“Šantaramo” autorius G.D.Robertsas – lūšnynų milijonierius (nuotraukos)

Šiuo metu vyras gyvena Bombėjuje ir Ženevoje, rašo romano tęsinį, o jo kūrinys „Šantaramas“ pelnytai tapo literatūriniu triumfu, nepakartojamu, su meile ir įkvėpimu nupieštu Indijos portretu. Vokiečių žurnalistei Claudiai Senn, pabuvojusiai G.D.Robertso namuose ir ėmusiai interviu paliko įspūdį galingi motociklai, kieti raumenys ir tikra princesė.

Neišvaizdaus aštuntojo dešimtmečio pastato buto durys atsiveria ir pasirodo knygos autorius – tarsi meno kūrinys: juodas kaip sarkofagas rūbas, sunkūs sidabriniai žiedai, krūtinė kaip raudonojo vyno statinė. Ją gaubia sidabru siuvinėtas aksomo švarkas, kuris atrodo, tarsi būtų skirtas Transilvanijos vampyrų mados šou. Iš randais nusėto veido sklinda smalsus ir atviras žvilgsnis. Manieros tobulos. Gregory Davidas Robertsas – bestselerio „Šantaramas“ autorius ir buvęs nusikaltėlis – visame gražume.

Už jo sušmėžuoja preciziškai pasidažiusi smulki šviesiaplaukė moteris dizainerių kurtais drabužiais ir tobulu manikiūru: Francoise von Sturdza, princesė, kuri savo titulą gavo nutekėdama į Rumunijos kunigaikščio dvarą. Ji jau keletą metų yra G.D.Robertso gyvenimo draugė, jos butas Ženevoje dabar yra ir jo prieglobstis.

Kiekvieną rytą ji supina jo šviesius plaukus į kasą.

„Jis – mano piratas, o aš jo princesė“, - čiulba ji su prancūzišku akcentu. Tada pakviečia į nepriekaištingai įrengtą skoningą saloną, kuriame dominuoja kreminiai atspalviai.

Kol G.D.Robertsas verda kavą, princesė atidaro maišelį astronautų maisto, kurio gavo iš NASA. Turinys atrodo tarsi džiovintas karvės mėšlas. „Maistas mums nieko nereiškia“, – sako šeimininkas, pastebėjęs pasišlykštėjimo kupiną reporterės žvilgsnį. „Mes mielai tiesiog prarytume porą maisto tablečių, ir viskas“, – patogiau įsitaiso ant kiaušinio lukšto spalvos sofos.

Romanas, padaręs buvusį kalinį garsų, vadinasi „Šantaramas“. Į 39 kalbas išversta knyga, parašyta 2003 metais, tapo pasauliniu bestseleriu. Tai istorija apie nuotykius, meilę, nuopuolį ir pavojų. Tai – jo gyvenimo istorija. Prie testosteronu prisotinto epo G.D.Robertsas dirbo 13 metų.

Pirmąsias versijas sunaikino kalėjimo prižiūrėtojai: krūvas ranka kone kaligrafiškai parašytų puslapių, suteptas krauju iš sprogusių pūslių, kurios iškildavo jo nešildomoje celėje.

1976 m. G.D.Robertsas, tuometis filosofijos ir politologijos studentas iš Melburno, skyrybų metu prarado teises į savo trimetę dukrą.

Jaunasis tėvas nepakėlė praradimo, tapo priklausomas nuo heroino ir, čiupęs žaislinį pistoletą, ėmė plėšti bankus.

Plėšdamas jis nuolat dėvėjo kostiumą ir kaklaraištį ir gražbyliaudamas atsiprašinėdavo savo aukų, todėl bulvarinė spauda ėmė jį vadinti gangsteriu džentelmenu.

1978 m. plėšikas buvo sugautas ir nuteistas dešimčiai metų kalėti.

1980-taisiais jis paspruko iš stropiai saugomo kalėjimo korpuso, ir tada prasidėjo iš tiesų pašėlęs gyvenimas.

Su padirbtu pasu jis pabėgo į Bombėjų (kuris šiandien vadinamas Mumbajumi, tačiau Gregory Davidas Robertsas atkakliai vengia vartoti naująjį vardą).

Varguoliams jis tapo lūšnynų gydytoju, susidėjo su indų mafija ir išmoko vietinių gangsterių verslo nuo pat jo pradmenų.

