Fantastinius romanus rašantis kariuomenės majoras A.Dusevičius: „Karo idėja vilki civiliais drabužiais“

Kas verčia karininką imtis plunksnos? Kaip fantastas žiūri į karo prigimtį? A.Dusevičius tikina – Karo idėja kyla ne karių, o politikų galvose. Būtent todėl jos personifikacija – „Mardukas, Toras, Marsas ar ten Perkūnas“ - vilki tamsų kostiumą ir ryši madingą kaklaraištį.

- Tikrai nesu pirmas toks. Galima paminėti kad ir Antoine’as de Saint-Exupéry, kuris buvo karo lakūnas ir kartu nepaprastai talentingas rašytojas. Karių rašytojų visais laikais buvo, yra ir bus. Netgi mūsų poetas Paulius Širvys rašė: „Ten kiekvienas karys ir poetas, kiekviena audėjėlė sesuo.“ Tai visiškai suderinama. Karas gali būti kaip savotiškas šautuvo gaidukas, kuris paleidžia snaudžiančią mūzą. Kasdienybėje ji kartais būna nebyli, o karas suteikia impulsą - įvaizdžių, vaizdų, emocijų pliūpsnį, kuris ir atskleidžia menininko prigimtį.

- Aš negaliu sakyti, kad kariavau. Taip, aš buvau karo veiksmų zonose – Irake ir Afganistane, bet tai nebuvo tikras karas. Tai buvo bjaurios karo grimasos. O kurti pradėjau gerokai anksčiau. Dar mokykloje rašiau rašinėlius, humoreskas. Mano kūrinėliai turėjo pasisekimą, buvo spausdinami tuometiniuose moksleivių laikraščiuose. Vėliau vienu metu buvau pradėjęs kurti fantastinį apsakymą, bet jo nepabaigiau. „Perkūno karys“ atsirado jau grįžus iš misijos, o pradinė idėja – pačioje misijoje Irake. Grįžus ji po truputį rutuliojosi, prisidėjo ir mano domėjimasis istorija, prieštaringais jos momentais.

Viskas susiplakė į vieną siužetą ir gavosi istorinis, karinis, kovinis, nuotykinis, mistinis, fantastinis kokteilis, kuris buvo gana neblogai įvertintas kritikų ir skaitytojų.

- Esu baigęs Kauno technologijos universitetą ir įgijęs inžinieriaus automatiko elektroniko specialybę. Taigi, esu visiškas technokratas. Kodėl nusprendžiau tapti karininku? Už mane nusprendė istorija. Atėjo istorinis momentas, kai vienos imperijos griuvo, ant jų griuvėsių kūrėsi laisvos, nepriklausomos šalys, tarp jų ir Lietuva. Po 1991 m. sausio įvykių nuėjau į savanorius. 1993 m. tapau profesionaliu Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos kariu.

Aišku, turėjo įtakos ir auklėjimas, vaikystė. Su pusbroliu augome varganoje gryčiukėje, kuri stovėjo pokaryje vykusių partizaninių kovų epicentre. Daug teko girdėti apie partizanų kovas iš močiutės, kuri buvo partizanų ryšininkė ir rėmėja. Net mažam vaikui tai paliko labai stiprų įspūdį.

- Jie manęs neišgąsdino – jau buvau atitarnavęs Sovietų armijoje. Turėdamas karinį paruošimą, žinojau, kas yra tankai, kas yra sovietų kariai, ką jie daro, ko jie nedarys. Savanorio kelią rinkausi sąmoningai – prieš tai buvau žaliaraiščiu, budėjau Sąjūdžio renginiuose. Buvau aktyvus Kauno žygeivių klubo „Ąžuolas“ narys. Kovo mėnesį pas mus atėjo savanorių atstovas ir pasakė: „Vyrai, reikia tikrų vyrų, tarnavusių ir patriotų“. Iš „Ažuolo“ keliese užsirašėme į savanorius – taip prasidėjo mano savanorio kelias.

