Jau ne kartą rašyta, kad politinės mūsų partijos skiriasi tik pavadinimais. Ta tendencija ypač ryški šiandien, nes net prezidentė džiaugiasi tuo, kad neturi jokių politinių pažiūrų arba jų tiesiog nedeklaruoja. Mat savo pažiūras reikėtų būtinai deklaruoti, jas ginti. Lengviau neturėti jokių politinių pažiūrų, nes jas teigti reikia turėti drąsos. Pilietinės drąsos taip pat.
Kiek drąsi mūsų žiniasklaida ir drąsūs mūsų žurnalistai, redaktoriai? Be pilietinės drąsos, skirtingų politinių kultūrų ir ideologijų supratimo, demokratija ir laisvas žodis tampa tuščiu garsu, butaforine tampa ir etikos samprata.
Žiniasklaida tokiu atveju lieka niekuo kitu, kaip eiliniu verslo produktu. Todėl iki ketvirtos valdžios – šviesmečiai. Valdžia įpareigoja turėti pasaulėžiūrą, formuojančią etikos postulatus, kurių bendru sutarimu turėtumėme laikytis.
Tai ar politinė leidinio ir jo redakcijos pasaulėžiūra, politinės nuostatos kertasi su žurnalisto ir leidėjo etikos kodeksu? Ar papildo vienas kitą?
Iš žiniasklaidos reikalaujama kuo didesnio objektyvumo ir nešališkumo. Beje, terminą „objektyvumas“ siūlau keisti daug tikslesniu – „balansuotas pateikimas“. Bent žinosime, apie ką kalbame.
Jeigu žiniasklaida deklaruotų politinę savo pasaulėžiūrą, ji taptų ne tik sąžiningesnė, bet ir konkurencingesnė žiniasklaidos rinkoje. Lietuvos žiniasklaidos rinkoje, turiu pabrėžti.
Vakaruose tas pasiskirstymas pagal politines pasaulėžiūras jau sudėliotas mažiausiai šimtą metų.
Štai Švedijos liberalių pažiūrų dienraštis „Dagens Nyheter“ 2010 metų pelnas siekė 143 mln. kronų. Tai puikus rezultatas. Šiais metais manoma, kad pelnas sieks 180 mln. kronų.
Ar tokie pasiekimai yra vien tik dėl deklaruojamos politinės pasaulėžiūros? Žinoma, kad ne. Skaitytojui neįdomu, kiek laikraštis uždirba. Jam svarbiausia yra laikraščio patikimumas.
Paklauskite „Dagens Nyheter“ skaitytojo ar darbuotojo, kuo jis didžiuojasi imdamas į rankas laikraštį. Jums bus atsakyta – tai liberalių pažiūrų leidinys atviram skaitytojui. Toks yra šio leidinio patikimumo ženklas.
Konservatyvių pažiūrų Švedijos laikraštis „Svenska Dagbladet“, nors ir daug mažesnės apimties, taip pat visai neblogai išsilaiko konkurencinėje kovoje.
Taip jau atsitiko, kad Lietuvoje žiniasklaida nėra aiškiai susiskirsčiusi į dešiniąją, kairiąją, liberalią ar konservatyvią. Turiu pabrėžti, kad kalbu apie politines pasaulėžiūras. Vienos ar kitos politinės pasaulėžiūros leidinys visuomet išlieka nepriklausomas nuo bet kurių politinių partijų, taip pat ir tų, kurios atspindi leidinio pasaulėžiūrą.
Kalbant apie politines nuostatas ir pasaulėžiūrą, dabar žiniasklaida atspindi ideologinę sumaištį, vyraujančią tarp politinių mūsų partijų. Juk, kaip žinoma, dešinieji vadovaujasi socialistine gerovės ir dotacijų ar kompensacijų, biurokratizuotos valstybės ir smulkiųjų verslininkų naikinimo politika, o kairieji socialdemokratai sudarė sąlygas oligarchų be jokių vertybių ir monopolijų įsigalėjimui.
Neturint aiškios politinės pasaulėžiūros, požiūris į partijas tampa neigiamas, o kaip žinoma, be partijų galime atsisveikinti ir su demokratija, ir su laisva spauda. Todėl sakau, kad Lietuvos žiniasklaidos veikėjų požiūris, jog jokia žiniasklaidos priemonė neturėtų viešai deklaruoti savo politinių nuostatų, yra klaidingas.