Vėliau vyras per plauką kone numirė iš bado garsiausiame Bombėjaus kalėjime, kovojo Afganistane ir Šri Lankoje, tapo Bolivudo aktoriumi, dokumentų klastotoju, aukso kontrabandininku ir roko dainininku.

Persekiojamas Interpolo, G.D.Robertsas galiausiai buvo suimtas ir perkeltas į Vokietiją, kur Frankfurte, Preungesheimo kalėjime, buvo laikomas su RAF, IRA, „Hezbollah“ ir „Hamas“ grupuočių teroristais, „Raudonųjų brigadų“, „Pilkųjų vilkų“ gaujų nariais.

Nuo to laiko, pasak jo paties, „apie terorizmą žino daugiau nei bet kuris per televiziją rodomas ekspertas“, tačiau stop – tai jau „Šantaramo“ tęsinys, kurį jis dabar kaip tik rašo, nes vienos knygos neužtenka tokiam gyvenimui papasakoti, net jei ta knyga ir tūkstančio puslapių storumo. Ar įmanoma vienam žmogui visa tai iš tiesų patirti?

Taip, nes daugelis dalykų „Šantarame“ gali pasirodyti kičiniai ar patetiški, tačiau taip tiksliai pastebėti ir aprašyti, kad negali būti išgalvoti: vaikų vergų rinka, griežtai suskirstyti socialiniai sluoksniai lūšnynuose, prievarta ir švelnumas, kurie kartais nutolę tik per plauką. Bombėjaus kosmosas aprašytas taip spalvingai ir vaizdingai, kad „Šantaramas“ tapo savotiška klajūnų biblija, pohipinių laikų Indijos epu.

Didžiausią susižavėjimą vis dėlto kelia Linas – pagrindinis veikėjas, kuris, kaip ir knygos autorius, yra kupinas kraštutinumų: išsilavinęs, protingas, vargšų ir silpnųjų gynėjas, griežtų moralės principų sergėtojas – ir tuo pat metu už sunkius nusikaltimus nuteistas nusikaltėlis. Žmogus už įstatymo ribų, netelpantis į jokius rėmus.

- Jums tikriausiai atrodo, kad žmones galima suskirstyti į gerus ir blogus? Tačiau tai netiesa. Žmonės yra tiesiog žmonės. Jie daro gerus ir blogus darbus. Kiekvienas elgiasi ir gerai, ir blogai. Mano patirtis rodo, kad tarp įsilaužėlių garbingų vyrų yra daugiau, nei tarp verslo magnatų.

- Būtent! Mūsų visuomenėje laikoma normaliu dalyku nupirkti firmą, iššvaistyti jos kapitalą, atleisti darbuotojus ir padidinti nedarbą 10-12 procentų. Tai vyksta kiekvieną prakeiktą dieną.

Taip besielgiantis žmogus griauna šimtų ar net tūkstančių žmonių gyvenimus. Per visą savo gyvenimą nesutikau nė vieno nusikaltėlio, kuris būtų bent pasvarstęs apie tokio mąsto nusikaltimą.

- Jis iškyla kaskart, kai pasižiūriu į veidrodį. Aš sąžiningas savo paties atžvilgiu. Niekada nepamirštu, ką esu padaręs. Todėl mano pasitikėjimas savimi nėra labai didelis.

Tuomet aš kalbėjau tūkstančiams studentų, kurie manimi tikėjo, kiekvienoje demonstracijoje buvau pirmose gretose. Neįsivaizdavau, kad galėčiau ką nors apvogti. Tačiau kai praradau savo vaiką ir tapau priklausomas nuo narkotikų, dariau būtent tai. Narkomanai daro dalykus, kurių niekuomet nė nesapnavo. Jie išplėšia ir savo vaiko taupyklę. Likusį gyvenimą bandžiau taisyti tai, ką sugadinau.

„Šantaramas“ – tai ne tik nuotykių kupina saga, tai ir šiuolaikinis epas. Atstumtojo, kuris randa kelią iš pragaro, istorija. G.D.Robertsas organizavo pabėgimą ir iš sustiprintos apsaugos Frankfurto kalėjimo, „kad galėtų toliau veikti“. Bet čia jį aplankė regėjimas. „Staiga suvokiau, kad mano motina neištvers, jei aš viską vėl pradėsiu iš pradžių“. Kalinys grįžo į savo kamerą ir nusprendė tapti geresniu žmogumi.