- Priešingai, aš norėjau ten vykti - pats ieškojau galimybių pareikšti savo norą. Galų gale man pasiūlė, ir aš su džiaugsmu sutikau. Visų pirma, norėjau įgyti profesionalumo, pamatyti, kaip galiu pritaikyti savo įgytas žinias ir patirtį realiai. Kitas motyvas - neužgesusi nuotykių dvasia, romantizmas.

- Ji manęs neužvaldė, tiesiog aš norėjau ją geriau pažinti. Ar tai iš tiesų aukštas atletiškas vyras vyrišku veidu, su ciniška pašaipia šypsena žvelgiantis į paprastą žmogų, karį, ir būtinai vilkintis civiliais drabužiais.

- Taip, manau, kad jis tikrai vilki civiliais drabužiais. Kariai, matę baisius vaizdus, daug baisesnius, nei aš mačiau, niekada nebus užvaldyti Karo idėjos. Jie dirbs savo darbą, gerai dirbs, bet Karo idėja jų nevaldys.

- Kovotojo aistra – tai visai kas kita. Ja ir kasdienybėje reikia būti apsėstam, nes kitaip neišliksi. Linkiu kiekvienam žmogui turėti kovotojo aistrą – tai aistra gyventi, aistra kažką pasiekti, aistra kažką sukurti, nugalint kliūtis.

Karas kyla tada, kai viena idėja – galios, valdžios troškimo, neatsižvelgiant į nieką, idėja – atsiranda žmogaus galvoje ir išstumia visas kitas. Nebekreipiamas dėmesys į kitus interesus, aplinkybes, žmones, tiesiog trokštama tapti geresniu, gražesniu, protingesniu ir valdyti kitus.

- Savo išgyvenimų iš misijos Irake daugiau perkėliau į pirmąją dalį. Į antrąją dalį daugiau perkėliau kitų karių išgyvenimus, pasakojimus. Joje daugiau realių personažų, kurie iš tiesų tarnauja kariuomenėje, yra puikūs vyrai. Per 18 tarnybos metų sutikau tikrai puikių vyrų - karių, paprastų, kuklių vaikinukų, kurie misijose dirba nepaprastai sunkų darbą.

Netgi klimatinių sąlygų prasme. Tokiam karščiui, kokį teko patirti Irake, įvardyti lietuvių kalboje netgi nėra termino. Lietuviškas pasakymas „karšta“ jo neatspindi – ne tas žodis, kaip karšta.

Prisimenu - mūsų kariai patikrinimo punkte stovi su liemenėmis, koviniais komplektais, šalmais. Termometras saulėje rodo 70 laipsnių karščio, o pavėsyje - 52. Stovi tie vaikinukai, atvažiavę iš Lietuvos, iš šiaurinio krašto, prakaitas varva per skarelę ir bėga nesustodamas. Bet jie sąžiningai atlieka savo pareigą. Pagalvojau – apie tokius žmones reikia parašyti, reikia herojaus, kuris įkūnytų lietuvio kario ištvermę ir pasiryžimą nepaisant nieko atlikti iškeltą užduotį.

Lietuviai kariai misijose – tai kariai su kokybės ženklu. Visi – tiek lenkai, tiek danai - labai norėjo, kad lietuvių būriai būtų būtent pas juos. Nes jie žino – tai yra karys, kuriam pasakysi, ir jis bet kokia kaina įvykdys užduotį. Lietuvių kariams būdinga disciplina, sąmoningumas, kraštutinis pareigingumas, kariškas kruopštumas.

Vienas karininkas man sakė: „Lietuvių karių, išvykstančių į konvojų, neverta tikrinti, ar jie susitvarkę ginkluotę, ekipuotę. Pas juos viskas būna atlikta, užtaisyta, automatai išvalyti. Jie visą laiką pasiruošę vykdyti užduotį“. Ir kilo mintis apie tuos paprastus vaikinukus iš Lietuvos sukurti knygą. Tai jų išgyvenimai.

