Išmokas garantuos ir reikalavimų laikymasis

Valdymo reikalavimai – ne naujovė, pareiškėjai šių reikalavimų turėjo laikytis ir iki šiol pagal galiojančius nacionalinius ir Europos Sąjungos teisės aktus.

Nauja yra tik tai, kad nuo 2009 m. išmokų gavimas pradėtas sieti su valdymo reikalavimų laikymusi. Taip garantuojamas ūkininkų įsipareigojimas visuomenei gaminti vien aukštos kokybės produktus ir sykiu saugoti aplinką.

Tiek naujų, tiek 2009 m. įsigaliojusių valdymo reikalavimų turės laikytis pareiškėjai, siekiantys gauti tiesiogines išmokas už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus, braškes ir avietes, skirtas perdirbti, bei atskiras tiesiogines išmokas už baltąjį cukrų ir dalyvaujantys Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos (KPP) priemonėse „Išmokos ūkininkams vietovėse, kuriose yra kliūčių, išskyrus kalnuotas vietoves”, „NATURA 2000 išmokos ir su direktyva 2000/60/EB susijusios išmokos”, „NATURA 2000 išmokos”, „Agrarinės aplinkosaugos išmokos”, „Pirmas žemės ūkio paskirties žemės apželdinimas mišku” ir „Miškų aplinkosaugos išmokos”.

Kompleksinės paramos sistema yra sudedamoji 2003 m. įsibėgėjusios Europos Sąjungos bendrosios žemės ūkio politikos reformos dalis, kuria siekiama sukurti konkurencingą, visuomenės poreikius atitinkantį žemės ūkį. Nuo 2004 m. Lietuvoje buvo pradėti taikyti geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės reikalavimai, o valdymo reikalavimams įdiegti Lietuvai, kaip ES naujokei, buvo suteiktas pereinamasis laikotarpis.

Taigi šie reikalavimai įgyvendinami trimis pakopomis: pirmoji jų dalis įsigaliojo prieš dvejus metus, antroji pradedama įgyvendinti šiemet, o paskutinė įsigalios 2013 metais: tuomet paramos gavėjams reikės laikytis dar ir ūkinių gyvūnų gerovės reikalavimų. Reikalavimų nesilaikantiems ūkininkams bus taikomos sankcijos: išmokos sumažinamos arba, nustačius didelių pažeidimų, visai nemokamos.

Augalų apsaugos produktų naudojimas. Profesionalieji augalų apsaugos produktų naudotojai žemės ūkio valdose gali naudoti tik registruotus augalų apsaugos produktus ir tvarkyti jų apskaitos žurnalą.

Šio reikalavimo laikymąsi kontroliuos ir pažeidimus vertins Nacionalinės mokėjimo agentūros (NMA) specialistai. Patikras planuojama pradėti gegužės pabaigoje – birželio pradžioje.

Žilvinas Ilevičius, laikinai einantis Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) gyvūnų sveikatingumo ir gerovės skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigas, pabrėžia, kad šie reikalavimai taikomi pirminei pašarų gamybai, o laikytis jų privalo visi išmokų siekiantys pareiškėjai. Ž.Ilevičius atkreipia ūkininkų dėmesį į 6 pašarų saugos reikalavimus.

Sandėliavimas. Pašarai turi būti sandėliuojami atskirai nuo medžiagų, draudžiamų naudoti ūkiniams gyvūnams šerti.

Apskaita. Ūkininkas turi tvarkyti apskaitą, susijusią su rinkai tiekiamų pašarų paskirties vieta ir kiekiu.

Privalomų VMVT nurodymų vykdymas. Tai būtina, kai pašaruose viršijamas didžiausias leistinas nepageidaujamų medžiagų kiekis. Jei taip nutinka, Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba gali laikinai sustabdyti tokių pašarų naudojimą ar tiekimą.

Atsekamumas. Ūkininkas turi žinoti, iš ko įsigijo pašarus ir kam juos pateikė, jei pašarai tiekiami į rinką.

Atsekamumas grindžiamas principu „vienas žingsnis į priekį ir vienas žingsnis atgal”, kuriuo siekiama garantuoti pašarų atsekamumą nuo pašarų gamintojo iki galutinio vartotojo.

Vaistinių pašarų sauga. Tai pašarai su veterinariniais vaistais arba jų mišiniais. Ūkininkui privalu vengti kitų pašarų užteršimo vaistiniais pašarais ir apsaugoti vaistinius pašarus nuo gyvūnų, kuriems jie nėra skirti.

Pirkimas iš registruotų gamintojų. Jei ūkininkas naudoja ne savo paties išaugintus ar pagamintus pašarus, jie turi būti perkami iš legalių, registruotų ūkio subjektų.

