Per 30 vynuogių veislių
Garsioje sodyboje Juodupėje, Rokiškio rajone, dabar, vėluojantį pavasarį, nėra jokio grožio. Tačiau darbo daug. Būtent jis sukurs tą grožį ir tą mums dar vis egzotiškų vaisių gardumą, žavėsiantį visus rudenį.
Sodybą išgarsino čia gyvenęs savamokslis selekcininkas, lietuviškos vynuogininkystės pionierius ir daugumos vynuogių rūšių išradėjas Antanas Gailiūnas. Per bemaž 50 metų selekcininkas išvedė daugiau kaip 30 veislių vynuogių, iš kurių apie pusę – žinomos ir auginamos dabar.
A.Gailiūnas mirė prieš 8 metus, bet jo – tikro fanatiko legenda liko. Žmonės tebevažiuoja į Juodupę pamatyti tos vietos, kur gimė vynuogės `Juodupė`, `Jadvyga`, `Juvendana`, įsigyti šių veislių iš garsiojo selekcininko artimųjų rankų.
Akys krypsta į anūką
Vynuogynas Juodupėje nėra toks didelis, kaip gali kai kas įsivaizduoti. A.Gailiūno sūnūs Juvencijus ir Virginijus turi savus darbus, todėl prie vynuogynų prieina tik laisvalaikiu. Be to, jie neslepia esantys ne fanatikai, kaip buvo amžinatilsį tėvas.
Tačiau pastaruoju metu visos giminės akys krypsta į 27 metų Virginijaus sūnų Andrių – jis, baigęs dailės mokslus, apsistojo gyventi senelio sodyboje ir nuolat triūsia tėvo vynuogyne.
Ir išties, mūsų viešnagės dieną, kai vyresnieji sukiojosi su kitais reikalais, Andrius plušėjo prie dar plikų medelių.
Legendinis A.Gailiūnas garsėjo ne tik vynuogėmis, bet ir savo poezija, jo anūkas taip pat labiausiai iš giminės linkęs prie meno.
Tėvo vardas dar nugali
Gailiūnai bemaž kiekvieną pavakarę skuba į sodybą, visi jų savaitgaliai leidžiami vynuogyne. Tačiau Juvencijus sočiai pavargsta nuo eigulio rūpesčių, tad nebeužsiima nei vynuogių ūglių dauginimu, nei sodinukų prekyba.
Virginijus su sūnumi į mugę sako nuvažiuojantys tik kelis kartus per metus, į paprastus turgus neišsirengiantys, klientų dažnai sulaukiantys namuose.
Pastaruoju metu vynuogių sodinukų augintojų jau yra tiek daug, kad konkurencija gali ir visai pelną atimti. Virginijus neslepia: jam sėkmę tebelemia garsus palikimas. „Tėvo vardas nugali“, – sako jis.
Pirkėjams daug ką reiškia A.Gailiūno pavardė, jie pasitiki šio selekcininko išvestomis, prie lietuviško klimato priderintomis, šalčiui atspariomis veislėmis.
Po vynuogyną dažnai tenka vedžioti svečius. Kartą, kai suaugusiųjų nebuvo, ekskursiją surengė 5-metė selekcininko anūkė Eva. Ji ir papasakojo, ir nuvedė lankytojus prie vynuogių medžių, tiesa, tik tų, kurių uogos jai pačiai gardžiausios.
Nereikia jokių chemikalų
A.Gailiūno marčios Birutė ir Danutė pasakoja, kaip gražiai rudenį atrodo uošvio vynuogynas – šakos svyrančios nuo įvairaus atspalvio uogų.
Anūkai ir proanūkiai skina tas uogas ir kemšasi į burną. Tėvai pernelyg nesibaimina, kad nuo neplautų uogų jie susirgs. Juk vynuogynas niekada nepurškiamas jokiais chemikalais, uogos užauga ir sirpsta natūraliai.