Palaipsniui jis nustojo rūkyti, gerti, vartoti narkotikus, valgyti mėsą ir daryti nusikaltimus.

Jis buvo perduotas Australijai, atliko bausmę, parašė „Šantaramą“ – ir nebeturi jokių rūpesčių. Milijonai išleistos knygos egzempliorių užtvindė pasaulį. Bradas Pittas, Edwardas Nortonas ir Russelas Crowe'as varžėsi dėl teisės kurti filmą pagal ją.

Galiausiai nugalėjo Johny Deppas, kuris nori atlikti ir pagrindinį vaidmenį, kai tik bus surastas režisierius.

Bombėjuje G.D.Robertsas apsistoja savo apartamentuose „Šantaramas“ viešbutyje „Four Seasons“.

Prabangus viešbutis įsileidžia rašytoją beveik veltui, nes garsusis svečias pritraukia čia ir kitų įžymybių, norinčių pasipuikuoti jo draugija. Bombėjus tapo madingas.

Toks madingas, kad čia atskrido ir Madonna, norinti kartu su buvusiu gangsteriu pasivaikščioti po lūšnynus. Rašytojas pasitelkė šimtą policininkų, kad apgintų popžvaigždę nuo vietinių smalsuolių.

Jam pakako vieno telefono skambučio, nes mafijos laikų pažintys vis dar galioja.

Dabar G.D.Robertsas dalyvauja savo princesės rengiamuose labdaros aukcionuose. „Pagalba teikia daug daugiau laimės nei bet kuris narkotikas“, – teigia jis. - Kodėl visos moterys „Šantarame“ yra tarsi deivės – gražios, paslaptingos, apgaubtos magiška aura ir kupinos tamsių paslapčių? Juk tai kičas!

- O argi moterys nėra deivės? Mane, kaip vyrą ir rašytoją, jos be galo žavi. Aš dievinu jų kitoniškumą. Didžiąją savo gyvenimo dalį praleidau vyrų draugijoje, nuo tada tiksliai žinau, iš ko sudaryti vyrai. Man užtenka pažiūrėti vyrui į veidą ir paspausti ranką – ir viskas aišku. To išmokau kalėjime. Tačiau moterims tas visiškai netinka. Jos man liks paslaptis visiems laikams.

- Išduosiu paslaptį: mano santykiai su moterimis buvo didžiulė katastrofa, kol sutikau dabartinę savo partnerę.

Nes baisiai menkai save vertinau. Jeigu vakarėlyje susipažindavau su dviem merginom – viena finansiškai nepriklausoma, stipri, sveika ir laiminga, o kita – neurotiška, nemylima, kvaištelėjusi ir be pinigų, būtinai susipainiodavau su neurotike, nes man atrodydavo, kad jai manęs reikia.

Tačiau normalūs tarpusavio santykiai taip nefunkcionuoja. Aš esu turėjęs klaikių ir pasmerktų santykių. Galiausiai supratau: aš nesu toks blogas, kad nusipelnyčiau, jog su manim elgtųsi kaip su mėšlo gabalu. Taigi aš pasikeičiau. Po keleto metų sutikau Françoise.

- Mes susituokę.

- Mums tai labai daug sako, nes mes abu puikiai mokame gyventi vieni. Kalėjime man nieko nereiškė būti uždarytam vienutėje 16 valandų per parą. Didžiausią stresą ir įtampą patirdavau per likusias 8 valandas.

- Arba ką nors darai savo kūno labui, arba iškrenti iš žaidimo. Dauguma vyrų iškrenta. Aš – ne. Aš kilnoju svarmenis ir boksuojuosi. Tai – dzenas stipriems vyrams. - Jums patinka atrodyti truputį pavojingu?

- Aš atrodau stiprus, o ne pavojingas. Tai skirtingi dalykai. Aš nevartoju jokių steroidų, kaip daugelis mano draugų ir pažįstamų policininkų. - Tačiau jums tikriausiai naudinga atrodyti kietesniam, nei esate iš tikrųjų.

- Aš nekuriu įvaizdžio, esu tas, kas esu. Man patinka būti žvaliam, nes sportuojant smegenis užplūsta endorfinų srautas. Kartais man to būtinai reikia, nes mane suformavo ne tik dalykai, kuriuos padariau aš, bet ir tie, kurie buvo padaryti man.

