Vidurio Europos paradoksas: nacionalizmo ir liberalizmo suderinamumas

Tad klauskime - iki kokio lygio šis teiginys teisingas? Ar turėtume pripažinti gerus nacionalizmo darbus prieš dvidešimt metų, atnešant nepriklausomybę Baltijos šalims, Lenkijai, Čekijai, Slovakijai, Vengrijai Vidurio Europoje, o taip pat ir pačiai Rusijai bei Ukrainai Rytų Europoje, ir tuo apsiriboti? O gal, sekdami V.Tismaneanu mintimi, turėtume pripažinti šiandienį posocialistinių šalių nacionalistinės ideologijos atsilikimą, palyginti su liberaliomis vertybėmis, Europos įvairove bei kosmopolitizmu?

Lietuvos nepriklausomybės judėjimas Sąjūdis tapo pastebima galia XX a. devintojo dešimtmečio pabaigoje. Nacionalinė energija atvedė lietuvių tautą kartu su Lietuvoje gyvenančiomis tautinėmis mažumomis į nepriklausomybę. Tai įvyko 1990-ųjų Kovo 11-ąją. Tais metais buvo savaime suprantama, jog Lietuva atkūrė nepriklausomybę etninio nacionalizmo pagrindu dermėje su katalikybe, jos tradicija. Tai taip pat derėjo su kaimyninės Lenkijos etniniu nacionalizmu ir katalikiška dvasia, kurią rėmė Jonas Paulius II, taip mylėjęs “Solidarnosc”, kartu ir Lenkiją bei Lietuvą.

Katalikiškasis nacionalizmas tarnavo kaip priemonė pasiekti negatyvią laisvę (laisvę nuo diktatūros, okupacijos, persekiojimų) ir drauge pozityvią laisvę (teisę į žmogaus teises, nacionalinę kalbą ir vėliavą, suverenumą).

Niekas tuomet nekritikavo nacionalizmo etniniu pagrindu nei pas mus, nei Lenkijoje, nei Rusijoje, išskyrus tuos Maskvos Dūmos atstovus, kurie skelbė, kad Sąjūdis ar Nacionalinis frontas Estijoje „muša rusus“. Kai kas net siuntė video medžiagą į Maskvą, kad įrodytų, jog mitingai Vingio parke ar Baltijos kelias vyksta taikiai, vyraujant santarvės dvasiai su tautinėmis mažumomis, ypač Lietuvoje.

Tai, žinoma, nebuvo geros naujienos tiems, kuriems tik ir reikėjo preteksto, tiems, kurie laukė Kalnų Karabacho šūvių Baltijos šalyse, etninės neapykantos, vendetos, skerdynių, destruktyvaus kelio į laisvę. Dainuojanti ir Velvetinė revoliucija buvo taikios. Ji savo esme buvo liberali – tai laisvė man ir tau. To 1990-aisiais norėjo ir šimtatūkstantinė maskviečių minia, reikalavusi laisvės Rusijai ir Baltijos šalims. Taigi etninis nacionalizmas tuo metu integravo savyje liberalizmą bei kosmopolitizmą, multietninę įvairovę.

Balkanų tragedija ir Vidurio Europos emancipacija Tragedija, įvykusi buvusioje Jugoslavijoje dėl etninių nesutarimų, sukrėtė ne tik Vakarų europiečius, bet ir Rytų bei Vidurio Europos žmones. Pastarųjų tai galėjo nešokiruoti, nes buvo teigiama ta pati homogeniškos tautos vertybė – ir vis dėlto šokiravo, nes etninis nacionalumas Rytų ir Vidurio Europoje (bet ne Kaukaze) buvo taikus, harmoningas, politiškai kilnus ir dėl katalikybės vaidmens netgi dvasingas. Rytų Vidurio Europoje, skirtingai nei buvusioje Jugoslavijoje, net nekilo mintis apie etninį valymą.

Turint tai galvoje, ryškėja V.Tismaneanu koncepcijos ribotumas: išvedė skirtį tarp liberalizmo ir nacionalizmo pokomunistinėse šalyse, tačiau neįvedė distinkcijos tarp politiškai civilizuoto nacionalizmo Vidurio Europoje ir kraugeriško etnocentrizmo Balkanuose. Kroatų ir ypač serbų nacionalizmas nesugebėjo apimti multi-tautinės brolybės, kurios devizas: ,,už mūsų ir jūsų laisvę!“

Nacionalizmo kokybė buvusioje Jugoslavijoje ir Vidurio Europoje skyrėsi. Su Slobodanu Miloševičiumi priešakyje kuriant didžiosios Serbijos planus, įvykdytas etninis valymas, žudyti Bosnijos musulmonai, sukurtas atviras, serbiškai legitimuotas ksenofobinis požiūris į Kosovo albanus. Tuo metuVidurio Europoje Vaclavo Havelo ir Adamo Michniko nacionalizmas tiesiogiai susijęs su liberalizmu.

A.Michnikas net šešeriems metams jį įkalinusiems komunistams atleido kaip tik išėjo į laisvę ir kvietė tai padaryti visą “Solidarnosc” visuomenę. W.Jeruzelskis net pasakė, jog, jei būtų žinojęs apie tokį Michniko kilnumą, jo nebūtų įkalinęs...

Tismaneanu nurodo į Rumunijos stačiatikių bažnyčią, kaip prieštaraujančią liberalioms vertybėms, sekuliariam mokymui, rinkos konkurencijai.