Kai kurie šitoje knygoje aprašyti įvykiai yra realūs, vykę misijos Afganistane metu. Afganų karo vadai Habibas, Saidas – realūs žmonės, ir jų meilės istorija vienai moteriai reali, nutikusi tuo metu, kai mes tarnavom. Bet aš manau, kad jie nesupyktų apie tai perskaitę, jeigu mano knygelė kada nors būtų išversta į dari kalbą.

- Aš tiek esu gavęs velnių už tą vardą. Bet Bartas – tai ne Bartalomėjus. Bartalomėjus – gražus krikščioniškas vardas. Mano knygoje yra situacija, kai kryžiuočių komtūras, sužinojęs Barto vardą, liepia jį pakrikštyti Bartolomėjumi. Bet Bartas viena iš senovinių baltiškų tarmių reiškia „karys“.

Yra daugybė sudurtinių lietuviškų vardu su šiuo sandu – Visbartas, Manbartas. Buvo netgi prūsų gentis bartai. Tad vardas Bartas yra tikrai lietuviškos, baltiškos kilmės. Man jis atrodė labai gražus, senoviškos baltiškos kilmės, trumpas, skambus ir iškalbingas. Ir pavardė Valeikis man nepaprastai graži. Bet tai neturi nieko bendro su kokiu nors konkrečiu žmogumi. Tiesa, pažįstu nuostabų žmogų, moterį, šia pavarde – aš jos klausiau, ir ji sutiko, kad pasiskolinčiau jos pavardę.

- Vokiečių ir lietuvių karius dėl kariško kruopštumo ir atsakingumo dėčiau į vieną lentyną. Vokiečių kariai irgi puikūs, disciplinuoti. Bet lietuvių kariai turi vieną pranašumą – jie, tie paprasti vaikinukai, atėję iš skurdesnio gyvenimo, vargingesnių sąlygų, neretai kilę iš kaimo, yra matę daugiau vargo, negu vokiečių kariai. Vokiečių kariams „Ordnung ist Ordnung“ - viskas turi būti paruošta ir pateikta laiku ir taip, kaip priklauso. Lietuvių karys vykdys savo užduotį net ir sutrikus tiekimui, apsieis be kokakolos ir kitų dalykų. Iškilus nesklandumams, lietuvių karys vis tiek įvykdys misiją. Tai pabrėžiama kalbant apie mūsų specialiųjų pajėgų karius, kurie vykdo užduotis Afganistane.

- Nuo trečio mėnesio skaičiuoti, kiek dienų liko. Atlėgus pirmiems įspūdžiams, lieka sunkus, įtemptas darbas. Žmogus yra žmogus, po kurio laiko pavargsta. Nuovargis daugiau psichologinis. Misija – tai darbas 24 valandas per parą ir praktiškai be išeiginių. Viskas susilieja į vieną begalinę, nesibaigiančią savaitę, ir per pusę metų tai išvargina.

- Žinoma. Matote rezultatą – knygą „Perkūno karys. Afganistanas“. O profesionalumo įgijimo prasme misijos man davė nepaprastai daug. Manau, kad karinėje srityje esu tikras ekspertas. Misijose teko pritaikyti, ką išmokau tiek Baltijos gynybos koledže, tiek Karo akademijoje. Buvo ir noras pamatyti kitokį gyvenimą, kitokią kultūrą, noras pamatyti, ką Karo Idėja gali padaryti su žmonių kūnais ir likimais. Tą aš irgi pamačiau, ir tai sugulė į knygos puslapius.

- Mano sveikatos ir psichinė būklė yra įvertinta kaip tinkama tarptautinėms operacijoms, tad jeigu prireiks mano žinių ir kvalifikacijos trečiai misijai – be abejo, aš važiuosiu. Žinoma, norėtųsi, kad tai būtų mano dar neaplankyta šalis. Norėčiau pažinti dar vieną kultūrą, dar vieną šalį. Bet trečia knygos dalis galėtų išeiti ir be trečios misijos, nes minčių, idėjų tam turiu. Netgi žinau, kuo prasidės ir kuo pasibaigs, tik nežinau, kas bus per vidurį.