„Mes pasiklausome, kaip turguje užsienietiškomis veislėmis prekiaujantys sodininkai aiškina, jog vynuoges reikia nuolat purkšti – tai nuo tų, tai nuo anų ligų, mus tik siaubas apima. Tai kam tada tokią chemiją auginti, valgyti? Mes net nuo miltligės nepurškiame“, – teigė moterys.
Iš savo vynuogyno abi šeimos prispaudžia žiemai sulčių. Uogų apmažina ir nesibaigiantys svečiai. O vyno nedaro. Jį darydavo ir juo mėgavosi tik A.Gailiūnas, teisybė, į gyvenimo galą visiškai atsisakęs alkoholio – kad tik sveikata ilgiau trauktų, kad tik ilgiau jis galėtų darbuotis savo susikurtame žemiškame rojuje.
Po insulto – į sodą
Legendinis vynuogininkas išties ilgai išgyveno – mirė po trečio insulto 86 metų. Iki paskutinio jis veržėsi į sodą, dabar giminė mano, kad jį tas sodas ir laikė, teikė energiją – net po insultų pakildavo ir eidavo ten.
Artimieji dažnai pasvarsto, iš kur paprastas vyras taip palinko prie sodininkystės, tiesiog paaukojo gyvenimą jai.
Galbūt tai lėmė dalyvavimas Antrajame pasauliniame kare ir nužygiavimas iki pat Berlyno? Romantišką, prie poezijos linkstantį vyrą, matyt, paveikė karo siaubas, grįžęs jis norėjo tapti vienuoliu kunigu. Vienuoliu jis jau buvo prieš karą, tik nebuvo davęs įžadų.
Galbūt juo ir vėl būtų tapęs, jei nebūtų pasimaišiusi pirmoji meilė – Jadvyga.
Vyras dar kiek laiko pabuvo zakristijonu, o paskui su šeima apsistojo Rokiškio rajone. Onuškyje jis gavo darbo kolūkio daržuose. O čia ir prasidėjo nesibaigiantis „žaidimas“ su augalais.
Juodupėje A.Gailiūnas buvo pakviestas prižiūrėti audinių fabriko šiltnamių. Tada jis jau garsėjo kaip vynuogynų fanatikas, tad net žemės – 40 arų iš jo vietos valdžia nesugebėjo atimti – pats ministras užstojo. Sovietmečiu galima buvo turėti tik 8 arus.
Marčios neslepia: vynuogininko žmona Jadvyga nemėgo jo užsiėmimo, net jos vardu pavadinta išrasta nauja veislė jai nesuminkštino širdies. Per vynuoges moteris neturėjo namuose „gaspadoriaus“, visi namų darbai likdavo ant jos pečių. Selekcininkas mėgo valgyti bulves, daržoves, bet pats prie jų auginimo rankų nekišdavo, sutikdavo, kad jos būtų nupirktos parduotuvėje.
Sode – nuo patamsių iki patamsių
Visa jo diena – nuo patamsių, 4 valandos ryto, iki patamsių buvo skirta nepaprastam hobiui – tūpčiojimui prie savo augalų. Per daug metų jis viską išbandė, citrinmedžių, kitokios egzotikos, bet galop apsistojo prie vynuogių – jos Lietuvoje dar buvo neįsitvirtinusios, neatsparios mūsų žiemoms. Tuomet specialistams buvo žinoma tik rūgšti Tado Ivanausko `Rastinukė`.
Kai gimė anūkė, vyras pasiūlė ją pavadinti tėvų vardų hibridu – Juvendana. Piestu stojo artimieji. Tada sode atsirado nauja vynuogių veislė `Juvendana`.
Dėl savo hobio jis net ir sūnus auklėjo ypatingai, bet teisingai.
„Kai paprašydavom pinigų, niekad iškart iš kišenės neištraukdavo ir nepaduodavo: nors kokį, nors menkiausią, darbą turėjai padaryti“, – prisiminė sūnūs.
Selekcininką šefavo šalies mokslininkai, vėliau sertifikavę ir aprašę juodupiečio išvestas veisles. Taip iš ,Saldaus bučkio` atsirado ir išradėjo vardą įprasminanti `Gailiūnė`.