Atrodo, kad burbulai Lietuvoje vis dar linkę pūstis ir yra išsipūtę ne tik nekilnojamojo turto rinkoje, bet ir aukštojo mokslo sistemoje. Nors žinoma, stebėtis tuo nevertėtų, nes universitetų vardas pasimetė kažkur tarp ekonominės naudos siekio ir moralinių vertybių praradimo.
Universitetuose siūlomas išsilavinimas šiandien, kaip jau minėjau, labiau panašus į profesinį nei į universitetinį. Viena didžiausių problemų derėtų pripažinti klasikinio humanitarinio išsilavinimo nuvertinimą, jo stoka aiškiai matoma ir kasdieniame mūsų gyvenime.
Šiandien įvairių specialybių žmonės, jau parengti universitetų, tačiau neturintys humanitarinio išsilavinimo pagrindo ir suvokiantys žmonių gyvenimą aplink tik iš savo specialybės varpinės, tampa, švelniai tariant, mokytais tamsuoliais. Dar blogiau yra tai, kad žmonės to humanitarinio pagrindo trūkumo nejaučia, jei, tarkime, neblogai uždirba.
Žinoma, kai žmogaus savimonei ir saviugdai paliekami didžiuliai nearti dirvonai ir jam nesiūloma jokia pagalba, tikėtina, kad pastarasis mes tą žemę ir eis laimės ieškoti kitur. Dabar pripažinti, kad menkai ką išmanai apie Platoną, yra labiau atleistina nei gėdinga, nes nieko neišmanyti apie Platoną tolygu išmanyti daug tikresnius dalykus, pavyzdžiui, baigtinių elementų metodą.
Peikiant išsilavinimo pobūdį ir organizavimą, neabejotinai, pirmiausia verta atkreipti dėmesį į tai, kas šiandien vyksta universitetuose. Svarbu ne tiek studijų kokybė, kiek asmenybių, kurios yra tarsi universitetų ašys, veikla.
Prisiminkime, kaip universitetų rektoriai įsižeidžia, kai prabylama apie jų uždarbį. Jie nesidrovėdami aiškina, kiek daug ir sunkaus mokslinio darbo nudirba ir kokį neįtikėtiną mokslinės produkcijos kiekį sukuria. Būtent jie rodo pavyzdį, kokiu būdu universitetai paverčiami nuosavais verslais.
Doktorantų straipsniuose gausu profesorių ar docentų pavardžių, dažnai net nežinančių, kokie tyrimai ar tų tyrimų rezultatai skelbiami. Sukuriama ištisa sudėtinga sistema, kurioje priežastys, pasekmės ir loginiai ryšiai yra sunkiai atskiriami.
Kita vertus, kiek tokių iškiliais laikomų profesorių skaito paskaitas studentams? Atsakysiu – tokių beveik nebūna. Jie tokie profesorių profesoriai, kad tam neturi laiko.
Jaunesni mokslininkai (nežinau, ar tai galima sieti su amžiumi ar su epocha, kurioje gyvename) dažnai yra daug kritiškesni sau ir savo darbams, todėl jiems dažnai iškyla prasmės, naudos ir kiti sudėtingi klausimai.
Vyresniam, vadinamosios Brazausko epochos, profesoriui ar docentui ir taip aišku, kad jis yra vertas pagarbos, nes yra Lietuvos šviesuolis vien dėl „dr.“, „doc.“ ar „prof.“ santrumpų, rašomų greta jo pavardės.
Tokie dėstytojai neabejoja, kad yra iškilios ir neeilinės asmenybės, kad šalia jų visi turėtų bijoti ir jiems nuolankiai lenktis. Jie mėgsta kelti balsą ir jaustis pranašesni už kitus. Taip pat jie nepakenčia prieštaraujančių, o ypač – jaunesnių už save „piemenų“. Griežtas hierarchijos laikymasis jiems yra svarbesnis už bet kokias kitas vertybes.
Jei kartais nesate tiesiogiai susiję su akademiniu gyvenimu, bet norite geriau įsivaizduoti esamą situaciją, siūlau pažiūrėti J.Vaitkaus pastatytą P.Vaičiūno komediją „Patriotai“. Pasiūlyčiau ir patiems profesoriams bei docentams šio spektaklio peržiūrą įtraukti į užimtą savo darbotvarkę, tačiau nesitikiu, kad jie tuose personažuose atpažintų save.
Įprasta, kad universitetas organizuoja studijų procesą ir vykdo mokslinį darbą. Tačiau aukštą studijų kokybę galima išlaikyti net nevykdant rimtų mokslinių tyrimų, jei dėstytojai domisi naujausiais kitose šalyse atliekamais darbais.