Visų Lietuvoje registruotų ir patvirtintų pašarų ūkio subjektų sąrašus galima rasti Pašarų ūkio subjektų informacinėje sistemoje (PUSRIS) bei Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos tinklalapyje.

Anot Ž.Ilevičiaus, šiais pašarų saugos reikalavimais siekiama užtikrinti vartotojų apsaugą bei gyvūnų sveikatą ir gerovę. „Todėl vykdoma ir reikalavimų laikymosi kontrolė. Mūsų tarnyba kontroliuoja vadovaudamasi rizikos kriterijų analize.

Rizikos kriterijus nustato Nacionalinė mokėjimo agentūra, ji ir pateikia mums tikrintinų ūkio subjektų sąrašus, o mes pagal juos nustatome patikros dažnumą. Čia svarbu, kokia ūkio subjekto istorija, naujausi ūkio patikros duomenys, laikomų gyvūnų skaičius, informacija, gauta iš kitų šaltinių.”

Numatoma tik 1 procento pareiškėjų patikra, tačiau Ž.Ilevičius įspėja, kad gali būti patikrintas bet kuris ūkininkas.

„Informaciją perduodame NMA nustatyta tvarka, o ji jau taiko sankcijas. Mes, pašarų sektoriaus darbuotojai, nenorime būti tik baudėjai. Stengiamės padėti ūkininkams išspręsti rūpimus klausimus, konsultuojame. Galime pasidžiaugti, kad išvengiame tokių skandalų kaip, tarkime, plačiai nuskambėjusi dioksino krizė Vokietijoje.”

Anot Gintauto Čereškos, VMVT veterinarijos, sanitarijos ir maisto skyriaus vedėjo pavaduotojo, šių reikalavimų esmė paprasta: nesaugus maistas neturi būti tiekiamas į rinką. Vartotojai turi pasitikėti, kad jų perkamas maistas jiems nepakenks ir nedarys neigiamo poveikio, taigi maisto saugos reikalavimų tikslas – apsaugoti vartotojus nuo maisto, kuris kelia pavojų sveikatai arba yra nepriimtinas.

Saugiais produktais laikomi sveikatai nekenkiantys (nenuodingi, neužkrėsti žmogui pavojingomis medžiagomis) ir vartoti tinkami (nesugedę, nesupuvę, nesušalę ir pan.) produktai. Jei produktai ištiriami ir nustatoma, kad jie nesaugūs, ūkininkas privalo nebetiekti jų į rinką.

Higiena ir produktų apsauga nuo galimos taršos. Ūkininkas privalo rūpintis patalpų, darbo priemonių, talpyklų, melžimo įrenginių, transporto švara, atliekų tvarkymu, maisto apsauga nuo kenkėjų – imtis visų priemonių, garantuojančių, kad rinką pasieks tik saugūs produktai.

Tai svarbu visuose maisto tvarkymo etapuose: gaminant, ruošiant, perdirbant, pakuojant, laikant, saugant, gabenant, paskirstant, tiekiant, pateikiant parduoti, parduodant, taip pat auginant maistui skirtus augalus bei gyvūnus.

Didesnėms maisto perdirbimo įmonėms privalu turėti įdiegtas procedūras, pagrįstas RVASVT – Rizikos veiksnių analize ir svarbių valdymo taškų sistema.

Produkto ženklinimas. Ūkininkai, kurie tiekia rinkai sufasuotus maisto produktus, turi atlikti produktų ženklinimą pagal teisės aktų reikalavimus. Fasuoti produktai visada turi būti su ženklinimo etikete.

Nefasuoto produkto ženklinimo rekvizitai nurodomi prekybos dokumentuose ir kainų etiketėje (gamintojo vardas, pavardė, produkto pavadinimas, galiojimo terminas).

Produkto atšaukimo iš rinkos veiksmų aprašymas. Šio aprašymo reikia, kai gamintojas nustato, kad jo produktas yra nesaugus. Apie tokį produktą ūkininkas privalo informuoti VMVT ir asmenį, kuriam nesaugus produktas buvo tiektas, kad sustabdytų nesaugaus produkto platinimą.

G.Čereška primena, kad šie reikalavimai liečia ūkininkus, į rinką tiekiančius pirminius produktus, auginamus ar gaunamus jų neperdirbant: kiaušinius, mėsą, pieną, taip pat daržoves, vaisius ir kt.

„Buvo surengti mokymai ūkininkams ir maisto saugos inspektoriams dėl šių reikalavimų laikymosi ir kontrolės, tad problemų neturėtų kilti.

Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba tikrins, ar maistas, kuris turi arba gali turėti toksinų ar kitokių teršalų, netiekiamas rinkai, t.y. atskiriamas ir sunaikinamas. Tarkime, jei karvės buvo gydomos vaistais, jų pienas netiekiamas į rinką, kol nesibaigs išlaukos periodas.