Jis taip pat primena mums 1990-uosius, kuomet rumunų studentų lyderis Mariano Munteanu, laikydamasis konservatyvios XIX a tradicijos, reiškė žavėjimąsi tokiais nacionalistiniais lyderiais kaip poetas Mihai Eminiscu ar tarpukario filosofas Nae Ionescu. Munteanu'i stačiatikybė ir konservatyvumas sudaro Rumunijos esmę kovoje prieš materialistinius Vakarus. Anot Tismaneanu, toks religinis fundamentalizmas yra arčiau stačiatikių judėjimo Serbijoje nei klerikalinėje Lenkijoje, tačiau vis tiek tvirtina, jog tiek lenkų klerikalizmas, tiek rumunų Ortodoksija, dalydamiesi Vakarų liberalumo kritika, yra radikalaus nacionalumo požymiai.

Toks tvirtinimas kyla iš nepajėgumo suprasti sudėtingo ir paradoksalaus Vidurio Europos politinio charakterio – to, jog čia nacionalizmas, maišytas su religiniu konservatyvumu, komunistinio režimo metu išsaugojo liberalią rezistencijos dvasią. Juk buvo siekiama demokratijos, pliuralizmo, žmogaus teisų, tos pačios teisės išreikšti religinius įsitikinimus.

Taigi būtent nacionalistiniai judėjimai, pagrįsti etniškumu bei religiniu konservatyvumu, sukūrė liberalią emancipaciją nepriklausomųjų kelyje į laisvę. Jei tik tai nuvertiname ar pražiūrime, išsyk pametama šio regiono esmė. Visai kitokia, nei į tragediją išaugusi buvusios Jugoslavijos sėkla.

Jono Pauliaus II vaidmuo

Lenkijos atveju “Solidarnosc” neatsiejama nuo Jono Pauliaus II dvasinės ir politinės lyderystės. Masinės šio Pontifiko po atviru dangumi celebruotos šv. Mišios Gdanske 1987 metais yra paradigminės: tai Lenkijos katalikiškoji politika, įkūnijusi liberalizmą, išsivadavimą, provakarietiškumąą – tos Mišios lėmė geopolitinę Vidurio Europos rekonfigūraciją.

Tų garsiųjų šv. Mišių simbolika pasako daugiau nei knygos - milžiniškas medinio laivo formos altorius, pastatytas greta L.Walęsos blokinių namų kvartalo, tapo aiškia nuoroda į Gdansko laivų statyklos (Stocnia) laisvės aspiracijas. Popiežius pamokslo metu septynis kartus pavartojo žodį „solidarumas“, taip sukeldamas ovacijas, o sykiu pasiųsdamas žinutę, jog jis remia jų kovą.

Tačiau V.Tismaneanu nepastebi lemtingo Jono Pauliaus II vaidmens geopolitinėje Vidurio Europos rekonfigūracijoje. Knygoje “Išsivadavimo fantazijos” šis popiežius paminėtas tik du kartus, skubotai, net neskiriant pastraipos jo santykiui su “Solidarnosc” ir pralietam kraujui po politinio pasikėsinimo į jį. Taip praleidžiama proga įžvelgti dialektiškai persipinančią krikščionybę, nacionalinį charakterį ir liberalizmą. Be to neįmanoma suprasti sudėtingos ir paradoksalios posocialistinės Europos tapatybės.

Liberalizmo grūdas etnonacionalizme gali būti atsakymas į klausimą, kodėl posocialistinė Vidurio Europa išsivystė greičiau nei posocialistinė Rytų Europa ir kodėl buvo išvengta karo, kurio neišvengė eks-Jugoslavija. Ar Vidurio Europoje nebuvo įtampų? Juk Estija ir Latvija nesuteikė pilietybės rusiškai kalbantiems žmonėms; nacionalistinė Slovakija netrukus po Velvetinės revoliucijos reikalavo velvetinių skyrybų, vėlgi etniniu pagrindu ir ne be įtampų su vengrų mažuma, kuri siekė autonomijos ir šiaurės Rumunijoje.

Vis dėlto, nepaisant visų įtampų, Vidurio Europos šalių pereinamasis laikotarpis po 1989-ųjų buvo taikus. Tai nėra savaime suprantama, prisimenant Kalnų Karabacho ir Jugoslavijos griuvėsius.

Net 2008-aisiais Pietų Osetijoje ir Abhazijoje įsiplieskė blic karas tarp Rusijos ir Gruzijos etniniu pagrindu. Ir tai – Pekino vasaros olimpinių žaidynių metu. Vadinasi, tai gali būti bet kur ir bet kada. Matant tokį kontekstą, galbūt reikia pagarbiau atsiliepti apie tautinį Rytų ir Vidurio Europos nepriklausomųjų kelią kaip apie politiškai kilnų. Šiame regione, skirtingai nei kituose, ne tik 1989-ųjų revoliucija, bet ir visa posocialistinė tranzicija įvyko, neprarandant multi-tautinės sąmonės, kurią išreikštų devizas: „Už mūsų ir jūsų laisvę“.

Šiandien, kai Lietuvoje sustiprėjo radikalaus liberalumo ir radikalaus konservatyvumo ideologijos – pirmiems kartais net traktuojant Vasario 16-ąją kaip strateginę klaidą arba nepagarbiai atsiliepiant apie Sąjūdį, antriems per Kovo 11-osios eitynes flirtuojant su nacistinėmis vertybėmis – vertėtų skubiai mažinti abiejų pusių destruktyvų radikalumą.

Jei to buvo galima išvengti sunkiu pereinamuoju laikotarpiu, jei buvo galima kovoti už savo ir kito laisvę griaunant Berlyno sieną fiziškai ir metaforiškai, tuomet tai turėtų tapti įmanoma ir multikultūrinėje Šengeno erdvėje.