Mokslo kokybės ir mokslinių tyrimų stoka bei mokslo gretinimas prie kažkieno nustatytų standartų net aiškiai nesuvokiant, ko siekiama, normalų žmogų visiškai išmuša iš vėžių. Taip spausdinami beverčiai ar mažaverčiai straipsniai, jų autoriai cituoja vieni kitus vien dėl to, kad būtų cituojami, pasakojama apie rimtus darbus ir tyrimus, organizuojamos konferencijos tik „pliusui užsidėti“.
Gerai jaustis tokioje atmosferoje įmanoma tik tuo atveju, jei esi visiškas cinikas arba pats save sugebi įtikinti visų šių darbų svarba ir rimtumu.
Lietuvoje ne tiek daug sričių, kur vykdomi iš tikrųjų naudingi ir rimti moksliniai tyrimai. Sakyčiau, kad tai normalu, nes šalis yra maža, finansavimo nepakanka, pagaliau – nėra tam poreikio. Jei būtų jungiamasi į komandas su kitų šalių mokslininkais, tikėtina, iš esmės situacija pagerėtų, tačiau užuot žengus šį žingsnį, visur imituojamas nepaprastai svarbus ir reikšmingas darbas.
Dar viena liga, kurią reikėtų gydyti, – vadinamasis pridėtinės vertės kūrimas universitete. Ši liga pasireiškia tuo, kad universitetuose labiausiai laukiami ir vertinami žmonės, kurie gali suteikti universitetui prestižiškumo.
Pavyzdžiui, tam, kad įstotum į doktorantūrą, reikia patikti kokiam įtakingam profesoriui, nes priiminėjant studentus užkulisiuose vyksta susitarimai ir kovos, kuriose autoritetingi asmenys „prastūminėja“ savo kandidatus.
Taigi, jei nesi doktorantas, kuris turi potencialo kurti pridėtinę vertę, vargu ar būsi labai pageidaujamas ir laukiamas. Pridėtinė vertė šiuo atveju – gebėjimas puikiai rašyti, o vėliau – skelbti straipsnius, kurių bendraautoriais be jokių pastangų galės tapti užsiėmę profesoriai ir docentai. Žinoma, tam reikia protingų, bet ramių ir kovoti nelinkusių doktorantų. Taip pat vertinami ir verslūs doktorantai, kurie padėtų puoselėti bendradarbiavimą su verslininkais.
Pabaigoje turėčiau pasakyti, kad universitetuose, be abejo, yra ir kuklių, inteligentiškų, dorų, išsilavinusių, tiesiog tikro mokslininko vardo vertų dėstytojų. Tokių tikrai yra, tačiau blogai, kad kitokių yra tiek daug, jog juos galima skirstyti pagal įvairius požymius, pavyzdžiui: labiausiai verslininkams pataikaujantys, karjerą universitete darantys be jokių skrupulų ir aukštesnių siekių, linkstantys į mokslo paviršutiniškumą ir t.t.
Jau dabar viešai sakoma, kad elito ir inteligentų trūkumas yra skaudi Lietuvos aktualija. Neabejoju, kad nieko geresnio ir nesulauksime, kol universitetuose visas sąlygas diktuos visai kitomis vertybėmis besivadovaujantys žmonės.
Paprastai inteligentiški žmonės yra pernelyg kuklūs ir mandagūs, kad liptų kitiems per galvas, tačiau norėdami pakeisti padėtį, jie turėtų įgyti šiek tiek įžūlumo. Sakoma, kad prognozės yra nedėkingas dalykas, bet aukštojo mokslo reformos kūrėjai galbūt yra ta pradžia ir įkvepiantis pavyzdys, nuo kurio viskas tik gerės.
Jei nekilnojamojo turto burbulas pūtėsi todėl, kad bankai lengva ranka dalino nepamatuotas paskolas ir dėl to iškreipė nekilnojamojo turto kainas, tai aukštojo mokslo burbulas buvo išpūstas todėl, kad kažkas iškraipė universitetų viziją ir esmę, o jų elitas ėmė visiškai neatitikti tikrojo elito sampratos.
Galbūt šio burbulo sprogimas pagelbėtų Lietuvai, tačiau atrodo, kad geriausia, ko galime tikėtis, yra tai, kad jis bent jau palengva bliūkštų. Žinoma, būtų visai įdomu, jei Lietuvoje su universitetais būtų pasielgta taip pat, kaip Gruzijoje su policija. Į valdžią atėjęs M.Saakašvilis liepė visus atleisti ir surinkti naujas komandas. Galbūt tada viskas būtų kitaip.