- Taip, mano hobis istorija – ir pasaulinė, ir Lietuvos. Labai domiuosi Babilonu, šumerais, Aleksandro Makedoniečio žygiais. Teko pačiam vaikščioti po Babilono griuvėsius, ir tai paliko neužmirštamą įspūdį, galbūt vieną iš stipriausių įspūdžių, kuris tapo postūmiu kūrybai. Veiksmas pirmojoje dalyje prasideda būtent Babilono griuvėsiuose.

O Lietuvos istorija – mano labai mėgstama tema nuo pat mokyklos laikų. Turiu puikius konsultantus – istorikus Tomą Baranauską ir Ingą Baranauskienę. Iš jų gaunu ir nemažai kritikos, bet savo romanų tikrai nelaikau istoriniais. Istorinė dalis čia yra labai stipri, ir būtent Lietuvos senovės istorijos dalis. Bet aš istoriją taikau kaip dekoraciją tam, kad atskleisčiau idėjų kovą žmogaus sąmonėje.

- Galbūt daugiau mistika.

- Geriau, kai kiekvienas rašo tai, kas jam patinka ir tai, kas įtraukia rašyti. Istorinių romanų yra stiprių – ir K.Sabaliauskaitės „Silva rerum“, ir I.Baranauskienės „Durbės mūšis“, ir K.Almeno „Šienapjūtė“. Sunku su jais konkuruoti ir bandyti sukurti ką nors gražiau. Bet mane labiau traukia idėjų atskleidimas per istorinę prizmę, o ne istorinių įvykių romantizavimas ar aiškinimas grožiniu stiliumi. O mistika, fantastika mane žavi dar nuo vaikystės – R.Bradbury, K.D.Saimekas, J.Clarkas buvo ir tebėra mano labai mėgstami rašytojai.

- Galbūt iš tiesų kartais norisi pafantazuoti – o kaip galėtų būti, kad to nebūtų? Tada kreipiesi į savo vaizduotę ir galvoji, kaip sumodeliuoti, sudėlioti faktorius, kad jie neleistų tam atsitikti, ką matai.

- Ji leidžia sukurti nestandartines, netipines situacijas, per kurias atsiskleidžia žmogaus mąstymas. Kad ir ta mano aprašyta scena Karo Dievo kabinete – Bartas staiga atsiranda biure ir mato vyriškį, kuris prisistato esantis Toras, Mardukas, Perkūnas – žodžiu, Idėja, užsiimanti karo reikalais. Jis Bartui aiškina savo planus jo atžvilgiu. Be abejo, šis epizodas – iš fantastikos srities, nors ką gali žinoti – gal iš tiesų tos idėjos, kurios užvaldo mūsų sąmonę, yra kažkokios mums nežinomos sąmonės formos? Galbūt jos iš tiesų jos užvaldo sąmonę tik todėl, kad paklūsta tam pačiam išlikimo dėsniui, kaip ir gyvybės formos? Galbūt jos privalo viena su kita varžytis – kuri galų gale apsės mūsų sąmonę? Kita mano mintis - jos gyvena tik tol, kol žmonės apie jas galvoja. Kai nustoja galvoti – jos miršta.

- Aš bandau neleisti manęs apsėsti nė vienai idėjai. Bandau jas visas sudėlioti į atskirus kambariukus, kad kiekviena jų turėtų savo erdvę mano smegenyse ir sugyventų draugiškai.

- Idėja pirmai knygai kilo Irake. Kai ką pasižymėjau, bet nerašiau, nes ten nebuvo laiko. Idėjos antrai knygai atsirado Afganistane – ir kolegos matydavo, kaip prieš miegą kažką pasižymėdavau užrašų knygutėje. O pačios knygos buvo rašomos tik laisvu nuo tarnybos laiku – savaitgaliais, nuvažiavus į atokią vietelę Daugų apylinkėse. Pamažu taip ir buvo parašyta.