Giedrius Blekaitis, laikinai einantis Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos gyvūnų sveikatingumo ir gerovės skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigas, pabrėžia, kad svarbiausias šių reikalavimų tikslas – kovoti su užkrečiamosiomis gyvūnų ligomis ir užkirsti kelią jų plitimui.

Ypač išskirta spongiforminė encefalopatija, vadinamoji kempinligė, kaip itin pavojinga. Minimos dar 11 užkrečiamųjų ligų, kurių pasireiškimų Lietuvoje nenustatyta, tačiau dėl jų vis dėlto privalu laikytis ES reglamentuotos tvarkos. Anot VMVT specialisto, reikalavimai taikytini galvijams, avims ir ožkoms, kaip jautriausiems šioms ligoms.

Ūkinių gyvūnų laikytojas privalo nedelsdamas pranešti VMVT apie pastebėtą kempinligei būdingų požymių pasireiškimo galvijams, avims ir ožkoms, taip pat apie gyvulių, turėjusių kempinligės požymių, gaišimą.

Ūkinių gyvūnų laikytojas privalo nedelsdamas pranešti VMVT, jei įtariama, kad laikomas gyvūnas susirgo šiomis ligomis: snukio ir nagų liga, kiaulių vezikuline liga, mėlynojo liežuvio liga, galvijų maru, smulkiųjų atrajotojų maru, epizootine hemoragine elnių liga, avių ir ožkų raupais, vezikuliniu stomatitu, Tešeno liga, žvynelinės liga, Rifto slėnio karštlige.

Laikantys ūkinius gyvūnus privalo laikytis Europos Sąjungos teisės aktuose reglamentuotos kempinligės bei ypač pavojingų užkrečiamųjų gyvūnų ligų prevencijos, kontrolės ir likvidavimo taisyklių.

Ūkinių gyvūnų laikytojai turi laikytis gyvūninių produktų naudojimo gyvūnams šerti reikalavimų.

Susirgus laikomam ūkiniam gyvūnui laikytojas turi naudoti tik Veterinarinių vaistų registre įregistruotus veterinarinius vaistus, išskyrus teisės aktų nustatytas išimtis, ir pildyti Veterinarinės medicinos produktų ir vaistinių pašarų, įsigytų pagal veterinarijos gydytojų receptus, ir sunaudotų produktų, apskaitos žurnalą.

G.Blekaitis pabrėžia, kad gyvūnų laikytojo vaidmuo labai svarbus: juk jis pirmasis, kasdien apeidamas ūkį, gali pastebėti susirgusius gyvūnus.

„Žinoma, pats šeimininkas gali tik įtarti ligą. Ją patvirtinti ar paneigti įmanoma tik laboratoriniais tyrimais, bet jo pastabumas ir pranešimas nedelsiant yra lemtingi. Kontroliuosime gyvūnų laikytojus tais atvejais, jei gausime informacijos apie nepraneštą gyvulių sirgimą ar gaišimą.”

Mūsų šalyje nebuvo užfiksuota nė vieno minėtų ligų atvejo, taigi mūsų gyvūnai gali būti išvežami svetur be apribojimų. Bet, pasak G.Blekaičio, Belgijoje, Vokietijoje tokių ligų pasireiškimo būta.

„Galbūt dėl to galime dėkoti Lietuvos gamtinėms sąlygoms, juk kitokių užtvarų neturime.”

Bet nustačius bent vieną snukio ir nagų ligos atvejį, pabrėžia VMVT specialistas, šalyje sutrinka visa gyvūnų judėjimo strategija. „Taip neseniai nutiko Bulgarijoje, taip pat ir Latvijoje, kur buvo aptiktas kempinligės atvejis – ten tuoj pat buvo pritaikyti visi apribojimai.”

G.Blekaitis ragina gyvūnų laikytojus būti aktyvius, įtarus ligą tuoj pat skambinti nemokamu telefonu 8 000 40 403, palikti įrašą VMVT svetainėje arba pranešti veterinarijos gydytojui.

„Mūsų tarnyba pranešimus priima 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę. Net ir vienintelis įtarimas gali būti rimtas ir informatyvus.”

Taip pat primename, kad pareiškėjams lieka aktualūs ir 2009 metais įdiegti reikalavimai dėl laukinių paukščių, natūralių buveinių bei laukinės augalijos ir gyvūnijos apsaugos, požeminio vandens apsaugos nuo taršos, nuotekų dumblo naudojimo, vandenų apsaugos nuo taršos nitratais, ūkinių gyvūnų registravimo bei ženklinimo.

(Užs. Nr. 11K495-14)