Gal tokia ambivalentinė pozicija pasirenkama iš nenoro būti nesuprastam vartotojų, kitaip tariant, nenoru būti įvardintam kurios nors partijos politiniu ruporu? Tokį argumentą išgirdau iš kelių kolegų. Kaip jau esu pastebėjęs, taip nėra.
Turėjusi ir politinės pasaulėžiūros pagrindu suformuoti vienos ar kitos žiniasklaidos priemonės išskirtinumą, žiniasklaidoje su kai kuriomis išimtimis vyraujantis abejingumas politinėms nuostatoms neprisideda prie atitinkamų vertybių puoselėjimo pačioje redakcijoje ir visuomenėje.
Kokios tos vertybės, jeigu jos nedeklaruojamos? Dėl to žiniasklaidos vartotojas renkasi žiniasklaidos priemonę daugiau pagal simpatijas ar antipatijas tam ar kitam tos priemonės savininkui, arba pagal pramogų kiekį produkte.
Nesiremiant aiškiai suformuluotomis leidinio vertybėmis, labai greitai informacija tampa manipuliuojamu produktu. Ta linkme, t.y. žiniasklaidos nepatikimumo ir kartu vartotojo infantilizacijos link, einama sparčiais žingsniais.
Taip, pasaulinės ir vietinės tendencijos rodo, kad visiškai naujomis sąlygomis, kai žiniasklaidos priemonės išgyvenimą veikia naujausios ir vos ne kasdien atsinaujinančios komunikacijos priemonės, socialiniai tinklai internete, kai atsiveria visiškai naujos informacijos platinimo ir bendravimo su vartotoju galimybės, žiniasklaida puola į paniką.
Visų pirma nukenčia žurnalistinė etika ir patikimumas. Todėl žiniasklaidos priemonės viešai deklaruojama politinė pasaulėžiūra tampa viena svarbiausių konkurencijos priemonių. Pasaulėžiūra, suformuotos vertybės leis išvengti infantilumo ir prisitaikėliškumo. Nebent žiniasklaidos veikėjams reikalingas neišsilavinęs vartotojas.
Taigi siūlau pasižiūrėti, ar atvirai skelbiama politinė pasaulėžiūra daro įtaką leidinio patikimumui ir konkurencingumui.
Pasak doc. Audronės Nugaraitės, pasaulėžiūrinė žiniasklaidos priemonės skirtis pasireiškia netiesioginiu deklaravimu, kad tas – liberalas ar anas – demokratas. Tai žiniasklaidos priemonės požiūris į pasaulį ir į savo auditoriją, deklaruojamos vertybės ir veiklos filosofija, pasireiškianti informacinėje politikoje ir redakcijos kultūroje.
Remiantis liberalizmo principais, ir redakcija, ir žurnalistas yra visiškai nepriklausomi nuo savininko, leidėjo ar net redaktoriaus.
Britų „The Guardian“, turintis apie 42 mln. vartotojų pasaulyje, remiasi laisva redakcine politika. Jos steigėjai nedaro jokios tiesioginės ar netiesioginės įtakos redakcinei politikai. Todėl šio kairiųjų liberalių pažiūrų leidinio vartotojai leidinį laiko vienu patikimiausių. Tačiau tam, kad išgyventų, ir šis leidinys yra priverstas naudoti bulvarinio leidinio politiką. Bus įdomu stebėti šio leidinio transformaciją ir tai, kaip ji paveiks vartotojų simpatijas
Patikimumas yra rimtos žiniasklaidos priemonės pradžia ir pabaiga. Tik patikimiausi leidiniai išgyvens transformaciją žiniasklaidos versle. Vartotojas, kaip rodo faktai, turi ir nori žinoti, kokią ir kokiai pasaulėžiūrai priklauso tas ar anas leidinys.
Nesiremiant jokiomis pažiūromis, pasitikėjimas leidiniu ar televizijos laida, jos redakcija, žurnalistu ir galutiniu produktu taps nuliniu. Ar ne be pagrindo tautosakoje atsirado „žurnaliūgos“ terminas? Tokia (ne)politika paverčia rimtą leidinį paprasčiausiu bulvariniu skaitalu.