- Negali mechaniškai atsisėsti ir sakyti – aš šiandien parašysiu dešimt ar dvidešimt lapų ir per dešimt dienų sukursiu knygą. Man būdavo geriausia, jeigu per vieną prisėdimą sugebėdavau parašyti vieną epizodą. Tai yra maždaug trijų kompiuterinių A4 formato lapų apimties išbaigtas vaizdelis. Jeigu taip pavykdavo – būdavau taip išsikošęs, kad nieko daugiau negalėdavau pradėti rašyti. Kas įdomiausia – po to grįžęs aš nelabai prisimindavau, ką rašiau. Bet skubėdavau kitą rytą prieš gerdamas rytinę kavą ir eidamas į darbą perskaityti tai, ką vakar parašiau. Ir taip būdavo įdomu skaityti, vis galvodavau, o kas bus toliau? Aš nežinodavau, kas bus toliau.

- Ne, viskas išsijungdavo. Jungtinis štabas dirba labai įtemptu ritmu. Tarnyba, reikalai, užduotys. Gal pasąmonė ką nors ir mąstydavo tuo metu, bet smegenys būdavo užimtos tarnybos reikalais.

- Pirmasis vaizdelis ko gero gimė, kai mes iš Kuveito pasukome į Iraką. Buvo tikrai sunkus žygis, keliavome 500 km sunkvežimiais per Irako dykumą. Pirmasis vaizdelis - kaip mes kertame Kuveito – Irako sieną, ir iš karto matome karo pėdsakus, sudaužytus sunkvežimius.

Prieš tai dar stipresnis vaizdelis buvo, kai mes nusileidome Kuveite ir ruošėmės žygiui. Man buvo atneštas šovinių komplektas. Mes tiesiog sėdime ant sudedamų lovyčių, ramiai buitiškai užsitaisinėjame visas įmanomas dėtuves, reguliuojamės amunicijos diržus, ir staiga ateina į galvą mintis: „Viskas. Treniruotės baigėsi“. Čia jau niekas netikrins, ar tu užsitaisei, nėra instruktorių, kurie ateis ir viską sužiūrės. Labai stiprus buvo įspūdis suvokus, kad jau peržengtas tam tikras taškas, ir tu važiuoji dirbti savo darbą.

- Nesutikčiau. Realūs išgyvenimai, kaip ir istoriniai įvykiai, man tarnauja tik kaip priemonė atskleisti žmogų, karį. Paprastą žmogų – dorą, sąžiningą. Mano Bartas kai kada elgiasi galbūt per daug paprastai. Jis tiesiog karys, jis ne diplomatas. Jis mato neteisybę ir privalo kovoti su ta neteisybe. Jis kovoja už Lietuvą. Neieško diplomatinių apėjimų, vingrybių, kompromisų, per kuriuos jis galbūt galėtų išvengti vienos ar kitos pavojingos situacijos. Jis karys. Jeigu jam pasiūlo kautynes – jis kaunasi už savo idealus, už savo tikslą.

- Tai būtų mano siekis. Vienas iš tikslų – populiarinti kario profesiją, pateikti ją romantinėje šviesoje. Kartais visuomenė įsivaizduoja, kad karys – tai proto robotas, karo profesionalas, žudymo mašina. Yra ne taip. Karys atlieka savo darbą, kuris yra reikalingas. Jis treniruojamas ir ruošiamas karui, bet karių dėka kol kas to karo ir nėra. Ir, tikėsimės, nebus. Dar JTO generalinis sekretorius Kofi Annanas yra pasakęs: „Taikos palaikymas nėra karių darbas, bet tik kariai gali tą darbą dirbti“.

Aš norėjau pateikti kario įvaizdį jaunimui. Karys – ne robotas, o žmogus su savo jausmais, patirtimis, kurios kartais jam net neduoda ramiai gyventi. Grįžęs iš misijų, jis negali ramiai žiūrėti į neteisybę ar į verkšlenimus, kad čia gyvenimas labai blogas. Aš norėjau, kad vaikinai užsidegtų nuotykių troškimo dvasia ir panorėtų tapti tokiais Perkūno kariais – kilniais, tauriais, dorais, paprastais, ištvermingais, sportiškais vaikinais, kurie kovotų už teisybę ir už Lietuvą.