Daugelyje kalėjimų buvau kankinamas. Kai sulaužomi kaulai ir esi įsitikinęs, kad tave tuoj užmuš – tai paveikia. Kai dvejus metus nematydamas dienos šviesos praleidi izoliatoriuje – tai paveikia.

Vėliau Australijoje man teko dirbti su kankinimų aukomis. Daugelis jų buvo tokie traumuoti, kad nebeįstengė gyventi normalaus gyvenimo jokiu pavidalu. Blogiausia buvo girtuokliams ir nepataisomiems rūkaliams. Tokias sielos žaizdas galima išsigydyti tik tada, kai kūną ir dvasią pripildai pozityvios energijos, o ją teikia meilė, treniruotės, seksas, kūryba. Tiesa, nereikia pamiršti motociklo.

- Taip, vairuoti motociklą – tai irgi dzenas stipriems vyrams. Kai ilgesnį laiką važiuoji, pasieki tašką, kuriame nustoji ką nors jausti. Jokios meilės, jokios neapykantos, jokio džiaugsmo, garbėtroškos ar nusivylimo. Tik tyla.

- Nes mylėjau vyrą, kuris mane ten siuntė.

- Taip, aš jį mylėjau. Jis man buvo kaip tėvas. Visą savo gyvenimą praleidau ieškodamas, kas man pakeistų tėvą. Negalvojau, kaip tai gali būti pavojinga. Tada dariau visokius kvailus ir juokingus dalykus, šokinėjimą su parašiutu paverčiau hobiu ir būdavau visuomet paskutinis, kuris patraukia žiedą. Nepažinau baimės.

- Labai sudėtingi. Jis buvo linkęs į prievartą. Kai man suėjo šešiolika, pirmą kartą kirtau jam atgal ir visam laikui palikau namus.

Taip, po trisdešimties metų, kai atlikau bausmę Australijoje. Jaučiau, kad turiu su juo susitaikyti, nes norėjau susitaikyti ir su pačiu savimi. Jis tebegyveno tame pačiame name, tebesėdėjo ant tos pačios kėdės ir, kaip ir anksčiau, tebesprendė kryžiažodžius. Aš pasakiau: „Atleisk man, kad buvau toks blogas sūnus. Jei būčiau buvęs geresnis, galbūt tu būtum galėjęs būti geresnis tėvas.“ – Jis atsakė: „OK“. – Aš pasakiau: „Žinai, kad dabar tave apkabinsiu?“ – „Ar tikrai to reikia?“ – „Taip – atsakiau ir apkabinau jį; atrodė, lyg būčiau apkabinęs rąstą. Po kelių sekundžių jis išsilaisvino iš mano rankų ir mes atsisveikinom.

Nebuvo nieko panašaus, kaip rodoma filmuose, kur griežia smuikai ir visi glėbesčiuojasi. Buvo siaubinga.

Praėjus pusmečiui po šito susitikimo, tėvas mirė nuo širdies infarkto, atrodo, kad G.D.Robertsui ši tema tebėra svarbi. Jis atrodo išsekęs, tačiau ne tik nuo ilgo pokalbio. Jo išsekimas kur kas rimtesnis. Jis pavargęs.

„Mano gyvenimas buvo sunkus, ir aš nesitikiu sulaukti gilios senatvės. Mano laikrodis tiksi“. Jis karštligiškai bando iš jam likusių metų išspausti kiek galima daugiau. Baigęs „Šantaramo“ tęsinį, kurį jis rašo Australijoje, spalvingos biografijos rašytojas planuoja aktyviai imtis kino verslo.

Be to, jis dar norėtų supirkti šveicarų ginklus gaminančias įmones ir performuoti jas į medicininės įrangos gamyklas, kad kiekvienas darbuotojas išlaikytų savo darbo vietą. Metaforiškai kalbant – kardus į arklus. Tačiau tam reikia pinigų. Daug.

Atrodo, lyg G.D.Robertsas vienas norėtų išgelbėti pasaulį.

Tokį uždavinį įgyvendinti nepakaks jėgų net tokiam stipriam vyrui, bet jo paties gyvenime dar yra tiek daug taisytinų dalykų. Taigi jis ketina dirbti iki nukritimo, tikėdamasis, kad nuodėmių našta bent truputį sumažės.