Jau knygos „Pabėgėlis daugiakultūriškumo kontekste“ skyriuje apie žiniasklaidą esu rašęs, kad žurnalistų ir leidėjų etikos principai yra pats stipriausias argumentas konkurencinėje kovoje su tinklaraštininkais arba su socialiniais tinklais. Kaip jau minėjau, vartotojas nori ir patikimumo, ir kokybės.
Visi mano čia pateikti pavyzdžiai, sudėjus juos kartu su technologine kompetencija ir redakcine kokybe, galėtų tapti dar vienu stipriu argumentu konkurencinėje kovoje už išlikimą.
Taigi, jeigu žiniasklaidos vartotojas neturi pasirinkimo, kuris atspindi jo ar jos pasaulėžiūrą ir, galų gale, politines nuostatas, jo ar jos pasitikėjimas galutiniu žiniasklaidos produktu kris. Kiek provokuodamas klausiu: ar nesuteikti vartotojui tai, ko jam ar jai reikia, yra etiška?
Ypač tai atsispindi regioninėje žiniasklaidoje, kur dažnai spauda siejama su jos savininkų simpatijomis ir antipatijomis vienas kitam ir privačių interesų gynimu. Nesvarbu, kokių politinių partijų interesų. Išgyventi juk reikia.
Tinkamas pavyzdys – du Pagėgių laikraščiai. Atrodo, kad tik per rinkimus kai kurie regioniniai leidiniai atskleidžia savo politines simpatijas, tačiau tai nėra rimtas argumentas, esą yra kitaip, nei teigiu.
Esant tokiai padėčiai, žiniasklaida nebesugeba sukurti vartotojui patikimo partnerio įvaizdžio. Todėl jai belieka vilktis iš paskos verslo interesams, tuo nuskurdinant žiniasklaidos vartotoją. Štai tokios žiniasklaidos skleidėjai, žurnalistai ir redaktoriai aiškiai susiduria su etiškos žiniasklaidos klausimu – būti ar nebūti.
Trumpai tariant, jeigu nėra pažiūrų, tai kuriam galui reikalinga kažkokia žurnalisto ir leidėjo etika? Norėčiau paklausti: kas ir kokiais principais tą etiką formuoja? Dešimt Dievo įsakymų? Moralinių nuostatų visuma? Politinės nuostatos? Teisinės normos?
Betgi norinčių Žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksą paversti Baudžiamuoju kodeksu tikriausiai neatsirastų?
Į tą konfliktą tarp moralinių ir teisinių normų Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekse visiškai teisingai atkreipė dėmesį Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos katedros lektorė Jolanta Mažylė ir Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos pirmininkas, psichiatras L.Slušnys. Atsakymai reikalingi, kad žurnalisto etikos principai nebūtų lyg primesti iš šalies, lyg kažkoks svetimkūnis.
Norėdamas atkreipti dėmesį į, mano supratimu, opią problemą kiek sutirštinau spalvas. Vis dėlto žurnalistų ir leidėjų etikos principų formavimo ir įsisavinimo problema egzistuoja. Juolab, kad šiandieniniame Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekse susiduria ir žurnalistų, ir leidėjų interesai.
Kas ką turi ginti ir ar neturėtų ši dualistinė padėtis būti atsispindėta kodekse? Neaišku, kokį vaidmenį vaidina žurnalistų ir leidėjų etikos komisija – baudžiamąjį ar patariamąjį. Bet kuriuo atveju Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos autoritetas dėl visų išvardintų neaiškumų jau senai tapo abejotinas.
Dėl tų neatsakytų klausimų dažnai ir nusižengiama žurnalistų ir leidėjų etikai. Savininkas tampa visagaliu, redakcija netenka savarankiškumo, o žurnalistinės etikos reikalavimai, pasikartosiu, suprantami kaip primesti iš šalies.
Reikalas, kitaip sakant, yra taip prispyręs, kad gal kiekviena žiniasklaidos priemonė galėtų paprasčiausiai, remdamasi politine savo pasaulėžiūra, suformuluoti nuosavą savo etikos kodeksą.