs teisę viešai rėžti ką apie tave galvoja ir taip pasišildyti rankas prie karališkos šlovės spindesio. Nuoširdžiai tikiuosi, kad princesė Catherine niekada neskaičiavo, kiek apkartusių, meilės nerandančių žurnalisčių jai dalijo „geranoriškus patarimus“ dėl santykių su princu spaudos puslapiuose.
Ir kilniaširdiškai atleido bulvarinio laikraščio skilties autorei, kažkada apkaltinusiai ją neturint karjeros ambicijų ir jai ilgam prilipdžiusiai pravardę „Waity Katie“ – „amžinai laukiančioji Keitė“. Taip pat – ir garsiai šiuolaikinei menininkei, šmaikščių „sufalsifikuotų fotografijų“ meistrei Alisson Jackson ir garbiajam „The Sunday Times Magazine“ pernai, per patį spekuliacijų „pasipirš ar nepasipirš Williamas; kodėl jis nepasiperša, turbūt neves“ įkarštį paskelbusiems viršelį, kuriame Kate Middleton antrininkė matuojasi vestuvinę suknelę. Pamenu, kai pamačiau tą žiaurų viršelį, man kažkaip žmogiškai, nuoširdžiai pagailo merginos.
Bet čia turbūt ir glūdi amžinoji pasakų tiesa, skirtumas tarp Pelenės ir jos pavydžių seserų, nirštančių, kad jų kanopos niekaip neįtelpa į krištolinę vidinės elegancijos kurpaitę. Princesė nuo turgaus bobos skiriasi, visų pirma, tuo, kad niekada nepastebi mažų apkartusių sieliūkščių, siekiančių ją apdrėbti nors arbatiniu šaukšteliu mėšliuko – ji tiesiog nekreipia dėmesio ir toliau sau eina aukštai iškelta galva. O Kate Middleton, kaip liudija ją pažinojusieji, žiaurių patyčių taurę yra išgėrusi iki dugno – pradedant bendramokslių teroru brangioje privačioje mokykloje, kur nuožmios bendraklasės ją buvo pasirinkusios savo auka ir pavertė jos gyvenimą pragaru. Net tėvams teko ją atsiimti ir pervesti į kitą mokyklą vidury mokslo metų.
Šito Catherine Middleton pati niekada nekomentavo, niekada neįvardijo savo skriaudikių. Vienintelis viešas, bet netiesioginis šio fakto pripažinimas – tai, kad jaunoji pora vietoj vestuvių dovanų svečius prašo paaukoti labdaros organizacijoms – tarp jų ir kovojančiai su patyčiomis mokyklose.
Anksti mylimos motinos netekęs princas Williamas labdarą pasirinko taip pat susijusią – jis nori padėti teikti psichologinę paramą vaikams, gedintiems savo mirusių tėvų, tad galima spėti, jog jo nuotaka taip pat labdaros tikslą rinkosi asmeniškai. Tad tai taps puikiu netiesioginiu atkirčiu buvusioms skriaudikėms. Princesės vertu atkirčiu - nes tik aukštai iškeltai galvai, žvelgiančiai į aukštesnius ir šviesesnius dalykus, o ne į pavyduolių purvu aptaškytas palankas, iš tiesų ir tetinka karūna.
Tad labai gali būti, kad iš tiesų šioje XXI amžiaus pasakoje pasisekė ne tiek Pelenei, kiek pačiam princui, radusiam savo Pelenę su tvirtu tikros princesės potencialu.
Kalbama, kad su ja jis gali būti savimi ir puikiai sutaria su jos tėvais – jų namuose jis iš tiesų atsipalaiduoja nuo rūmų gyvenimo ir karališkų pareigų, ir tiesiog kaip žmogus sau plepa ant sofos su pinta alaus rankoje. Kalbama, kad jaunoji pora nori būti „šiuolaikiški princas ir princesė“. Jie vaikšto apsipirkti į vietinius „Anglesea“ (ten, Karališkųjų karinių oro pajėgų bazėje, šiuo metu karinę tarnybą atlieka princas Williamas) „Tesco“ ir „Sainsbury‘s“ prekybos centrus.
Jie ypač rūpinasi, kad nepasirodytų pernelyg turtingi ar pernelyg išsipustę, todėl nuotaka apsiperka eilinėse masinių gamintojų drabužių parduotuvėse, tokiose kaip „Warehouse“ ar „Whistles“ – dėl šito ne juokais pyksta madų žurnalų redaktorės, kurios tikisi, kad princesė Catherine, su jos puikiais fiziniais duomenimis taps prašmatniu tarptautiniu mados simboliu, ne prastesniu už Jordanijos karalienę Ranią ar Carlą Bruni-Sarkozy.
Dar daug kas kalbama apie šią porą – tačiau apie juos žinoma labai mažai tikrų faktų. Iš tiesų jie yra tikri slapukai, kruopščiai saugantys savo privatumą – ir tai, šiandieniniame visuotinio ekshibicionizmo, bulvarinės žiniasklaidos, mobiliųjų telefonų su foto ir vaizdo kameromis, „Facebook“ ir „Twitter“ pasaulyje yra iš tiesų nuostabu. Čia deramai reikia įvertinti ir jaunosios poros draugų ratą – nė vienas jų nesusigundė „nutekinti“ kokius nors pikantiškus faktus, „atsipalaidavusias“ nuotraukas ar paskalas. Toks lojalumas daug ką pasako - kaip patarlėje „pasakyk, kas tavo draugai“...
Kaip ten bebūtų, mes daug ko niekada nesužinosim. Ir nereikia – pasaka tam ir yra pasaka, kad tikėtum stebuklais, nuostabiomis istorijomis ir laiminga pabaiga. Tad to norisi ir palinkėti šiems XXI amžiaus pasakos veikėjams – po vestuvių gyventi ilgai ir laimingai, na, o mes visi irgi ten buvome, matėme per televizorių, alų midų gėrėme, per barzdą varvėjo, burnoj neturėjome...